32-ejų metų Vitalijus Rimovas, klausydamas, kaip rikiuojasi šie klausimai, tyli ir šypsosi. Jam tai – juokinga. Galima vartyti tuos vaizdinius be sustojimo, bet niekas jo neįtikins, kad įmanoma nuplauti suplėšytas salotas, sulaistytas aliejaus padažais, ir vėl pagaminti iš jų naują patiekalą.
Jam kelia juoką ir sapalionės, kad, tarkim, baltą mišrainę taip pat galima atnaujinti. Taip ir ima kutenti gerklę „regint“, kaip iš plaunamų bulvių sunkiasi majonezas.
V.Rimovas – “Rimi Hypermarket“ prekybos tinklo centrinės kulinarijos virtuvės vadovas. Jis visada akylai stebi, kas vyksta maisto gamybos cechuose. Ir rūpinasi viskuo, ko tik reikia: žaliavos tiekimu, įranga, darbuotojais, patiekalų platinimu.
Todėl pirmas argumentas, kuriais jis nuneigia kalbas apie „nuplaunamas“ salotas – tai veterinarijos inspektorių viešnagės. Jie ateina neprašyti ir nekviesti, bet kada, kai tik jiems šauna į galvą. Tad be griežtų standartų – be nustatytų procedūrų maisto gamyba neįsivaizduojama.
Kitas argumentų – patiekalų gamybai skirta žaliava tiekiama atskirai, nei parduotuvėms skirtos prekės, net jei tai – šviežia mėsa, paukštiena ar žuvis. Su prekybos sale žaliava neturi jokio kontakto.
Jei jau kas nors ir užsiguli parduotuvėse ant prekystalių tiek laiko, kad galiojimo laikas ima sekti, tai atsiduria įmonėje, gaminančiose naminiams gyvūnams skirtą ėdalą.
Dalis maisto atiduodama ūkiams, tarkim, subyrėję duonos produktus ar pluteles, ir yra sušeriamas gyvūnams.
Tai, ko negalima panaudoti, – pasenę vaisiai ar daržovės – patenka į komposto gamybos įmones.
„Kijevas“ – ant bangos
Štai kaip keistai prasidėjo pokalbis su V.Rimovu apie jo sėkmės istoriją – šnekomis apie tai, kur patenka tai, kas lieka „nuo pietų stalo“. O juk daug įdomiau tai, kaip viskas ant to stalo atsiranda.
Virtuvėje, kuri įrengta sostinės „Hyper Rimi“ prekybos centre Žirmūnuose, gaminami „rimtieji“ patiekalai.
Iš šių V.Rimovo valdų kas vakarą po visą Lietuvą paskleidžiama tai, ką žmonės valgys kitą dieną: sušių gaminiai, bulviniai blynai, vėdarai, Kijevo kotletai, kibinai, cepelinai, šaltiena. Į visas „Rimi Hypermarket“ parduotuves išvežama maždaug tiek gaminių, kad dienos pabaigoje jose beveik neliktų neišpirkto maisto likučių.
„Kijevo kotletai“, – užklausus, koks gi patiekalas lietuvių yra perkamiausiais, patikino V.Rimovas.
Apskritai per parą jo vadovaujamoje virtuvėje pagaminama apie 3 tonas įvairių patiekalų. Ir maždaug 9 val. vakaro jie išgabenami į centrinį sandėlį Vievyje, o kitos dienos rytą jau būna nuvežti ir į atokiausias šio tinklo parduotuves.
Darbo užkulisiai
„Kasdien bulvinių blynų su mėsos įdaru iškepu po 40-50 keptuvių“, – pratarė virtuvėje besidarbuojanti Olia. Žinoma, ne tokių mažų keptuvėlių, kokios kaista ant viryklių žmonių virtuvėse, bet gerokai didesnių.
Karštų patiekalų gamybos cechas – tai vieta, kur dirbdami žmonės neišvengiamai prakalba ir apie savo džiaugsmus, ir apie savo rūpesčius.
