Idėją pagimdė senelių palikimas
Gražina ir Stanislovas Jonuškos gyvena Girnikų kaime, Užvenčio seniūnijoje. Gražina dirba mokytoja Užvenčio Šatrijos Raganos gimnazijoje. Stanislovas pagal profesiją zootechnikas. Tačiau darbo pagal specialybę pastaruoju metu neturėjo. Važinėdavo į Šiaulius dirbti statybose.
Prieš dešimt metų tos pačios Užvenčio seniūnijos Domeikių kaime liko tuščia senovinė Gražinos Jonuškienės tėvų sodyba ir 25 hektarai žemės.
Dar tėvams gyviems esant Jonuškų šeima važinėdavo į Domeikius jiems padėti. Kai mirė sodybos šeimininkai, negalėjo šios gražios erdvės ir tų namų parduoti. Puoselėjo sodybą, tvarkė namus, prižiūrėjo be šeimininkų likusias bites, plėtė bityną.
Kurti ūkio iš karto nesiryžo. Pievas nušienauti atiduodavo kaimynams. Svarstė – gal laikyti avis.
Nelengva buvo kasdien iš Girnikų važinėti prižiūrėti biteles ir namus. Nežiūrėsi, tai, pasak ponios Gražinos, beržai į trobą per langus suvirs.
Tėvus padrąsino sūnus Vaidas. Informatikos studijas universitete baigęs vyras važinėja į Norvegiją dirbti statybose.
Norvegai, kurie vos ne ant akmens augina daržoves, stebisi: „Kodėl tu čia dirbi? Juk tavo tėvai, turėdami tiek žemės, – milijonieriai.“
Vaidas pamąstė, jog iš tiesų reikia išnaudoti žemę. Paakino tėvus kurti ekologinį ūkį. Investavo per metus Norvegijoje uždirbtą savo atlyginimą. Iš Širvintų rajono ūkininko nupirko aštuonias mėsines aubrakų veislės telyčias ir veislinį jautį. Kalvotose, ūkininkauti nepalankiose Žemaitijos žemėse tokius galvijus laikyti pelningiausia.
Laukiniai, bet prijaukinami
Aubrakai primena laukinius gyvūnus. Ši veislė išvesta Prancūzijoje, kalnuotoje dalyje, skurdokos augmenijos zonoje.
Jie – nereiklūs ir gerai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Aubrakai – smulkesni už limuzinus, bet raumeningi, skani jų mėsa.
„Jie puikiai prisitaikę gyventi gamtoje. Žiemą jiems nereikia tvarto. Užtenka pastogės. Spaudžia 25 laipsnių šaltis, o jie guli ant sniego šalia ėdžių, – pasakoja ūkio šeimininkai. – Minta tik žole ir šienu. Beveik nereikia miltų. Kartais susigundo tik gabaliuku duonos.“
Nors turi daug laukinių gyvūnų bruožų, aubrakai drauge ir prieraišūs.
„Viena karvė besiveršiuodama krito, – pasakoja Gražina Jonuškienė. – Liko jos atsivesta telyčaitė. Girdėme ją specialiais ekologiškais mišinėliais. Kadangi tuo dažniausiai užsiimdavo mano vyras, ji prie jo ir pristojo, įprato visur su juo vaikščioti kartu. Eina šalia. Jis sustoja pasikalbėti su vyrais, ir telyčaitė stovi šalia. Klausosi, tarsi viską supratų.“
Tačiau įsiveisti tokią bandą reikia nemažai pinigų. Veislinis jautis su kilmės dokumentais kainuoja 2000 eurų. Po kelerių metų jį reikia keisti, nes išauga jo banda.
Kad jaunoji ūkininkų šeima gautų paramą, jie turėjo perimti visą tėvų ūkį. Tėvai negalėjo sau pasilikti nė aro žemės.
„Esame labai dėkingi tėvams, kad mums dovanojo viską iki paskutinio aro“, – sako Vaidoto žmona Jurgita.
Ji taip pat informatikė. Dirba Šiaulių universitete nuotolinių studijų centre. Ji nuolat ieško informacijos apie žemės ūkio galimybes, tvarko reikalingus dokumentus paramai gauti, ką sužinojusi, dalijasi su vyru ir uošviais.
Šeima pasiskirsčiusi pareigomis. Vaidotas uždirba pinigus plėsti ūkiui, Jurgita tvarko dokumentaciją, Gražina prižiūri sodybą ir biteles, Stanislovas rūpinasi gyvuliais.
Bus proga sugrįžti
Jau ketveri metai Norvegijoje statybose plušantis Vaidotas Jonuška džiaugiasi, jog ūkis leis jam likti Tėvynėje. Tai bus pragyvenimo šaltinis jam, jo žmonai Jurgitai ir dukrelei Luknei.
Norvegijoje Vaidotas dirba po 240 valandų per mėnesį, arba 60 valandų per savaitę. Norvegai gerbia lietuvius už jų darbštumą ir universalius gebėjimus. Tačiau vis tiek ten nuolatos jautiesi svetimas.
Jauna šeima įsisąmonino, jog tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje nieko negausi greitai ir lengvai. Reikia daug dirbti ir sumaniai naudoti tai, ką uždirbai.
„Norvegijoje lietuvaičiai kartais nesusitvarko su savimi. Lietuvoje gavo 300 litų pašalpą, o ten – devyni tūkstančiai per mėnesį. Ne visi tai atlaiko, – šypsosi jaunas ūkininkas. – Tačiau ir išlaidų Norvegijoje yra. Didelę dalį sunkiai uždirbto pinigo atiduodi už būstą, už bilietus namo.“
Į Lietuvą Vaidotas grįžta kas šešios savaitės. Dvi savaites atostogauja. Po to vėl važiuoja darbuotis. Konkurencija dėl darbo ir Norvegijoje didėja. Privažiavo labai daug lietuvių. Kiša koją vis didėjantis uždarbiaujančių lenkų būrys.
Vaikinas tobulins ir bitininkystės žinias. Nuo mažens atvažiuodavo į Domeikius ir padėdavo seneliui bitininkauti. Dabar padeda tėvams.
Visą traipsnį galite perskaityti čia.
