Vyras kalba lietuviškai ir patikino, kad jo pakistanietė žmona taip pat išmoko nelengvą mūsų kalbą, o dvi šeimos atžalos lietuviškai šneka taip pat gerai, kaip jų bendraamžiai lietuviai.
Anksčiau negyvenęs niekur Europoje pakistanietis mūsų šalį pasirinko namais sau ir šeimai. Jis teigia, kad tai buvo tikrai geras sprendimas, o lietuviai – draugiški ir nuoširdūs žmonės.
„Jūsų vos trys milijonai, o šalies vardas skamba visame pasaulyje – nuo Kanados iki Norvergijos, nes esate gabių ir darbščių žmonių tauta“, – komplimentų mūsų šaliai negailėjo T.Asadas.
– Lietuvoje gyvenate jau penkerius metus, kas jus atvedė į šią šalį?
– Pakistane mano šeima užsiima tekstilės, žemės ūkio produktų eksportu ir importu, nekilnojamojo turto ir statybų verslu. Nors esame kilę iš Islamabado, mūsų įmonės veikia Karačyje.
Norėjome šeimos verslą plėsti ir Europos rinkoje. Šeimoje esame keturi broliai ir trys seserys. Nusprendėme, kad vienas iš brolių turi vykti į Europą ir sukurti platformą, kuri padėtų įgyvendinti kelerių metų planus. Taip aš atvykau į Lietuvą.
Lietuva pasirinkta neatsitiktinai. Domėjomės situacija daugelyje valstybių ir norėjome įsikurti šalyje, kuri išgyvena spartų augimą, per ateinančius 5–10 metų taps klestinti.
Analizavome sąlygas Norvegijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Tai lyderiaujančios šalys, turinčios perpildytą rinką, ten nelabai ką gali pakeisti.
Mano magistro studijos buvo susijusios su tarptautinių santykių sfera, puikiai žinau, kokia yra Baltijos valstybių ekonomika ir jos perspektyvos, tad savo verslui pasirinkome Lietuvą. 2014-aisiais atvykau čia su šeima.
– Kokie kriterijai lėmė, kad vykote į Lietuvą, o ne kaimynines valstybes?
– Lietuva yra pačiame Europos centre, turite neužšąlantį uostą, o verslo plėtrai būtina numatyti prekių transportavimo kanalus. Lietuvai vis dar reikia plėtoti keletą itin svarbių sričių, tad atsižvelgiant į rinkos specifiką ir vartotojų poreikius čia tikrai galima surasti nišą savo veiklai.
– Kaip dažnai aplankote savo šeimą Pakistane?
– Nuolat bendraujame internetu. Kelionę planuojame šiemet, tiesa, pats verslo reikalais lankiausi Pakistane 2015-aisiais.
– Ar atvykimas į Lietuvą buvo iššūkis?
– Tikrai taip. Kai atvyksti į šalį, kuri kalba kita kalba, turi kitą kultūrą ir dar begalę įvairiausių skirtumų, tai neabejotinai yra iššūkis.
Nusprendėme, kad iš karto bandysime įsikurti visa šeima. Atvykau čia su žmona ir sūnumi, o Lietuvoje susilaukėme dukros Alishbos. Didžiuojuosi, kad prie mūsų šeimos šaknų dabar prisijungė ir lietuviškos gijos. Man buvo svarbu ne tik sukurti verslą, bet ir išlaikyti tvirtą šeimą, pasirūpinti jos ateitimi.
– Ar sunku buvo apsiprasti, įsilieti į lietuvišką gyvenimą?
– Už viską esu labai dėkingas lietuviams, kurie visuomet ištiesia pagalbos ranką. Lietuviai yra nuostabūs žmonės. Šiuo metu baigiu savo knygą apie gyvenimą Lietuvoje, kultūrą ir meną. Knygoje aprašiau savo ketverių metų patirtį, kurią įgijau gyvendamas čia.
– Dažnai lietuviai sako, kad užsienyje imtis verslo lengviau. Jūs turite kitokią nuomonę?
– Lietuva – galimybių šalis, turinti puikų potencialą. Deja, užsieniečiai verslininkai mano, kad ką nors investavę šiandien rytoj jau galės skinti gerovės vaisius. Taip nėra. Reikia čia fiziškai gyventi ir dirbti, tada pastangos tikrai atsipirks, tik ne per naktį.
Norint imtis verslo Lietuvoje reikia apsišarvuoti kantrybe, ir po 3–4 metų rezultatai bus matomi.
Vos įkūręs įmonę Lietuvoje ėmiau aktyviai bendradarbiauti su Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmais. Tapau aktyviu verslo bendruomenės nariu ir sulaukiau pagalbos. Džiaugiuosi, kad rinkdamasis verslo partnerius ar registruodamas prekių ženklą visuomet galėjau konsultuotis.
