D.Saldukas neretai išgirsta klausimą: „Ko tu čia grįžai? Nejaugi gyventi Lietuvoje ir Kaune geriau nei saulėtojoje Ispanijoje?“
Vyras neslėpė, kad prieš 16 metų emigravęs į Ispanijos regioną Kataloniją apie grįžimą negalvojo. Labai komunikabilus kaunietis sparčiai kopė karjeros laiptais ir pelnė savo darbdavių pasitikėjimą.
Nors žinojo, kad Lietuvoje uždirbs 50 procentų mažiau nei antra tėvyne tapusioje šalyje, neseniai susikrovė lagaminus ir grįžo. Šios Kalėdos bus pirmosios, kurias sutiks Kaune po daugybės metų.
Sugrįžti būtent į Kauną vyrą paskatino ne tik noras būti greta artimų žmonių. Jam įspūdį padarė tai, kad kauniečiai pastaruoju metu labai didžiuojasi savo miestu.
Nors grįžęs iš emigracijos D.Saldukas susidūrė su įvairiais sunkumais, juos stengiasi nugalėti pasitelkdamas pozityvias mintis. Vis dėlto ilgus metus užsienyje gyvenęs kaunietis įsitikinęs, kad miesto valdžia turėtų padėti ilgai užsienyje gyvenusiems, bet ir vėl tėvynėje dirbti ir gyventi norintiems žmonėms.Miesto valdžios atstovai sakė, kad išvykusiems kauniečiams jau pasiųstas signalas, jog į Kauną patrauklu grįžti gyventi.
Mokėti už mokslus negalėjo
37 metų D.Saldukas pasakojo, kad baigęs vidurinę mokyklą pasirinko studijas Kauno technologijos universitete, svajojo tapti dizaineriu. Tačiau už studijas reikėjo mokėti pačiam. 2000 metais sunkus periodas buvo ir jo tėvams, jie neteko ankstesnių pajamų.
„Sėdėti tėvams ant sprando nenorėjau, mokėti už studijas būčiau neišgalėjęs. Turėjau šiek tiek santaupų, todėl vieną naktį apsisprendžiau. Reikia vykti į užsienį, pasidairyti, pamatyti pasaulio. Tą pačią naktį pranešiau tėvams, kad vykstu į Ispaniją, ir iškeliavau“, – prisiminė vyras.
Deividas tėvams pažadėjo, jog užsienyje pabuvęs tris mėnesius sugrįš ir tęs studijas.
„Tačiau trys mėnesiai virto 16 metų gyvenimu Katalonijoje“, – sakė kaunietis.
Saldukas gamino saldainius
Iš pradžių vyras nukeliavo iki Ispanijos Andalūzijos regiono, viename mieste įsidarbino šiltnamyje, tačiau pomidorus skynė tik savaitę ir netrukus išvyko į Kataloniją.
Kataloniją vyras pasirinko todėl, kad šis Ispanijos regionas jam priminė Lietuvą, kai mūsų šalis buvo okupuota ir priklausė Sovietų Sąjungai.
Katalonijos sostinė Barselona netraukė. D.Saldukas buvo įsitikinęs, kad dideliame mieste ko nors pasiekti sunkiau, kad didmiestis ir jo pagundos žmogų gali praryti lyg mėsmalė. Todėl apsistojo Žironos (Cheronos) provincijoje, Banjoleso miestelyje.
Ten pavyko įsidarbinti vokiečiams priklausančio koncerno saldainių fabrike, gaminusiame guminukus, čiulpinukus.
„Ispanų kalbos nelabai mokėjau. Šiek tiek supratau, šiek tiek kalbėjau bendratimis. Tačiau darbdaviams pasakiau, kad esu Saldukas, todėl man tiesiog lemta dirbti saldainių fabrike. Šie pasijuokė ir priėmė eiliniu darbininku“, – šypsojosi kaunietis.
Pastangas darbdaviai vertino
Vyras sakė esąs įsitikinęs, kad jei esi ne turistas, ne idiotas ir ne okupantas, privalai išmokti tos šalies, kurioje planuoji bent kurį laiką gyventi, kalbą. Todėl uoliai mokėsi iš pradžių ispanų, paskui ir katalonų kalbos.
