Nes abu su vyru jau buvome užsikrėtę Gvatemalos bacila dar prieš tai, kai radome kelionių kompanijos „You Go Wild Adventures” skelbimą apie renkamą grupę.
Šešios bendrakeleivės, kurių iki šiol nepažinojome, netruko prisijungti prie mūsų. Ir tai buvo viena pirmųjų iš daugelio šios kelionės nuostabių patirčių.
Pozityvūs, geranoriški, žingeidūs ir neburbantys prie kiekvieno kampo – tokia pozicija tapo nerašyta visos grupės, keliavusios po Gvatemalą, nuostata.
Vedlė – Gvatemaloje gyvenanti lietuvė
„You Go Wild Adventures” kompanijos savininkai Diana Aleknaitė ir Žilvinas Usonis patikino: kelionės vadovė Lina Kuliešiūtė, su kuria jie bendradarbiauja, yra tikras atradimas. Mat ji jau penkerius metus gyvena Gvatemaloje, pamilo šią šalį ir tikrai labai daug apie ją žino.
„Kelionei skiriate tik savaitę? Na, gerai pasistengus, per tą laiką galima nemažai pamatyti. Bet reikės sparčiau judėti”, – pasakė Lina.
Tai ir judėjome – mūsų dienos kelionė kasdien prasidėdavo anksti. Jau 7 valandą ryto sugužėdavome į vietinio vyruko, vardu Cairo, vairuojamą automobilį.
Šios atostogos nebuvo panašios į tas, kurias gauname nusipirkę viešbutyje prie vandenyno su paslauga „viskas įskaičiuota”. Tiesą sakant, mūsų pasirinktoje kelionėje buvo įskaičiuota kitokio „visko”, ir kur kas daugiau nei galėjome tikėtis.
Ta savaitė – tai nepaliovusi mus stebinti ir džiuginti neįprastų įspūdžių virtinė, prasidėjus pažintimi su senoviniu, XVI a. ispanų kolonizatorių pastatytu, veikiančių ugnikalnių pašonėje tebestovinčiu Antigua Guatemala miestu (įtrauktu į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą) ir pasibaigusi džiunglėse pasislėpusia senovine majų dvasine sostine, didinguoju Tikaliu, kuriame dienomis šmirinėja turistų būriai, o naktimis laisvi vaikštinėja laukiniai jaguarai ir kitokie džiunglių gyvūnai.
Kur dar kopimas į dūmais spjaudantį ugnikalnį, kelionė į stalaktitų ir stalagmitų urvus, besitęsiančius daugiau nei tris dešimtis kilometrų, apsilankymas spalvinguose vietinių gyventojų turguose, netikėtai artima pažintis su kai kuriomis iki šiol išlikusiomis senovinėmis majų apeigomis, amatais, pasivaikščiojimas po kalnų apsuptas kavos ir arbatos plantacijas, ir ne toks jau paprastas bandymas rankomis patiems pagaminti šokoladą „nuo pupelės iki plytelės” pagal seniausią pasaulyje technologiją.
Kelionės pradžia nebuvo labai tradiciška. Čikagos oro uoste kai kurioms pro šalį bepralekiančioms bendrakeleivėms teko pastoti kelią, nes vieni kitus pažinojome tik iš „Facebook” esančių nuotraukų ir vienintelio susitikimo.
Nusileidus lėktuvui Gvatemalos sostinės oro uoste, jo prieigose susiduriame su marga pasitinkančiųjų minia. Tarp gausybės vietinių laikomų plakatų su laukiamų keleivių vardais žvalgomės savųjų. Staiga toje minioje pasimato maža lietuviška trispalvė. Taip Lina pasitinka lietuvius turistus.
Mūsų kelionės vadovė sakė, kad per pastaruosius kelerius metus vis daugiau lietuvių – grupėmis ir pavieniui, atvyksta į Gvatemalą.