Vos atvykęs 2014 metais pradėjau dirbti maisto pramonės sektoriuje, vėliau ėmiau investuoti į nekilnojamąjį turtą. Šiuo metu mano verslas plečiasi – ne tik prekiauju nekilnojamuoju turtu, bet ir per partnerius teikiamos renovacijos paslaugos.
Labai svarbu dirbti keliose srityse, kai viena verslo sritis išgyvena sunkesnius laikus, kitos tampa atsvara, padedančia išlaikyti stabilią ekonominę situaciją. Įmonėje dirba penki lietuviai, jų profesionalumu labai džiaugiuosi.
Kitas dalykas, kuriuo labai džiaugiuosi, yra tai, kad mano verslas neturi jokių mokesčių skolų valstybei, galiu darbuotojams laiku mokėti atlyginimus. Lietuvoje jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau savo šalyje, turiu būstą, mano vaikai čia lanko mokyklą.
– Vis kartojate, kad jaunimas neturėtų palikti Lietuvos. Kas priverstų juos pasilikti?
– Jauni žmonės nėra suinteresuoti po studijų likti ir dirbti savo šalyje, nes neturi motyvacijos ir konkrečių planų, ką galėtų veikti. Būtina sukurti sistemą, kad kiekviena kompanija priimtų jaunus, tik studijas baigusius jaunuolius atlikti praktiką. Ilgainiui jauni žmonės, susipažinę su darbo aplinka, įveikę paskirtas užduotis, taps laukiamais darbuotojais vietos darbo rinkoje ir pakeis nuomonę dėl emigracijos.
Turėtumėte pagalvoti ir apie paskolų sistemą jaunimui. Nors šalyje veikia daugybė bankų, jauno žmogaus galimybės gauti paskolą verslui yra gana ribotos. Jauni žmonės turėtų turėti galimybę imtis bent smulkiojo verslo ir sulaukti realios paramos. Būtina šviesti jaunus žmones, mokyti, kaip parengti verslo planą, supažindinti su finansavimo galimybėmis, rizika ir, aišku, drąsinti. Jaunas žmogus turi turėti tikslų ir kelti vis didesnius.
Pavyzdžiui, kai atvykau į Lietuvą, pradėjau nuo kalbos, visuomenės pažinimo ir vienos srities verslo, bet žinojau, kad kasmet turiu sau kelti aukštesnius reikalavimus, siekti didesnių iššūkių. Dirbau dieną naktį, patyriau ir nesėkmių, bet tai proceso dalis ir galiausiai rezultatas yra puikus.
– Būta atvejų, kai užsieniečiai nusivylė lietuvių netolerancija kitos rasės, odos spalvos, tikėjimo žmonėms...
– Niekada nepatyriau jokių negatyvių incidentų. Juk Lietuvoje gyvenu su šeima, tad jei mums kas nors keltų grėsmę, čia negyventume, nesirinkčiau čia investuoti. Lietuva tikrai siūlo geresnių galimybių nei Šveicarija ar Skandinavijos šalys.
Suprantama, kad turime prisitaikyti. Juk atvykome būtent mes, todėl ir mes turime įsilieti į lietuvišką visuomenę, o ne atvirkščiai – tikėtis, kad aplinkiniai ims taikytis prie mūsų poreikių.
Kiekviena kultūra turi subtilybių, bet gyvendami čia išmokome priimti tai, kad būdinga Lietuvai. Tiesa, Pakistane labai gerbiame vyresnio amžiaus žmones, todėl čia į senolius visuomet stengiuosi žiūrėti kaip į savo tėvus. Jei pasisiūlau panešti krepšį ar kitaip padėti, jie labai nustemba. Laikausi tokios taisyklės: jei tiki gėriu ir stengiesi elgtis gerai, tau nutiks gerų dalykų.
Pateiksiu pavyzdį. Kartą su sūnumi vaikščiojome upės pakrante čia, Vilniuje. Krantinėje žvejojo trys asocialūs šiek tiek išgėrę asmenys.
Mano sūnus sako: „Tėti, norėčiau ir aš pažvejoti.“ Aš tų vyrų paklausiau, ar galime porai minučių pasiskolinti meškerę. Šie sutiko.
Paskui mano sūnus užsinorėjo žuvies. Tuo metu Lietuvoje dar buvo litai ir tie žvejai už nedidelę kibire buvusią žuvį paprašė dešimties litų. Aš pasiūliau septynis. Galiausiai jie pasiūlė tą žuvį padovanoti vaikui. Tai, kad tie žmonės buvo išgėrę, nereiškia, kad jie blogi, kaip dažnai bandoma įteigti. Tą kartą prie upės mes išsiskyrėme labai draugiškai, ir tas susitikimas man pakišo mintį parašyti knygą.
Susiję straipsniai
