„Mus lyg peiliu pjausto pogrindinė konkurentų veikla. Molėtų rajone yra trys dešimtys kaimo turizmo sodybų. Tų, kurios priklauso asociacijai ir yra tarsi perregimos.
Bet vien apie Bebrusų ežerą veikia koks pusšimtis sodybėlių, kurios yra nelegaliai išnuomojamos svečiams. Jų savininkai nemoka jokių mokesčių. Ir niekam tai nė motais.
Jei tiek jų aptūpė vieną ežerą, kiek jų apskritai yra privisę visoje Lietuvoje?“ – „Kliukų“ kaimo turizmo sodybos savininkas Vytis Štelbys suraukė kaktą.
O taip, sodybos šeimininkas kietas kaip titnagas, principingas. Ir nepaprastai darbštus. Jo nuostata – ramiam poilsiui skirta sodyba negali virsti nusilakti atvykstančių svečių apartamentais. Ir tvirtai jos laikosi.
Užtat jį, kaip ir kiekvieną kaimo turizmo sodybos savininką, ima siutas, kai, iš anksto rezervavę vietas, svečiai kokį nors ketvirtadienį ima ir atšaukia užsakymą tik todėl, kad „ateina blogi orai“.
Kaime nėra blogų orų, tad vyras mielai sutrintų į dulkes lietų numatančiu prognozuotojus.
Paprastai tos grėsmingos vėtros ir audros kaime pavirsta įprastiniais, negausaus lietaus debesėliais. Užtat baisybių prisiklausę žmonės ramų savaitgalio poilsį kaime iškeičia į nuobodų snaudulį prie televizoriaus.
Teks viską nugriauti?
„Tėti, čia viskas liks mums? Kada nors? O siaube. Kaip reikės viską nugriauti?“ – štai kokios dukters replikos kartą ėmė ir sulaukė V.Štelbys.
Nieko nepadarysi, teiginys „gyvenu dėl vaikų ir jų ateities“ mažiesiems visada keistai atrodo. Kokia dar ateitis, jei gana smagu žaisti su svečių vaikais virš smėlio dėžės V.Štelbio sukaltame mediniame namelyje.
Viskas, už ko kliūva akys „Kliukų“ sodyboje, yra sumanyta pačių šeimininkų. „Pats esu ir interjero dizaineris, ir stalius“, – patikino V.Štelbys. Ir dar virėjas – būtų galima pridurti.
Sodyboje juodu šeimininkauja su žmona, bet virtuvė – Vyčio zona. Jis pats mielai prikepa svečiams bandelių ar išverda katilą sriubos. Ne kasdien, bet kas savaitgalį – tai tikrai.
Vieta, į kurią neįsileidžia triukšmo
„Kliukų“ šeimininkų nuostata – sodyba skirta tiems žmonėms, kurie ilgisi tylos. Kuriems labiau nei pramogų ar sporto reikia ramaus poilsio.
„Per metus pas mus vyksta tik du renginiai – Joninės, į kurias suvažiuoja nuolatiniai klientai, ir „išleistuvės“, kai, sezonui besibaigiant, klientams surengiame iškylą. Dažniausiai tai būna rugsėjį“, – sakė V.Štelbys.
Tinka ir prancūzams
Anksčiau gana dažnai „Kliukais“ gardžiuodavosi latviai, o pastaruoju metu kelią į sodybą atranda vis daugiau prancūzų.
Tai – lyg „žodinis turizmas“: pakako, kad vienas svečias puikiai pailsėtų, ir po jo nusidriekė prancūzų virtinė. Visi jie, atsirakinę sodyboje esančių namelių duris, ima gardžiuotis tuo, ko atvyko: ramybe.
„Mano svečiai dažnai „nieko neveikia“. Pavyzdžiui, moterys apsiklijuoja veidą agurkų griežinėliais ir guli ant pievos gaudydamos saulę“, – tokie svečių įpročiai V.Štelblio visiškai netrikdo.
Kaip ir kitiems neįprasta pietų tyla. Ji atslenka, kai tėvai pietų pogulio sumigdo vaikus. Tuomet budėti prie namelių lieka paukščių lalėjimas.
Pats sau architektas
Kliukų kaime V.Štelblys sklypą nusipirko 2006 metais. Tai buvo aukšta kalva, apžėlusi kiečiais ir dilgėlynais. Nebuvo ten nieko – nei medelio, nei krūmelio, nei jokio tvenkinio. Užtat dabar svečiai varsto 4 namelių duris ir mirko kojas tvenkinių vandenyje.
Šeimininkas viską statė savo rankomis, kiekvieną sodybos namą pats projektavo ir pats galvojo, kaip jį įrengti.
„Tai – mano pomėgis. Pats kuriu – braižau, konsultuoju, statau“, – užsiminė.
Pasak V.Štelblio, „Kliukų“ sodyboje kartu su juo kuria ir gamta. Todėl stengiamasi išsaugoti tai, ką ji sumanė. Jei jau nukrito kokia medžio sėkla – jei išdygo medelis, jis ir yra puoselėjamas.
Nėra „Kliukuose“ išpuoselėtų gėlynų, dirbtinių vandens krioklių ar iš svetur atridentų akmenų.
Joje trinkelėmis neklojami takai, bet daromi jie iš plytelių duženų, kurias paslepia tarpuose sudygusi žolė. Sodybos klientai – ne tie, kurie bijo susitepti kojas ar kurių batų kulniukai gali susmigti į dirvą. „Jie atvažiuoja ilsėtis, pabūti gamtoje ir nesuka galvos, kaip atrodo“, – užsiminė šeimininkas.
O kainos?
„Namelio, kuriame gali nakvoti 8 žmonės, nuomos kaina savaitgaliui siekia 260 eurų – nuo penktadienio iki sekmadienio. Viskas suskaičiuota: malkos šašlykams, židiniui, pirčiai, rankšluosčiai – nėra jokių papildomų mokesčių“, – patikino V.Šteiblys.
Tuo metu, kai svečiai ilsisi, jis pats nuolat ką nors dirba. Ir stengiasi jiems nelįsti į akis.
„Įkyrūs šeimininkai erzina žmones.
Juoba kad dauguma mūsų klientų yra nuolatiniai. Jų vaikai draugauja su mūsų vaikais. Todėl nė nereikia jais rūpintis. Kaip sakoma: raktai po akmenuku – pinigai po akmenuku – vieni kitais pasitikime“, – sakė sodybos savininkas.