Linos, profesionalios kelionių gidės žiniomis, per metus mūsų tautiečių, nusprendusių pakeliauti po šią nuostabią Vidurio Amerikos šalį, susidarytų apie 300. Dar prieš gerus penkerius metus jų buvo kelis kartus mažiau.
Kopiant į ugnikalnį – baimė nukristi nuo arklio
Nors Gvatemaloje dauguma žmonių gyvena labai skurdžiai, šalyje klesti korupcija, o valstybės įstatymų vykdymo kontrolės mechanizmai veikia labai neefektingai, tačiau ši šalis gali didžiuotis nuostabia gamta, turtinga majų civilizacijos istorija, jos kultūriniu palikimu.
Ir dar: Gvatemaloje gyvenantys klestėjusios majų civilizacijos palikuonys iki šiol išsaugojo savo kalbą, šimtmečiais nedaug pakitusius nacionalinius kostiumus ir nemažai senųjų kultūrinių tradicijų.
Kelionė į Pakajos ugnikalnį prasideda. Pernakvoję ir pailsėję nuo ispanų laikų beveik nepasikeitusio miestelio Antigua Guatemala jaukiame viešbutyje, kitos dienos rytą kelias dešimtis kilometrų automobiliu keliaujame link Pakajos (Pacaya) ugnikalnio.
Tai vienas iš trijų Gvatemaloje esančių aktyvių ugnikalnių (iš viso jų šioje šalyje yra 37). Jis nuolat parodo savo gyvybę, išspjaudamas didesnį ar mažesnį pilkų dūmų debesį.
Didžioji grupės dalis kelią iki vienos iš viršūnių, Cerro Chino, nusprendė įveikti arkliais, kiti – pėsčiomis. Prie mūsų triukšmingos vilkstinės netrukus prisijungia būrelis iš kažkur atsiradusių šunų. Jie kartu kopia nelengvu keliu aukštyn, nes žino: iš turistų galima tikėtis ko nors valgomo.
Išbadėję, atsikišusiais šonkauliais keturkojai „alpinistai” ypač laukia, kol keliautojai pasigrožės vaizdais, atsiveriančiais iš viršaus ir sustos pasikepti dešrelių ar zefyrų ant karščiu alsuojančios lavos. Tuomet išmuša kantriausiųjų palydovų laimės valanda.
Koks jausmas vaikščioti po sustingusią lavą? Panašus, tarsi eitum per kelių metrų storio netvarkingai suverstą „nesušukuotą” ir kietą, kai kur dar šiltą asfaltą. Jame esančios ertmės skleidžia tokį karštį, kad jose, kaip ant laužo žarijų, galima kepti dešreles.
Kas man šiame kelionės etape padarė didžiausią įspūdį? Daug nevienareikšmiškų emocijų suteikė jojimas į kalną arkliu (baisiausia buvo, kad akmeniniu keliu ir ganėtinai stačiai į viršų mane nešantis arklys lemtingai nepaslystų ant priešais einančio savo kolegos ką tik „padėtos” vakarykštės vakarienės ir kartu su manimi nenusiverstų žemyn).
Užburiantis reginys iš viršaus – viename iš vulkano kraterių daugiau nei kilometro aukštyje virš jūros lygio susidaręs Amatitlano ežeras ir šalia jo esantis nedidelis Calderas vardu pavadintas smaragdinis ežerėlis.
Šokoladas pagal seniausią receptą
Keliaujame toliau – kaimelyje San Juan del Obispo, esančiame vos keli kilometrai nuo Antigua Guatemala, užsukame į vietinių gyventojų namus, kuriuose rankomis gaminamas šokoladas.
Čia ne tik stebėjome visą šokolado gamybos procesą, tokį, kokį atrado senovės majai, bet ir patys jame dalyvavome. Įdomiausia buvo jau paskrudintas ir išlukštentas kakavos pupeles trinti akmenine trintuve, kuri šokolado gamintojų šeimai tarnauja jau 200 metų ir yra perduodama iš kartos į kartą.
