„Jei išsižadėsite šnekamosios lietuvių kalbos, ji mirs“, – Antonio Bechtle kalbėdamas užsimeta koją ant kojos: Vilniuje jis seniai jaučiasi kaip namie. Aštuoneri metai prijaukino A.Bechtle Lietuvoje, ir jis kol kas nežada iš jos niekur kelti kojos. „Čia mano draugai. Ir čia jaučiuosi saugiai“, – pratarė.
Šis 41 metų perujietis – reklamos agentūros „MILK“ kūrybos vadovas. Jis savo patirtimi dalinasi ir su jaunuoliais – reklamos mokyklos „The Atomic Garden Vilnius“ studentais. Savo gimtinėje studijavęs literatūrą ir komunikaciją, A.Bechtle yra ir vienas tų reklamos specialistų, kuris puikiai išmano, kokią įtaigą vartotojams turi ne tik vaizdai, bet ir žodžiai. Ne veltui tarptautinio reitingo „Lürzer’s Archive“ duomenimis jis laikomas vienu geriausių reklaminių tekstų kūrėjų.
Tad ir pokalbis su juo – apie migranto patirtį ir apie tai, ar tiksliai į taikinius šaudo verslininkai – reklamos užsakovai.
– Kodėl, būdamas geras reklamos specialistas, palikote Peru ir persikraustėte į Europą? – paklausiau A.Bechtle.
– Baigęs Peru literatūros studijas, o vėliau įgijęs ir komunikacijos magistro laipsnį, reklamos srityje pradėjau dirbti atsitiktinai. Tačiau ilgainiui pavargau nuo tokio darbo. Be to, 2004-aisiais Peru prasidėjo krizė, o užgriuvus ekonominiams sunkumas, smarkiai sumažėjo ir užsakymų.
Tai buvo lyg spyris, privertęs mane nusidanginti į Angliją. Nors traukiau į Londoną, ieškodamas darbo, atsidūriau Betforde.
– Įgijote ne tik tipinės emigranto patirties, bet ir draugų lietuvių?
– Mano patirtis Anglijoje niekam nerūpėjo. Įsidarbinau prekybos centro sandėlyje – dirbau jame prekių skirstytoju. Tai buvo fizinis darbas, ir dar šaltose patalpose, kuriose temperatūra sukosi apie nulį laipsnių.
Ten susipažinau su lietuvių pora. Tai buvo studentai – nuoširdūs, labai draugiški žmonės. Man labai buvo lengva su jais bendrauti. Susibičiuliavome.
Vėliau mergina grįžo į Lietuvą baigti studijų, o aš su jos draugu toliau rūšiavome prekes sandėlyje. Susiruošęs aplankyti savo merginos, jis pakvietė ir mane paviešėti Lietuvoje.
Niekada nepamiršiu 2005-ųjų žiemos, kai pirmą kartą įkėliau koją į Lietuvą. Tai buvo pati šalčiausia žiema, kokią apskritai teko patirti. Spaudė minus 26 laipsnių speigas, o medžiai iš sniego kalnų styrojo lyg pagaliai.
Mano bičiuliai gyveno netoli Kauno, Babtuose. Tad nepamiršiu ir smalsių žmonių žvilgsnių, susmigusių anuomet bepietaujant vienoje Babtų kavinėje. Pasirodo, jie manė, kad esu aktorius iš meksikietiškų muilo operų.
– Kas paakino palikti Angliją ir apsigyventi Lietuvoje – išmainyti neprastą sandėlininko algą į darbą reklamos agentūroje?
– Po pirmojo vizito į Lietuvą buvo ir antras, ir trečias. Ilgainiui supratau, kad man čia labai patinka. Pajutau, kad esu labai nelaimingas, kai reikėdavo grįžti į Betfordą.
Dirbdamas Anglijoje, nuolat internetu bendraudavau su draugais, gyvenančiais Lietuvoje. Kol galop suvokiau, kad gana man tos Anglijos. Nes tai, kas mane džiugina, yra Lietuvoje.
– Peru palikote per krizę, į Lietuvą atvykote prieš pat 2008-ųjų krizę. Ir be vargo gavote darbą reklamos srityje?
-- Krizė mane persekiojo. Bėgau nuo jos iš Peru, o ji mane aplenkė ir pasitiko Anglijoje.
Atvykau 2008-aisiais į Lietuvą, o ji jau buvo čia įsikūrusi.
Nemokėjau kalbėti lietuviškai. Kokio darbo gali gauti užsienietis, nemokėdamas valstybinės kalbos, ir dar – gerai mokamo? Reklamos versle tuo metu nebuvo taip blogai. Kadangi buvau geras reklamos tekstų rašytojas, siūliau reklamos agentūroms tai, ką turėjau vertingiausio – savo patirtį. Ir darbą gavai jau po pirmojo pokalbio.
Anksčiau mano darbas buvo susijęs su reklaminių šūkių ar video tekstų rašymu. Dabar esu idėjų kūrėjas. Ir, be abejo, skiriu dėmesį reklamą lydintiems tekstams.
– Ar, atvykus į Lietuvą, nerėžė akių neprofesionali, naivi reklama?
– Tuo metu Lietuva, vertinant reklamos kokybę, maždaug dešimtimi metų atsiliko nuo Peru. Atvykęs čia, pasijutau taip, tarsi būčiau įsėdęs į laiko mašiną. Todėl man buvo labai paprasta dirbti – radau Lietuvoje tai, ką palikau gimtinėje.
