Veikli moteris prisipažįsta, kad kelias į sėkmę toli gražu nėra rožėmis klotas, tačiau jos įkurta kompanija „Odessa Walks“ skaičiuoja jau septintus savo veiklos metus ir siūlo išskirtinius kelionių maršrutus.
Pokalbis apie tai, kodėl turėdama galimybių likti Kalifornijoje ar savo ateitį kurti tokiuose megapoliuose kaip Londonas ar Maskva nusprendė sugrįžti į Ukrainą, prasidėjo labai keistoje vietoje – prie įėjimo į katakombas, išsidėsčiusias po Odesos miestu. Olga B. turistus ne tik veda lankytojams pritaikytu katakombų maršrutu ir pasakoja pačias neįtikimiausias čia dienas leidusių karių, partizanų ir kontrabandininkų istorijas, bet ir ryžtasi juos lydėti į „laukinę“ katakombų atkarpą, kur kiekvienas savo kailiu gali pajusti, kaip iš tiesų atrodė gyvenimas tų, kurie kartais ištisas savaites neišvysdavo dienos šviesos.
– Kodėl po tiek svetur praleistų metų nusprendėte grįžti į Ukrainą ir imtis verslo čia?
– Norėjau pradėti ką nors savo. Vienuolika metų dirbau technologijų ir rinkodaros srityje, teko padirbėti keliose skirtingose šalyse, įgijau reikiamų įgūdžių, įgyvendinau tuometinius karjeros tikslus ir galiausiai vieną dieną pasiekiau tokį tašką, kai supratau, kad turiu kurti savo verslą. Tikrai nežinojau, ar man tai sėkmingai pavyks padaryti, bet save raminau, kad net ir nesėkmės atveju vis dar galėsiu sugrįžti į ankstesnį karjeros kelią.
– Šiuo metu Ukraina neretai minima tarp šalių, kur vykti turistams nerekomenduojama. Ar būna tokių atvejų, kai žmonės atvirai klausia, kur iš tiesų tas karas?
– Taip, tokių atvejų būna. Dažniausiai, kai keliautojas apie savo planus pasako draugams, visi puola jį protinti, kad vykti į Ukrainą – tai vykti tiesiai į mūšio lauką. Bet juk šalis didelė ir pietinė jos dalis toli nuo rytinės... Atvykę keliautojai nustemba, kad jokių karo ženklų čia visos kelionės metu taip ir neišvysta, bet mes turime labai stengtis, kad Ukrainos, kaip kariaujančios šalies, įvaizdis nesismelktų į visas gyvenimo sritis.
– Ar grįžus į Ukrainą ir ėmusis savo verslo buvo dienų, kai atrodė, kad teks viską baigti?
– Mano kompanija pradėjo veikti 2011 m., o po 2014-ųjų įvykių atrodė, kad dar nespėję įsibėgėti su savo veikla jau viską praradome. Sėdėjau ir labai rimtai mąsčiau, kad čia ir bus šios istorijos pabaiga, nes ateitis atrodė labai miglota ir nenuspėjama. Niekas tuo metu negalėjo prognozuoti, kas nutiks, ar pavyks sugrįžti į normalią kasdienybę... Tuomet rimtai svarsčiau viską užbaigti, bet pasikalbėjusi su draugais paklausiau jų patarimo dar šiek tiek luktelėti. Daviau sau laiko iki 2015-ųjų ir tai pasiteisino.
Susiję straipsniai
Supraskite, vos pradėję dirbti aš ir mano gidų komanda dėjome daug pastangų, skyrėme begalę laiko sukurti naujiems įdomiems turistiniams maršrutams, tad taip paprastai viską užbaigti būtų buvę tikrai sunku. Laimei, 2015 metais po truputį į Odesą pradėjo grįžti turistai. Tai buvo labai drąsūs, ieškantys nuotykių ir smalsūs žmonės. Situacija stabilizavosi 2016 metais ir mes vėl ėmėme matyti tam tikras ateities perspektyvas.
– Su kokių šalių turistais dirbate daugiausia?
– Dirbame su turistais iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Skandinavijos šalių. Į Odesą noriai keliauja Europoje, JAV, Lotynų Amerikoje gyvenantys išeiviai iš Ukrainos. Jie atvyksta atrasti savo tautinio kultūrinio paveldo, o kai kurie – ir savo šeimos šaknų.
– Kiek vidutiniškai per metus jūsų agentūra priima keliautojų?
– Jei lyginsime su praėjusiais metais, mūsų paslaugų pageidaujančių turistų skaičius padvigubėjo. Pastebėjau tendenciją, kad kai kurie žmonės norėjo atvykti kur kas anksčiau, bet vis dvejojo ir laukė, kol saugumo situacija šalyje stabilizuosis. Vieni tokių – amerikiečiai, kurie anksčiau Odesą aplankydavo atplaukę kruiziniais laivais Juodąja jūra, tačiau dabar tokie laivai dar kol kas nesugrąžino Odesos į savo maršrutus, tad amerikiečiai atvyksta savarankiškai.
– Kokia būna keliautojų iš pasiturinčių šalių reakcija, kai atvyksta į Ukrainą? Ar jie bent numano, ko gali tikėtis?
– Dažniausiai keliautojai atvirai prisipažįsta, kad nežino, ko gali tikėtis vykdami į Odesą. Vėliau dažnai išgirstu komentarų, kad jie čia nesitikėjo rasti tokio gražaus istorinio miesto centro, tačiau, žinoma, pro akis neprasprūsta ir tai, kad ne visur sutvarkyta aplinka ir miestas atrodo truputį „pavargęs“. Odesa išsaugojo daugybę istorinio pavaldo objektų, ir tai maloniai stebina. Turistus džiugina Odesos gyventojų draugiškumas, virtuvės įvairovė. Per savo darbo metus su užsieniečiais nesu sulaukusi tiesmukų skundų, kad jie tikėjosi ką nors „tokio“, bet to nepamatė.
– Kalbant apie keliautojus, su kuriais teko dirbti, kokios keisčiausio prašymo esate sulaukusi?
– Kartą į Odesą atvykęs vaikinas užsisakė keletą ekskursijų mūsų biure, tačiau išsakė vieną reikalavimą: kiekviena šių ekskursijų turi būti organizuojama pėsčiomis. Aš bandžiau jam paaiškinti, kaip visa tai atrodys lauke tvyrant pragariškam liepos mėnesio karščiui. Jis laikėsi savo, tad kiekvienos ekskursijos metu mes įveikdavome po 10-15 kilometrų. Kai aš pasiteiravau, kodėl taip svarbu į visas išvykas keliauti pėsčiomis, man atsakė, kad nori per atostogas palaikyti gerą fizinę formą.
– Kalbant apie turistus iš centrinės ir Rytų Europos šalių, kuo mes skiriamės nuo britų ir amerikiečių?
– Keliautojai iš Baltijos šalių nemažai žino apie Odesą, ypač vyresnioji karta. Jaunesniems keliautojams maloniais atradimais tampa tokios mūsų miesto įžymybės kaip Potiomkino laiptai ar Operos ir baleto teatras.
– Kokių išskirtinių atrakcijų Odesa gali pasiūlyti turistams, kokių jie nerastų jokiame kitame mieste?
– Odesa garsi savo katakombomis – požeminių tunelių kompleksu, kuris išsiraizgęs po miestu ir kurių bendras ilgis siekia daugiau nei 2500 kilometrų. Klaidžiojant po šiuos tunelius galima pamatyti ne tik kaip jie po truputį buvo iškasti, bet ir kokiomis sąlygomis čia gyveno žmonės.