Niekada nemaniau, kad gali būti taip nepaprasta iš sutrintos, atrodytų, pakankamai lipnios kakavos masės rankomis sulipdyti šokolado plytelę. Reikia ją visaip glostyti ir plekšnoti bei mušti, kol išsiskiria vertingas kakavos sviestas. Tuomet trupanti masė vargais negalais leidžiasi suformuojama.
Daugelis šokolado fabrikų kakavos sviestą paprastai atskiria ir vietoj jo į savo gaminį pila pigesnių riebalų, pavyzdžiui, palmių aliejaus. Toks šokoladas turi puikią struktūrą ir nuostabų skonį, tačiau būna netekęs didelės dalies savo tikrosios vertės.
Mes San Juan del Obispo ne tik ragavome, bet ir puolėme pirkti lauktuvėms tą tradicinį, kad ir ne taip patraukliai atrodantį, tačiau labai vertingą rankų darbo šokoladą.
Kavos plantacija – tarsi miškas
Beje, lauktuvėms į namus pirkome ne tik šokoladą, bet ir vietinių kalnų plantacijose užaugintą ir pagamintą arbatą bei kavą.
Majų, tzutujil etnijos ekologinės kavos augintojų kooperatyvas, pasivadinęs „Balsas, šaukiantis dykumoje” („La Voz, que clama en el Desierto”), sugriovė visą mano ankstesnį įsivaizdavimą apie tai, kaip atrodo kavos plantacijos.
Nepamačiau jokių kareiviškai išrikiuotų mažaūgių kavakrūmių, kokius tikėjaus išvysti. Kalnų slėniuose ir šlaituose vietinių auginami kavos medžiai – daugiau, nei 2 metrų aukščio, tiesa, surikiuoti į eiles, tačiau, man pasirodė, augantys laisvi ir laimingi.
Kooperatyvo atstovas sakė, kad jų auginamai „Arabica” rūšiai reikia pavėsio, kuris ir teikia tą jaukumo ir vaikštinėjimo po egzotišką mišką pojūtį. Tarp kavamedžių auga aukšti bananmedžiai, avokadų vaismedžiai ir kitokie pavėsį teikiantys augalai. Skaudėjo širdį žiūrint į nerenkamus ir pūvančius ant žemės avokadus, bet gal tikrai jų atliekos tampa gera trąša ten auginamai kavai.
Kalbant apie arbatos augintojus – jų prižiūrimose plantacijose dar kartą įsitikinome, kad Gvatemaloje didžioji dalis gyventojų, net ir turintys verslą, gyvena labai skurdžiai.
Maždaug 90 hektarų ploto arbatos plantacija priklauso kiek daugiau nei 220-čiai šeimų. Galima įsivaizduoti, kad iš tokio nedidelio, vidutiniškai net pusės hektaro nesiekiančio plotelio, labai nepraturtėsi.
Ekologišką arbatą vietinei rinkai gaminantys žemdirbiai rankomis ravi savo sklypelius, ir, aišku savaime, rankomis renka jaunus arbatos lapelius.
Kai kur plantacijoje arbatmedžiams pavėsį teikia aukšti kvapiųjų pipirų medžiai. Kalbant apie ekologiją, arbata pakuojama į pakelius, kurie net užklijuojami ekologiškai – klijais, pagamintais iš augalo, skoniu panašaus į bulvę, vadinamo yuca (lietuviškai manijoku), krakmolo.
Gvatemalos kaime – ir piešėjų kooperatyvas
Solola turguje – tradiciniais spalvingais apdarais vilkintys prekiautojai. Majai, stengdamiesi užsidirbti ir iš to pragyventi, mėgsta burtis ne tik į kavos ir arbatos augintojų į kooperatyvus.