Taip pat nenorėjo visą laiką tik dirbti eiliniu darbininku, o uždirbtus pinigus iššvaistyti linksmai leisdamas laisvalaikį.
„Dirbau legaliai užsienio šalies kompanijoje. Čia atlygis ir mokesčiai buvo mokami oficialiai, už viršvalandžius gaudavau papildomų pinigų. Supratau, kad uždirbsiu ir pasieksiu tiek, kiek pats norėsiu ir stengsiuosi“, – pasakojo kaunietis.
Dirbti tekdavo ir po 16 valandų. Nesikratė bet kokio darbo. Ne tik gamino saldainius. Statant naują pastatą dažė būsimus cechus.
Aktyvus vyras po pusmečio jau tapo meistru, atsakingu už visos pamainos darbininkus ir jų padarytą darbą.
„Kadangi kalbos vis dar mokiausi, už mane kalbėjo mano darbai. Tai darbdaviams patiko“, – sakė D.Saldukas.
Iš pradžių vyras, kaip daugelis emigrantų, gyveno su kitais atvykėliais iš Ukrainos, Lenkijos. Lietuvių jo mieste buvo labai mažai. Vėliau jau galėjo sau leisti būstą nuomotis vienas, todėl gyvenimas tapo patogesnis. Taip praėjo 8 metai.
Padėjo išmokta kalba
Kaunietis pasakojo, kad katalonai – uždari žmonės ir patekti į jų aplinką, į namus sunku.
„Jie nelabai išmano, kur kokios šalys yra, jiems nesvarbu, ar tu ukrainietis, lenkas, ar lietuvis. Esi tiesiog emigrantas. Tačiau kadangi bandžiau kalbėti jų kalba, katalonams tai kėlė pagarbą. Taip pavyko susipažinti su viena šeima, kuri turėjo šeimos verslą – skerdyklą“, – pasakojo D.Saldukas.
Katalonai įvairiose Europos Sąjungos šalyse ieškojo naujų rinkų. Lietuva jau taip pat priklausė ES. Verslininkai domėjosi mūsų šalies mėsos rinka, vyko į Lietuvą pamatyti produkcijos, sužinoti, ar mes pirktume jų mėsą. Todėl vertėjauti pasiūlė D.Saldukui.
Po metų mėsininkai kaunietį pakvietė dirbti jų įmonėje. Po kiek laiko vyras tapo įmonės importo vadovu. Kaunietis pradėjo pats ieškoti ryšių su Lenkija, Latvija, Rumunija, Lietuva, ir tai sekėsi.
„Atsitiko taip, kad aš, nė trisdešimties neturintis emigrantas, pradėjau vadovauti vyresniems katalonams. Kadangi kalbą jau mokėjau, niekas nė neįtarė, kad esu svetimšalis. Todėl su panieka ar pažeminimu, nenoru paklusti emigrantui nesusidūriau“, – sakė D.Saldukas.
Liko Lietuvos pilietis
Gyvendamas Katalonijoje vyras ne kartą galėjo tapti Ispanijos piliečiu. Tačiau gavęs apie tai informuojantį laišką vis delsė tai padaryti, vis atidėliojo.
„Mano šeimoje buvo pirmųjų Lietuvos savanorių. Meilę Lietuvai įskiepijo senelis, visos šeimos tradicijos. Todėl tapti kitos šalies piliečiu nenorėjau. Užteko jau to, kad 16 metų buvau netekęs dalies savo tapatybės. Mane vadino Davidu San Luka, nes pasakyti „Deividas Saldukas“ katalonams buvo per sunku“, – pasakojo vyras.
Gyvenimo sąlygos buvo geros, uždarbis tenkino. Katalonijos klimatas taip pat, nors vasaromis karštį ten sunkiau ištverti, karštas oras drėgnesnis nei Lietuvoje. Tačiau žiemos kur kas šiltesnės ir šviesesnės.
„Per 16 metų tik vieną žiemą buvo iškritę šlapio sniego. Tai sukėlė sumaištį, griuvo elektros stulpai, nebeveikė mokyklos, kai kurios kitos įstaigos“, – prisiminė kaunietis.
Atsisakė didesnio atlygio
Į Lietuvą D.Saldukas grįždavo kas metus ar dvejus. Stebėdavo pokyčius gimtajame Kaune ir jie jam patiko. Taip pat vis aštriau vyras juto artimųjų ilgesį.