„Jei jau užsuku į cechą, be poros valandų neišeinu. Nes kiekvienam darbuotojui reikia skirti dėmesio, kiekvienas nori pabendrauti. Jei turi sunkumų – pasidalina ir jais.
Žmonės laukia gerų žodžių. Noriai juos pagiriu, bet pasitaiko ir tokių situacijų, kai tenka ir pabarti.
Apskritai, kai atėjau dirbti, juk turėjau pelnyti to pusšimčio žmonių pasitikėjimą. Esu rimtas, bet gi jaunas ir dar griežtas, – šyptelėjo. – Ir darbuotojai iš pradžių nežinojo, kaip gi mane priimti. Bet labai greitai susidraugavome“.
Vitalijus – vienas tų žmonių, kurie darbe jaučiasi taip, kad jo nemainytų ir į labai gundantį pasiūlymą. O ir paklausti, kaip žmonės jaučiasi, jam – savaime suprantamas dalykas.
„Aš turiu žinoti kiekvieną smulkmeną. Kažkas neatėjo į darbą? Susirgo? Gal trūksta kokios žaliavos? Visa informacija – iš visų padalinių pasiekia mane. Todėl ir sakau, kad su visais darbuotojais privalau „sušokti polką“ – planuoti, organizuoti, kontroliuoti, analizuoti“, – patikino.
Tai nėra paprasta. Juk V.Rimovo komadoje – 60 darbuotojų, kurių dauguma – moterys. O ten, kur moterys, reikia ir išminties.
Nuo aviacijos iki konditerijos
Aviacija, maisto technologija, bankininkystė, konditerija. Tai – V.Rimovo profesijų mozaika. Ir, ko gero, dar ne galutinė. Keturiskart diplomuotas kepėjas? Taip pavadintas Vitalijus, tikėtina, neįsižeistų.
Mokslai ir darbas, darbas ir studijos – štai kokia paprasta šio žmogaus sėkmės formulė.
Mat tris diplomus turėjęs vaikinas netrukus įgis ir ketvirtą.
2014-aisiais V.Rimovas įgijo maisto technologo – duonos ir pyrago kepinių specialisto diplomą. Tačiau studijuodamas šią specialybę, 2011-aisiais, jis įstojo į tos pačios kolegijos Ekonomikos fakultetą ir pavymui sugebėjo baigti dar ir bankininkystės specialybę.
„Tai tarpusavyje lyg ir nederančios profesijos, bet, baigęs mokyklą, būtent ekonomiką ir finansus ketinau studijuoti. Nes man atrodė, kad tai – prestižinė specialybė.
Nepaisant to, kad iš prigimties esu humanitaras, baigęs mokyklą vis dėlto ėmiau ir įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU) studijuoti aviacijos mechanikos. O po pusmečio supratau, kad tai – ne man.
Štai tada baigiau konditerijos kursus, o po jų nusižiūrėjau Vilniaus kolegiją. Tad dabar jau galiu pasakyt, kad mano tikrasis kelias ir prasidėjo būtent nuo kepinių“, – pasakojo Vitalijus.
Jis neneigia: taip, jis ir mokyklos laikais jausdavosi puikiai, kepdamas tortus ir visokius kitokius gardėsius. Ir viliojo jį ne kepsniai, bet būtent saldumynai.
Negana tų diplomų, pernai jis įsirėmino ir verslo paslaugų administravimo – maitinimo verslo organizavimo bakalauro diplomą .
„Esu darboholikas“, – matydamas, kaip iš nuostabos plečiasi pašnekovų akys, kuo paprasčiausiai paaiškina.
Iš kariuomenės – į kepinių cechą
Nors V.Rimovui – dar tik 32 metai, jis turi sukaupęs nemažai darbo patirties.
Palikęs VGTU, būdamas 20-ies, jis savanoriu atitarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ir grįžęs iš jos įsidarbino konditerijos fabrike, kuriame kabinosi į darbus nuo pačios žemiausios pamainos: gaminių pakuotojo, vėliau – tešlos maišytojo, po to – brigadininko.