Lankant dar vieną šalies įžymybę – Atitlano ežerą ir nuplaukus į paežerėje išbarstytus kaimelius, pavyzdžiui San Juan La Laguna, teko pabūti ir audėjų, ir net paveikslų tapytojų kooperatyvuose. Menine kūryba čia gali užsiimti visa šeima: vyras, žmona ir net maži jų vaikai.
Stebėjome, kaip paveikslus pardavimui tapo kokių penkerių metų mergaitė. Ir jai tas darbas sekėsi visai neblogai. Turistai perka ryškiaspalvius paveikslus, kurių daugelis piešiami pasirenkant perspektyvą „paukščio” arba „skruzdėlės” žvilgsniu.
Gvatemalos pietuose gyvenančios kai kurios majų etnijos kol kas yra išlaikiusios tradicinius margai austus nacionalinius kostiumus, ypač jais mėgsta puoštis moterys. Tačiau kai kuriose vietovėse tos tradicijos laikosi ir vyrai. Mūsų kelionės vadovė iš margaspalvio moters dėvimo sijono ar palaidinės, vyrų kelnių audimo rašto gali nesunkiai nustatyti, kuriame Gvatemalos regione šie žmonės gyvena.
Ypač ryškiai majų kostiumų grožį ir margumą galėjome pamatyti apsilankę Solola miestelyje turgaus dieną. Čia spalvingai apsirėdę žmonės prekiauja dar spalvingesnėmis daržovėmis ir vaisiais (paprastai Gvatemaloje sulaukiama 4-5 daržovių derlių per metus), įvairiais rankdarbiais – austais, siuvinėtais, drožinėtais, tapytais darbais, kurie kartais būna vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis.
Todėl Lina mus perspėjo perkant aršiai nesiderėti ir patiems sąžiningai įvertinti išsirinktą daiktą, kad nenuskriaustume sunkiai besiverčiančių pardavėjų.
Majų rašmenys ant pinigų skirti beraščiams
Egzotiškas gamtos grožis ir skurdi gyventojų buitis – tai nuolatinis Gvatemalos derinys, kurį matėme kelionės metu. Mūsų grupei, susiruošusiai į nuošalų džiunglių kaimelį, teko bristi purvu, siekiančiu čiurnas.
Panašiai skęstanti purve atrodė ir kaimelio pagrindinė gatvė. Mat naktį čia buvo nulijęs smarkus atogrąžų lietus (dėl jo patvino šalia tekanti upė ir mūsų grupės iš anksto užsakyta pramoga padangomis plaukti upe, pratekančia ir požeminiais urvais, pasirodė besanti nesaugi, todėl buvo atšaukta).
Mūsų aplankytame kaime, pritūpusiame mažų, skurdžių namelių, iš kurių daugelis buvo net be langų, visa aplinka atrodė apverktina: kiemuose nesimatė ne tik mūsų akiai įprasto gėlyno (egzotiški įvairiaspalviai augalai toje platumoje klesti patys savaime, bet kiemuose jų kažkodėl nebuvo).
Nepastebėjome ir ženklų, kad žmonės būtų įdėję bent kiek pastangų, jog gyventų jaukesnėje aplinkoje. Panašiai atrodė ir kaimo mokykla. Jos pastatai priminė seną kolūkio fermą.
Mūsų grupės pasirodymas kaime sukėlė pagyvėjimą. Kai medinėje pašiūrėje, iškilmingai vadinamoje kaimo parduotuve, ėmėme pirkti saldainius ir juos dalinti vaikams, žinia apie tai pasklido žaibiškai: per kelias minutes prie parduotuvės susirinkęs vaikų pulkelis padvigubėjo.
Vėliau paaiškėjo, kad tik vienas iš jų moka ispanų kalbą. Kiti kalba majų vietinės etnijos kalba.