„Jaučiausi jau subrendęs, linksmybių ir šėlionių jau buvau atsikandęs. Kaune tebegyvena senelis, tėvai, kiti artimieji. Supratau, kad turiu pareigą jiems, kad reikia grįžti, būti kartu, padėti. Taip pat ilgėjausi ir pačios Lietuvos. Tačiau dar nebuvau visiškai apsisprendęs grįžti“, – pasakojo vyras.
Pernai vasarą, liepos 7 dieną, emigrantas viešėjo Lietuvoje. Ant Kernavės piliakalnio drauge su kitais giedojo „Tautišką giesmę“.
„Tada viduje kažkas tarsi apvirto. Supratau, kad nenumaldomai noriu grįžti“, – pasakojo D.Saldukas.
Tuo metu iš vienos Katalonijos įmonės jis buvo gavęs labai patrauklų pasiūlymą su geru užmokesčiu. Dirbdamas mėsos versle, bendradarbiaudamas su Lietuva, taip pat turėjo pasiūlymą dirbti vienoje mūsų šalies mėsos agrofirmoje eksporto padalinio vadovu.
„Katalonai žadėjo mokėti 50 procentų daugiau nei lietuviai. Tačiau tai jau nebesulaikė“, – sakė vyras.
Ketino gyventi Vilniuje
Svarstant, į kurį miestą grįžti, iš pradžių D.Salduką viliojo Vilnius. Lietuvos sostinė jam atrodė kosmopolitiškesnis, laisvesnis miestas. Tokia dvasia vyravo ir Katalonijoje.
„Tačiau visada domėjausi, kas vyksta ir Kaune. Kai iš jo išvažiavau, miestas buvo tarsi sustingęs, senamiestis merdėjo. Kauniečiai miesto meru buvo išsirinkę Vytautą Šustauską, o tai nieko gero nežadėjo“, – prisiminė D.Saldukas.
Tačiau pastaraisiais metais vyras pastebėjo, kad kauniečiai ėmė didžiuotis savo miestu, nes geri pokyčiai tapo akivaizdūs.
„Širdyje pajutau, kaip patriotizmas ir meilė Kaunui vėl ėmė rusenti. Panorau atsidurti tų žmonių, kurie didžiuojasi Kaunu, gretose. Tai nulėmė, kad prieš gerą pusmetį ir grįžau į gimtąjį miestą“, – sakė D.Saldukas.
Reikėtų krizių centro
Vis dėlto grįžti po 16 kitoje aplinkoje praleistų metų nebuvo paprasta.
„Pirmiausia daugelis sukiojo pirštą prie smilkinio. Klausė, kodėl padariau tokią nesąmonę. Pajutau, kad Lietuvoje emigrantai ir likę gyventojai šiek tiek susipriešinę. Kai kas mano, kad Lietuvą paliko bailiausi, išdavę tėvynę.
Tačiau aš manau, kad jei išvykai, pagyvenai svetur, įgavai patirties ir nusprendei grįžti, esi drąsus žmogus. Grįžtantys emigrantai tikrai nieko nenori atimti iš kitų, nori duoti tėvynei“, – įsitikinęs D.Saldukas.
Kaunietis pasakojo, kad jis, kaip ir kiti iš ilgos emigracijos grįžę pažįstami, susidūrė ir su psichologinėmis, ir su buitinėmis problemomis.
Dėl aplinkinių skeptiško požiūrio į buvusį emigrantą buvo kilę minčių viską mesti ir grįžti ten, kur daugiau tolerancijos. Tačiau naujame darbe vyrą palaikė kolegos, todėl niūri nuotaika išgaravo.
Taip pat grįžus nebuvo aišku, kaip pačiam ir kokius mokesčius mokėti, kaip legaliai išsinuomoti būstą, kad kilus buitinių rūpesčių juos spręstų nuomotojas.
„Dar daugiau problemų patiria žmonės, turintys vaikų. Jie nežino, kokių dokumentų reikia norint vaiką leisti į darželį. Vaikai neretai nemoka lietuviškai, todėl reikia papildomos pagalbos“, – sakė kaunietis.