Tačiau įmonė bankrutavo. Tad Vitalijus 2009-aisiais įsidarbino mažoje ką tik sukurtoje „Crustum“ kepyklėlėje, kuri ir šiuo metu sėkmingai gyvuoja.
„Bet ilgainiui tas mažas cechas mane emė slėgti. Man reikėjo erdvės. Todėl suskatau ieškoti darbo prekybos tinkluose. Gavau iš dviejų pasiūlymus, bet pasirinkau tą, kuris dera prie pavardės“, – štai kokie sutapimai kartais gyvenime tampa reikšmingi.
Žirmūnų „Rimi Hypermarket“ Vitalijus įsidarbino kepėju ir... pateko į „mamyčių klubą“: bendradarbių, kurios ir dabar, jam užsukus į cechą, nušvinta pasiilgusios. Ir apipila komplimentais.
Mados ir tendencijos
V.Rimovas buvau vienas iš šešių žmonių, patekusių į vidinę „direktorių“ programą. Ir per septynis mėnesius išbandė kuo įvairiausias darbo pozicijas, pradedant rinkodara bei logistika, baigiant prekybos centrų valdymu.
O dabar jis yra štai tokios milžiniškos virtuvės vadovas.
„Diriguoju, – nusijuokia paklaustas, ar regi, kaip keičiasi žmonių mitybos įpročiai. – Mano paties kūrybos šiame procese nėra. Tai daro gamybos skyriaus technologai, kurie stebi naujienas ir kuria naujus produktus. O mes virtuvėje dirbame griežtai paisydami sukurtų receptūrų“.
Tačiau neišvengiamai pro maisto ruošėjų akis praplaukia ir mitybos tendencijos. Pavyzdžiui, vis daugiau gaminama „Cezario“ salotų, nes didėja ir didėja jų paklausa. Nors balta mišrainė vis dar „valdo Lietuvą“, žalumynai pamažu jas stumia į šalį.
„Įpročiai keičiasi. Pastaruoju metu sparčiai didėja vadinamų žaliųjų salotų poreikis. Madingos tapo ir kruopos bei sėklos – įvairūs grūdų produktai. Kaip ir salotos ar kitokie patiekalai su bolivinėmis balandomis.
Mišrainių su kuskusu taip pat vis daugiau suvalgoma. Apskritai maistas išsinešti tapo ypač populiarus“, – kalbėjo V.Rimovas.
Pastebėta, kad mitybos mados gyvuoja apie ketverius metus. Štai sušiai vis dar laikosi „ant bangos“, o suvožtinių mada jau senokai atslūgo.
„Yra ir tokių gaminių, kurie „neprigijo“, pavyzdžiui, jautienos troškinys su lęšiais. Užtat populiarumo netrūksta azijietiškiems patiekalams su saldžiarūgščiu padažu. Man taip pat jie patinka“, -- užsiminė pašnekovas.
O namie? Pasak Vitalijaus, jis namie būna labai mažai. Tad darbui virtuvėje jam nebelieka laiko.
„Dažniausiai pavalgau darbe. Juoba kad man tenka paragauti tiek gaminių, kad net pietų nebereikia. Be to, mano valdose – 60 darbuotojų, tarp jų – ir virėjai, kurie valgyti visiems pagamina.
Bet ir namuose juk yra, kas jų man pagamina“, – patikino.
Pamėgo Turkiją
O kur Vitalijus išleidžia užsidirbtus pinigus? „Anksčiau juk reikėjo mokėti už mokslus. O dabar galiu ir pakeliauti“, – nusijuokia. Nugriebęs nuo nuolatinių darbų bei mokslų krislą laiko, ima ir išvažiuoja.
„Jei jau išsiruošiu atostogauti, tai perku tokią poilsinę kelionę, kur „viskas įskaičiuota“. Darbe pavargstu, tad nenoriu, kad per atostogas reikėtų kuo nors rūpintis.
Paskutinius porą kartų ilsėjausi Turkijoje. Primityvu? Man labai patiko. Pernai, kai rusai į ją nevažiavo, savaitės kelialapis tekainavo 200 eurų“, – prisiminė.