Liūdna, bet daugelis tų vaikų tikriausiai niekada nebaigs normalių mokslų ir neturės galimybės gyventi kitaip, nei gyveno jų tėvai ir seneliai. Didžioji dalis Gvatemalos gyventojų yra mažaraščiai, baigę vos kelias klases. Nes nuo vaikystės reikia padėti tėvams užsidirbti pragyvenimui.
Todėl iki šiol ant nacionalinių pinigų be įprastų kupiūros nominalą žyminčių arabiškų skaičių yra ir šalies gyventojams suprantamais senoviniais majų ženklais parašytas pinigų nominalas.
Gvatemalos piniginis vienetas yra ketsalis, taip pavadintas nacionalinio paukščio ketsalio (quetzal) garbei. Vienas doleris lygus maždaug 7,2 ketsalio.
Rūkinguose miškuose ieškojome ketsalio
Beje, apie paukštį: ryškiaspalvis ketsalis gyvena Gvatemaloje, tačiau ne kiekvienas bet kada panorėjęs gali jį išvysti. Mums pavyko jį pamatyti tuomet, kai lankėmės šalies centrinėje dalyje Coban regione esančioje rūkingųjų miškų zonoje, kur nuolatos lengvai purškia lietutis. Toje šalies dalyje – klestinti augmenija, vieni ant kitų augantys subtropiniai augalai, besistiebiantys vieni per kitus aukštyn ir tuo pačiu neblogai tarpusavyje sugyvenantys. Tarp tokių – ir daugybė laukinių orchidėjų, įsikūrusių ant medžių šakų ir kamienų. Beje, sausio mėnesį čia prasideda grybų sezonas, ir šioje šalyje žmonės, pasirodo, grybauja. Mes buvome lapkritį, taigi pavyko pastebėti tik kelių rūšių agresyvokos ryškiaspalvės išvaizdos grybų, kurie atrodė valgomi tik vieną – pirmą ir paskutinį kartą.
Vaikinas, lydėjęs mūsų grupę rūkingųjų miškų takais, turėjo pasiėmęs lazdą su metaliniu lenktu galu. Tokiu įrankiu paprastai naudojasi gyvačių gaudytojai ir tramdytojai.
Jis mūsų neapgaudinėjo sakydamas, kad šiuose miškuose nuodingų gyvačių nėra. Tačiau ramino, kad pavojingi ropliai tikrai neskubės šliaužti ant takelio į pasimatymą su triukšminga turistų grupe. Mums pasisekė dvigubai: su gyvatėmis nesusidūrėme, bet pamatėme nuostabųjį ketsalį, tiksliau, net tris patinėlius („macho”, kaip juos pavadino mūsų kelionės po miškus gidas), jie tupėjo ir skraidė saugiu atstumu nuo žmonių.
Ryškiai žalios spalvos plunksnos, raudona papilvė – tikras gražuolis dabita pasirodė tas ketsalis. Jo plunksnomis puošdavosi senovės majai.
Tarp orchidėjų – ir haliucinogenai, ir vanilė
Beje, pratęsiant kalbą apie orchidėjas, Lina mums pateikė nuostabią galimybę susipažinti su laukinėmis, tikrosiomis orchidėjomis.
Ji mus nuvežė pas vieną iš garsiausių šalyje šių augalų specialistą, mokslininką Fredy Archilą, kurio vardas yra suteiktas kiek daugiau, nei dvidešimčiai orchidėjų rūšių ir kuris rūpinasi laukinių orchidėjų apsauga bei jų nykstančios populiacijos atkūrimu. Mat daugelį Centrinės Amerikos miškuose augančių orchidėjų rūšių XIX amžiuje išnaikino iš Europos atvykstantys „orchidėjų medžiotojai”, šias gėles tiekę turtingiems Senojo žemyno augalų kolekcininkams.