D.Saldukas įsitikinęs, kad daugiau emigrantų drąsiau apsispręstų grįžti į miestą, jei čia veiktų jiems skirtas krizių centras.
„Moterų, vyrų krizių centrai egzistuoja. Ten teikiama ir psichologinė, ir teisinė pagalba. Tokios reikėtų ir grįžusiems žmonėms“, – sakė D.Saldukas.
Kauniečius rodė kaip pavyzdį
Saulėtoje šalyje 16 metų praleidęs vyras vaikščiodamas Kauno gatvėmis vis dar nuliūsta, nes aplink mato daug susirūpinusių, liūdnų ir piktų žmonių.
„Be to, kauniečiai išsiskiria dar vienu bruožu. Anksčiau sportinis kostiumas ir kaunietis buvo tarsi sinonimai. Nelabai kas pasikeitė. Kauniečiai vis dar labai linkę lakstyti paskui madą. Jei madingi neskoningi priauginti nagai, tai beveik visos merginos tokius turi. Taip su visais mados dalykais. Individualumo vis dar labai stinga“, – yra pastebėjęs vyras.
Nepaisant kai kurių liūdnų įspūdžių, D.Saldukas įsitikinęs, kad kauniečiai – išskirtiniai.
„Ispanijoje transliuojant krepšinio rungtynes būdavo rodoma „Žalgirio“ arena ir kauniečiai sirgaliai.
Žurnalistai juos įvardydavo kaip vieningos lyg kumštis, stiprios tautos atstovus. Manau, kad tokie ir esame. Tik šiek tiek trūksta kitų bendrų tikslų, o pasiekti galime, ką tik norime“, – įsitikinęs kaunietis.
Signalas apie atgimstantį miestą pasiųstas
Simonas Kairys
Kauno vicemeras
„Kaip rodo pavyzdžiai, deklaratyvios strategijos, susijusios su emigrantų susigrąžinimu, nelabai veikia. Kauno savivaldybės atstovai mano, kad miestas grįžti emigrantams ir apsigyventi užsieniečiams bus patrauklus, jei bus dirbama keliomis kryptimis.
Pirmiausia tai investicijų, ypač stambių užsienio šalių verslininkų pritraukimas į miestą.
Kai yra daugiau darbo vietų, aukštesnė darbo kultūra, o miestas turi daugiau naudos ir gali investuoti į savo infrastruktūrą bei žmones.
Manau, kad Kaune tai vyksta ir žmonėms jau duotas padrąsinantis signalas, kad miestas sparčiai vystosi.
Kita sfera – švietimo sistema. Jos atstovai turi labiau pasiruošti grįžtančių emigrantų ir mieste norinčių gyventi užsieniečių vaikų priėmimui, adaptacijai.
Savo sugrįžtančių žmonių laukiame ir manau, kad Kaunas jau patrauklus ne tik dėl ekonominių dalykų, bet ir patiriamų gerų emocijų, kurios kyla, kai vaikštai po atgimstantį miestą.“
Apie pusę emigravusių kauniečių grįžta
Danguolė Palionienė
Lietuvos statistikos departamento duomenų parengimo Kauno skyriaus vedėjo pavaduotoja
„Statistikos departamento duomenimis, šiais metais iki gruodžio mėnesio Lietuvą paliko 51 tūkstantis 825 Lietuvos piliečiai.
Pernai iš šalies gyventi į užsienį išvyko 50 tūkstančių 333 gyventojai.
Iki šių metų gruodžio mėnesio į Lietuvą atvyko 26 tūkstančiai 410 asmenų. Pernai į mūsų šalį atvyko 20 tūkstančių 162 imigrantai.
Tai rodo, kad nors emigracija nemažėja, sugrįžtančiųjų pamažu daugėja.
Kiek gyventojų šiais metais paliko Kauną ir išvyko į užsienį ar sugrįžo, duomenų turėsime 2018 metų vasario mėnesį.
Tačiau 2016 metais iš Kauno miesto į užsienio šalis emigravo 5 tūkstančiai 288 asmenys, 2015 metais – 4 tūkstančiai 426 asmenys.
Pernai imigravo 2 tūkstančiai 41, 2015 metais – 2 tūkstančiai 237 asmenys. Tai rodo, kad į miestą iš įvairių užsienio šalių grįžta gana stabilus skaičius kauniečių.“
