Įvairių apdovanojimų geriausioms įmonėms ar kitokių nominacijų Lietuvoje rengėjai neapsieina be čia liejamų suvenyrų.
Krizių pabaigos veidrodis
Į kokią tolimiausią šalį yra nukeliavę „Glass Remis“ prekės ženklo gaminiai? „Gal tai kitoje pasaulio pusėje esantys Havajai? Esame jų pardavę tenykštei galerijai“, – svarstė įmonės vadybininkas Rimantas Rečiūnas.
Jungtiniai Arabų Emyratai, JAV, Singapūras, Taivanas, Vakarų Europa – iš viso į maždaug dvi dešimtis valstybių nuolat keliauja stiklo dirbiniai iš Panevėžio. Dar apie 15 šalių (Kolumbija, Brazilija, Izraelis ir kitos) yra lyg atsarginių suolelis – užsakymai iš jų tai patvinsta, tai vėl atslūgsta.
Stiklo suvenyrų pirkėjai paprastai gamintojams pirmieji atsiunčia žinią, iš kurios šalies sunkmetis jau pasitraukė, o kurioje bręsta krizė.
„Tai – prestižiniai daiktai. Užslinkus sunkmečiui žmonės jų pirmiausia išsižada. Ir tik tada, kai vėl atsiranda laisvų pinigų, juos ima leisti tam, kas gražu. Kadangi krizės aplanko ne visas valstybes vienu metu, klientų sąrašas nuolat kinta“, – kalbėjo R.Rečiūnas.
Nuo vokiečių iki arabų
Dažniausiai sutartis su pirkėjais Panevėžio stiklapūčiai sudaro tarptautinėse parodose. „Glasremis“ atstovai kasmet vyksta į įvairių prekių parodą „Ambiente“ Vokietijoje.
Maždaug ketvirtadalį gaminių stiklo studija parduoda Lietuvoje, visi kiti eksportuojami. Stiklo suvenyrai itin populiarūs Vokietijoje, ypač – žvirbliukai, todėl nėra ko stebėtis, jei būtent ten lietuviški kūriniai paklius į rankas.
Vokiečiai pastaruoju metu gana gausiai užsako ir įvairių spalvų stiklinių moterų figūrėlių. „Glass Remis“ meno kūrinius noriai perka ir viena arabų įmonė. Ji prekiauja stiklo gaminiais keliose vietose, tarp jų ir didžiuliame Dubajaus prekybos centre.
Vis dėlto dažniausiai šie stiklo kūriniai platinami galerijose, todėl įmonė neišsiverčia be tarpininkų. Jų yra ir į Rytus esančiose valstybėse – Baltarusijoje, Rusijoje.
Įdomūs užsakovų norai
Buvusiam policijos komisarui – stiklinis šautuvas, geležinkelininkui – stiklo garvežys, miškininkui – stiklinis pjūklas.
Ko gero, nėra tokios profesijos, kurios atstovams stiklapūčiai nesukurtų atitinkamos verslo dovanos. Juk šios studijos pagaminti angelai sargai plasnoja ir ne ant vieno policininko stalo.
„Esame gavę ir gana keistų užsakymų. Pavyzdžiui, reikėjo sukurti dovaną dešras gaminančios įmonės vadovui, kurio pomėgis – tinklinis.
Mūsų meistrams visai neblogai pavyko suderinti dešrą su tinklinio kamuoliu“, – šyptelėjo R.Rečiūnas. Stiklapūčiams tokios užduotys nėra paprastos. Kiekvienas gaminys yra ir jų meistrystės įrodymas.
Juolab kad nei Lietuvoje, nei kitose Baltijos valstybėse nėra šio amato mokyklos: meistrai, įgiję patirties Vokietijoje ar Austrijoje, patys moko mokinius, o vėliau įgūdžiai kaupiami dirbant.
Vyno taurės nesugundė
Stiklinaičių ir vynui skirtų taurių liga stiklo menininko R.Kliuko įsteigta studija nesusirgo.
Kai 2000-aisiais įmonė pradėjo veiklą, rinkoje netrūko stiklinių indų gamintojų: veikė Vilniaus stiklo studija, Kaune – Aleksoto stiklo fabrikas, Panevėžyje irgi buvo stiklą pučiančių įmonių.
„Konkuruoti dėl klientų su tais, kurie jau turėjo patirties, buvo sunku. Mūsų studija – maža, o stiklo žaliava – granulės, kurias atsigabename iš gamyklos Olandijoje, yra brangi“, – kalbėjo R.Rečiūnas.