Mūsų pažintį su tikrosiomis, nemodifikuotomis laukinėmis orchidėjomis lydėjo kolibrių plazdenimas aplink galvas, nes jie yra vieni iš tų, kurie apdulkina šias egzotiškąsias gražuoles. Senovės majų civilizacijoje šios gėlės buvo naudojamos maistui, apeigoms ir net svaiginimuisi. Pasirodo, kad ne itin išvaizdi, geltonais, kiek pamargintais smulkiais žiedeliais pražystanti orchidėja (ją galėjome pamatyti) buvo naudojama senovės majų žynių apeigose. Jos žiedų arbata yra stipresnis haliucinogenas negu LSD.
F. Archila bando atgaivinti ir į natūralias augimvietes sugrąžinti nacionalinę Gvatemalos gėlę, orchidėją, vadinamą Monja Blanca (Baltoji vienuolė). Ispanų konkistadorai jos baltame žiede įžvelgė besimeldžiančią vienuolę, bet patys majai ten matė nuogą moterį. Beje, pasaulyje populiaraus prieskoninio augalo vanilės ankštis taip pat subrandina orchidėjos. Pratęsiant kalbą apie išskirtines lauktuves iš Gvatemalos, tai tarp jų atsidūrė ir laukinės vanilės ankštis, skleidžianti nepakartojamą kvapą.
Majų mieste – ir turistai, ir jaguarai
Tikalyje dienomis vaikšto turistai, o naktimis – džiunglių žvėrys. Centrinėje Amerikoje yra galybė senovinių majų miestų.
Gvatemaloje yra surasta keli tūkstančiai vietovių su išlikusiomis senovės majų civilizacijos statinių liekanomis. Tačiau tik keli procentai tų griuvėsių yra atkasta.
Priežastis – neturtinga šalis negali skirti pinigų archeologiniams kasinėjimams. Tik penkių objektų archeologiniams tyrimams yra skirta valstybinė finansinė parama.
Kitus konservavimo tikslais nuspręsta palikti po žemių sluoksniu, kuris per šimtmečius padengė šiuos senovinius statinius.
Mūsų kelionės maršrutas nusitiesė per du tokius džiunglių apsuptyje esančius miestus – Jakša (Yaxha) ir Tikalį. Pirmasis dar nėra gausiai lankomas turistų, per metus jų čia atvyksta apie 40 tūkstančių. Rytą čia atvykusi mūsų grupė buvo vienintelė, vaikštinėjusi tarp senovinių laiptuotų statinių. Palikdami Jakšą, sutikome ir dar kelias grupes.
Tačiau Tikalis yra vienas iš populiariausių turistinių objektų Gvatemaloje. Čia nuo ankstyvo ryto iki tamsos šurmuliuoja turistai, čia išgirsi skambant įvairiausių kalbų. Šiam triukšmui antrina po Tikalį medžiais keliaujančios beždžionės staugūnės.
Pirmą kartą išgirdus šių gyvūnų skleidžiamus garsus, pašiurpo oda. Beje, gyvūnų keliamo triukšmo šiame mieste netrūksta. Ypač jo padaugėja temstant. Tada džiunglės atgyja, skleidžiasi jų kvapai ir pasigirsta vis daugiau garsų. Važiuojant 11 kilometrų ilgio keliu, vedančiu į Tikalį, automobilių greitis ribojamas.
Ženklai skelbia, kad ant kelio gali pasirodyti įvairiausių gyvūnų, tarp jų – laukinių kalakutų, gyvačių ir net jaguarų. Beje, senovinį miestą stebinčios kameros užfiksuoja, kad į jį naktimis kartais tikrai užsuka jaguarai.
Tikalis užima 60 kvadratinių kilometrų plotą, tačiau kol kas iš šio ploto atkasta tik 16 kvadratinių kilometrų. Manoma, kad miesto klestėjimo laiku, maždaug 200-850 mūsų eros metais, jame gyveno apie 200 tūkstančių gyventojų.