Galėjau nujausti, kokia linkme žingsniuoja industrija ir kaip ji keičiasi. Problemas, kurias radau čia, įsidarbinęs reklamos agentūroje, Limoje jau buvau įveikęs. Man tereikėjo pasinaudoti patirtimi.
Problema, kurią pajutau pirmiausia – lietuviai bijojo būti lietuviais, ir reklama tai dangstė. Jie lygiavosi į Vakarus, slėpė savo vertybes, tradicijas.
Pamenu, kai man, kuriant reklamą, reikėjo paprasto, lietuviško namo. Bet buvau nuvežtas prie kažkokio ežero, kur kiurksojo didžiulis, modernus namas, vitrininiais langais. Tikrai ne tokį norėjau išvysti.
Lietuviams buvo sunku suvokti savo tapatybę. Tai jau buvau patyręs Peru. Mano gimtinėje buvo kilusia tokia pati visuomenės problema, kurią čia tebematau.
Pavyzdžiui, Peru įvaizdis siejasi su spalvingais drabužiais apsirėdžiusiais žmonėmis. Bet ir Peru buvo laikas, kai žmonės gėdijosi to, bėgo nuo savo tradicijų, nes jiems atrodė, kad tai – pigu, per prasta.
– Tai lyg kaimiečio sindromas mieste?
– Būtent. Bet tai sunaikina išskirtinius tautų bruožus. Man visai neįdomu, kai, atvažiavus į Lietuvą, draugai ima rodyti prekybos centrus ar barus. Tokių pilna visame pasaulyje. Galėčiau jų prisižiūrėti Londone, Paryžiuje ar Niujorke.
Lietuviai ir dabar dar nori parodyti save tokius, kokie jie nėra. O turėtų būti atvirkščiai – turite didžiuotis tuo, kuo esate išskirtiniai.
– Lietuvių kalbos instituto vadovai vis bando verslininkus įtikinti, kad didžiausia reklamos sėkmė užkoduota tarmėse, tautosakoje. Tereikia ją pasiimti. O ko mokote savo mokinius reklamos mokykloje?
– Mano misija, kurią perduodu mokiniams – tai reklamos ideologija: bandau juos priversti mąstyti, atrasti savitus aplinkos suvokimo būdus.
– Tuo metu, kai pats studijavau literatūrą, įsitikinau, kad kalbos konstrukcija yra labai sudėtinga.
Tačiau išties kalboje slypi neišsemiami idėjų šaltiniai.
Lietuvoje matau kiaurai, kaip tai veikia. Juk kiekvienas studentas atsineša savo patirties, šeimos ar regiono tradicijų. Tereikia visa tai panaudoti kūryboje.
– O užsakovai – verslo įmonės, ar jos nėra užsispyrusios – neprimeta savo idėjų?
– Vienas mano draugas sakė, kad visi reklamos agentūrų klientai yra gimę vienoje saloje. O užaugę jie pasklinda po visą pasaulį. Todėl ir jų problemos visur – vienodos.
Ne, klientai nėra naivūs. Tai protingi žmonės. Atvirkščiai, mane nustebino tai, kad Lietuvoje klientai yra nuoširdesni nei Peru, atviresni naujoms idėjoms, pasiūlymams.
Vis dėlto yra problemų, kurias sunku įveikti. Įmonėms turi keistis – joms reikia išskirtinių, gerai įsimenamų prekės ženklus.
Tačiau kone visada įmonių rinkodaros atstovai nori saugumo, jie bijo drąsių, rizikingų sprendimų. Susikirtus šiems požiūriams, sustoja ir pati industrijos plėtra.
Rinkodara rizikuoja, jei žaidžia nesaugiai. O reklamoje, atvirkščiai, žaisti saugiai yra rizikinga.
– Reklama būna neįtaigi, kai „už kadro“ girdėti nugludinti, bespalviai reklaminiai tekstai. Kas juos taip suniokoja?
-- Didelės įtakos tam turi kalbos taisyklės. Reklamos paskirtis – paskatinti vartotoją, kad jis susitapatintų su reklamos herojumi: matytų save reklamoje.
Tuomet, kai reklamoje girdėti dialogas, kurio kalba yra ne šnekamoji, bet absoliučiai taisyklinga, vartotojui ji nepadaro įtakos. Žmonės tarpusavyje taip nebendrauja.
Manau, kad tai – blogai. Yra pavojus, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija nužudys lietuvių kalbą. Taip nutiko su lotynų kalba. Ji buvo labai saugoma, saistoma griežtų taisyklių. O žmonės gatvėse juk šnekėdavo vulgaria, šnekamąja lotynų kalba. Saugoma bendrinė, žodynų lotynų kalba išnyko, o vulgarioji tapo italų kalba.
Be to, kalbos komisija dirba lyg „politikai“ – neleidžia kalbai evoliucionuoti, saugo ją nuo lenkiškų, rusiškų, angliškų svetimybių. Pasakysiu gal kiek negražiai: atrodytų, kad ta komisija rūpinasi lietuvių kalbos lavonu.
– Po tokių žodžių kalbininkai jus gali užbadyti pirštais – nebėgsite iš Lietuvos?
– Kol kas tikrai nesirengiu to daryti. Juk čia – mano draugai. Gaunu daugybę pasiūlymų iš įvairių šalių. Man svarbu ne tiek darbas ir atlygis, bet gyvenimas ramioje, saugioje vietoje, mane supantys nuostabūs žmonės. Ir nusprendžiu: man čia labai gerai.