„Vaidava Ceramics“ dirba jau 35 metus. Dar sovietiniais laikais dirbti inžinieriumi čia atvyko Mikso tėvas, o žlugus Sovietų Sąjungai tapo įmonės vadovu. „Pamenu, buvau dar visai mažiukas, kai čia laksčiau. Tada viskam vadovavo tėtis, dabar dirbtuvėmis rūpinuosi aš – tėvas tik patarinėja“, – pasakojo Miksas, perėmęs keramikos verslą.
Užgrūdintas lietaus ir vėjo
Vaidavos kaime, įsikūrusiame netoli sienos su Estija, gyvena vos 400 žmonių. Tiesa, netoli didesnis miestas – Valmiera, kuriame Miksas ir gyvena. „Kas rytą iš ten važiuoju. Netoli, užtrunku kokias 20 minučių“, – pasakojo jis.
Jei ne iškaba, „Vaidaca ceramics“ primintų dar vieną šio kaimo sodybėlę – gyvenamasis namas, keli mažesni namukai, šulinys, dubenėlis kačių maisto prie durų.
Bet nuėjus už namo į akis krenta didžiulė molio krūva. „Dirbame su Latvijos raudonuoju moliu. Išsikasame, atsivežame su sunkvežimiu čia ir paliekam“, – pasakojo Miksas.
Taip krūvoje suverstas molis gali išgulėti ir visus metus – sniegas, lietus ir vėjas šią medžiagą tik užgrūdina. „Moliui gerai žiemą praleisti lauke, tada su juo lengviau dirbti“, – patirtimi dalinosi Miksas.
Žinoma, su tokiu ant žemės gulinčiu moliu nepadirbsi. Dėl to nedideliame namuke, kurio visą užima dvi didžiulės bačkos, molis iš kiemo yra maišomas su vandeniu bei didžiule pompa pumpuojamas tiesiai į kitą pastatą.
Molis čia atsiduria jau be akmenų ir lapų, tačiau jį dar reikia išvalyti. 10 valandų molis minkomas medžiaginėje armonikoje, kol gaunami švarutėlio molio „blynai“, kurių vienas sveria apie 15 kilogramų.
Tokių blynų paprastai pridaroma visam sezonui. „Dirbame su vandeniu, tad žiemą negalime nieko daryti – viskas užšaltų. Pridarome blynų ir juos sandėliuojame“, – pasakojo Miksas. Su tokiu moliu jau galima dirbti, tereikia jį vakuoti, kad neliktų oro burbuliukų.
Atsakingiausia vieta
Dauguma „Vaidava Ceramics“ produktų daromi pagal specialias gipso formas. Jas paruošti – itin atsakingas darbas, nuo kurio priklauso visų gaminių likimas. Meistras – taip ir vadina Miksas čia dirbantį vyrą.
Pirmiausia gimsta idėja, atgulanti popieriaus lape. Meistro užduotis – paversti ją realybe, sukuriant gipso formą, pagal kurią būtų galima lipdyti molinius gaminius.
„Kartais dizainus galvojame patys, o kartais pasikviečiame jaunų ir talentingų Latvijos dizainerių, kurie gali įgyvendinti savo idėjas“, – pasakojo Miksas.
Nedidelis kambarėlis visas baltuoja nuo gipso. „Turime kartais kažką išmesti“, – pripažįsta Miksas. Kitaip paprasčiausiai nebūtų įmanoma praeiti – ir taip panašu, kad be gipso formų kambaryje vietos yra tik meistrui.
„Vaidava ceramics“ neturi plano, kaip kurti naujas kolekcijas. „Nesistengiame kasmet pristatyti naujų kolekcijų. Kai kuriais mūsų gaminiais prekiaujama nuo pat dirbtuvių atidarymo. To aš ir norėčiau, kad prieš trejus metus sukurta kolekcija žmones domintų ir po 20 metų“, – pasakojo Miksas.
Lipdoma čia viskas – nuo paprastų dubenėlių, išmargintų tautiškais raštais, iki dizanerių kurtų daiktų eksportui.
Laukia tiek, kiek reikia
Formavimo metu į gipso plokštes pilamas sukamas molis. Jį dirbtuvių darbuotojai formuoja rankomis. Naktį molis praleidžia formose – gipsas sutraukia vandenį, dirbiniai šiek tiek sumažėja ir ryte gali būti išimami iš formų.
Taip gaunamos apvalios formos. Sudėtingesnės, netaisyklingos formos – liejamos. „Liejamas labai skystas molis, kuris greitai džiūsta. Čia pasireiškia darbuotojo meistriškumas – jei sienelė gaunasi per plona, molis neišlaiko formos, o jei per stora, paruoštu indu bus sunku naudotis. Tokius dalykus reikia pajausti“, – dėstė Miksas.
Dirbtuvėse ir pats seniausias, profesionaliausias ir brangiausias aparatas – koja sukamas molio žiedimo ratelis. Tokie čia net trys, tačiau dulkės nuvalytos tik nuo vieno. Ir jis dabar tuščias.
„Ieškome žmogaus, kuris galėtų čia dirbti, nes meistrė išėjo į pensiją. Tai sudėtingas įrenginys, tačiau jis leidžia kurti įdomiausias formas“, – pasakojo Miksas.
Iš formų ištrauktas molis gludinamas ir apie džiūsta – tik tada keliauja į krosnį. Beje, lietuvišką. Kai kurie gaminiai deginami vieną kartą, kiti po pirmojo deginimo dar glazūruojami, kad jais būtų galima naudotis.
Deginti galima tik visiškai išdžiuvusius molinukus, kitaip krosnyje jie gali sprogti. Kartais prireikia 2-3 savaičių, kad indas visiškai išdžiūtų.
Moliui Vaidavoje leidžiama džiūti savaime, nors daugumoje dirbtuvių džiovinimas vyksta su specialiais ventiliatoriais, paspartinančiais procesą. „Mes niekur neskubame. Laukiame tiek, kiek reikia“, – dėstė Miksas.
Prabangiuose restoranuose
„Vaidava Ceramics“ šiuo metu dirba apie 12 žmonių, nors prieš 20 metų jų čia buvo virš 30. Apimtys nesumažėjo, tiesiog pasikeitė technolgijos. „Dabar daug procesų automatizuoti“, – paaiškino Miksas.
Bendrovei kuriant vis įdomesnius dirbinius, vis daugiau jų eksportuojama. „Daugiausia vežame į Vokietiją, Šveicariją ir Austriją, Norvegiją, Suomiją, Daniją“, – vardino Miksas.
Turi dirbtuvės klientų ir Estijoje bei Lenkijoje, o Vaidavoje lipdytų lėkščių galima rasti ir prabangiuose Prancūzijos restoranuose.
Kai vietinėje rinkoje populiarūs įprasti dirbiniai, užsienyje domimasi įdomesne produkcija. „Neseniai pristatėme naują kolekciją pavadinimu „Žemė“. Tai indai, kurių vidus glazūruotas, tačiau išorė palikta natūrali, nedengta, tik nušlifuota, kad indais būtų galima naudotis, juos lengvai plauti“, – pasakojo Miksas.
Savo patiekalus šiuose induose pateikia trimis Michelino žvaigždėmis besipuikuojantis restoranas „Papillon“ Paryžiuje.
Nors dirbiniai čia lipdomi tradiciškai, pagal senovines tradicijas, „Vaidava ceramics“ nuolat ieško kažko, kuo galėtų nustebinti. „Norime, kad mūsų dirbiniai būtų įdomūs“, – sako Miksas.