Lankydami Tikalio šventyklas ir piramides, vis prisimindavome Mel Gibson filmo „Apocalypto” efektingas žmonių aukojimo scenas. Ar tikrai tiek žmonių kraujo tekėjo šių šventyklų laiptais? Lina sako, kad aukojimas buvo majų kultūros dalis. Būti paaukotam dievams buvo laikoma garbe.
Aukas dievams siųsdavo ne tik žyniai, aukodami karo belaisvius, bet ir galingieji miestų valdytojai, varvindami savo pačių kraują ir net ant aukuro dievams padėdami savo vaikus.
Įdomu, kad majai savo senoviniuose miestuose ir netoli jų, miške, iki šiol atlikinėja savo dvasines apeigas. Teko stebėti prie medžio už kojos pririštą juodą vištą, kol būrelis vyrų ir moterų krovė laužą, ruošdamiesi savo ritualams. Mūsų grupė taip pat gavo progą dalyvauti žiniuonės, arba vadinamos dvasinės lyderės Paulos apeigose. Specialiais drabužiais vilkėdama žynė prie dviejų laužų, sukrautų džiunglėse, įtaigiu balsu atliko specialią ceremoniją. Jos metu kiekvienam stebėtojui ištardama ką nors asmeniško iš to, ką jai pasakė laužas ir ką reiškia tą žmogų nuo gimimo globojantis majų ženklas navalis.
Po ceremonijos iki mūsų laukiančio autobuso keliavome tamsoje. Tik atsisėdę į savo vietas pasijutome gerokai jaukiau.
Apsilankymas urve su žvake – unikali patirtis
Prieš išvykdami į Gvatemalą girdėjome ne vieną perspėjimą, kad šioje šalyje keliauti yra nesaugu, o kartais ir pavojinga. Visur gali nutikti visko. Tačiau mes pakeliavome ir grįžome į namus laimingai. Tiesa, važiuojant kalnų keliais ne kartą stengėmės nežiūrėti per automobilio langą žemyn.
Po mūsų vadovės Linos pasakojimo apie tai, kad šalis neriboja įvežamų automobilių amžiaus, kad čia tik dokumentuose, bet ne realiai, egzistuoja techninė automobilių apžiūra, o kai kurie vairuotojai neturi vairuotojo pažymėjimo, keliauti nepasidarė drąsiau.
Teko matyti, kaip kalnų dviejų eismo juostų kelyje po lietaus susidarė vienos juostos pločio nuošliauža, žemyn nunešusi gabalą kelio. Patys važiavome tuo keliu.
Ne kiekvieną dieną pamatysite tokių kelio ženklų… Išgirdome istorijų ir apie tai, kad vadinamieji „Chicken Bus” gali tapti plėšikų taikiniais, iš keliaujančių žmonių atimami pinigai.
Kelionės vadovė perspėjo, kad tam tikrose Gvatemalos sostinės vietose vakarais geriau nevaikščioti, nes gali būti užpultas.
Mums pasirodė, kad kai kuriuose mūsų lankytuose turistiniuose objektuose nelabai pasirūpinta turistų saugumu. Pavyzdžiui, prieš lendant į stalaktitų ir stalagmitų urvus, darbuotojas atsiprašė, kad juose nėra elektros, nes sugedo generatoriai.
Todėl visiems buvo įteikta po žvakę. Viduje reikėjo labai saugotis, kad nepaslystum ant šlapių akmenų ir nenudardėtum į urvo gilumą, nes daug kur nebuvo atramų ir turėklų.
Tačiau mūsų vairuotojas visa kelionę vairavo saugiai, kelias po mūsų mašinos ratais neprasmego, su plėšikais nesusidūrėme, o atsidurti urve su žvake rankoje nei Europoje, nei Amerikoje greičiausiai niekada nepasitaikys, taigi, šią patirtį verta įrašyti į unikalių gyvenimo patirčių sąrašą. Kaip ir daugelį kitų šioje kelionėje patirtų įspūdžių.
