Daugiau nei prieš metus vyras ryžosi įgyvendinti seną svajonę ir atidarė nuosavą vinilinių plokštelių parduotuvę „Vinilo pasaulis“, kuri leido mylimą hobį paversti kasdieniniu darbu.
Muzika skatino verslauti nuo mažens
Vyras prisimena, jog muzika jį žavėjo nuo pat vaikystės, tačiau tuomet išskirtinio susidomėjimo būtent vinilinėms plokštelėms dar nejautė. Jis pasakoja, jog anksčiau vieninteliai jo įrašai būdavo dainų sąsiuviniai, kuriuos kartu su vyresne seserimi skaitydavo prieš miegą, mokydavosi dainų žodžius bei kartu jas dainuodavo:
„Pamenu, jog labai norėjome magnetofono. Abu taupėme, vis metėme į taupyklę po dešimt kapeikų, tačiau galiausiai mums vis tiek išėjo tik rusiškas patefonas, nes magnetofonas tuomet buvo labai brangi ir deficitinė prekė.“
R.Pauliukas sako, jog net ir tuomet aktyviai domėtis muzika buvo sunku, nes nebūdavo pačių plokštelių, o jeigu Vakaruose ir išeidavo koks albumas, Tarybų Lietuvoje jį būdavo galima įsigyti tik maždaug po 2-3 metų.
Vis dėlto jau tuomet muzika žadino jame šiokį tokį verslumą. „Pamenu, kaip pirkdavau iš anglų kalbos išverstus lapus iš tokio muzikos žurnalo „Billboard“. Vienas lapas (verčiant į dabartinę valiutą) kainavo 4 eurus. Jame galėjo būti bet kas: koks nors muzikinis straipsnis, dainų žodžiai ar tiesiog naujiena, kaip koks nors atlikėjas susilaužė koją“, – sako jis.
Perskaitęs nusipirktus lapus jis perparduodavo mokykloje ir iš gautų pinigų pirkdavo naują informaciją.
Parduotuvės idėja kilo visai netyčia
R.Pauliukas pasakoja, jog vėliau įsigijo magnetofoną ir kurį laiką plokšteles padėjo į šalį, kol vieną kartą, maždaug prieš 10 metų, jis apsilankė pas vieną draugą ir pamatė, jog šis turi neblogą jų kolekciją. R.Pauliukas nusipirko kelias plokšteles, nors tuo metu net neturėjo patefono.
„Man atrodė tiesiog smagu turėti tokį daiktą, nes plokštelė yra pagaminta su širdimi, ji turi sielą, ne taip, kaip, pavyzdžiui, kompaktinis diskas. Ypač domėtis jomis pradėjau tuomet, kai pamačiau, kiek daug įvairių jų galima įsigyti“, – aiškina svajonę įgyvendinęs vyras.
Po kurio laiko R.Pauliukas vėl nusipirko patefoną, o savaitgaliais nuolat važiuodavo į turgų ieškoti papildymo savo naujai kaupiamai kolekcijai. Jau tuomet jis svajodavo apie vietą, kurioje būtų daug plokštelių ir aparatūros: „Visuomet norėjau turėti parduotuvę ir galvodavau, kaip būtų smagu taip užsidirbti pragyvenimui. Tačiau tai ir būdavo tik svajonės, kurių net nesitikėjau išpildyti.“
Didžiausias perversmas įvyko tuomet, kai su šeima jis nuvyko į Daniją.
„Ten gyvenantis draugas buvo minėjęs, kad pas juos yra labai didelis plokštelių pasirinkimas. Pamaniau, kad nusipirksiu jų 10-20 konkrečiai sau, bet taip išėjo, jog nusipirkau virš 200. Dar pirkdamas sugalvojau, jog jas Lietuvoje reikės parduoti, kad atsipirktų kelionė“, – tikina jis.
Parsivežęs plokšteles į Lietuvą ir nuvežęs į turgų, vyras liko labai nusivylęs, nes pavyko parduoti tik nedidelę jų dalį. Tačiau tuomet jis sako supratęs, jog, norint parduoti vinilinę plokštelę, reikia turėti labai didelį pasirinkimą.
Santechnikos biurą apstatydavo plokštelėmis
Pasak R.Pauliuko, kurį laiką jis nieko nedarė, nes buvo užsiėmęs santechnikos darbais, tačiau pradėjęs jausti vis didesnį žmonių susidomėjimą vinilais, vėl nuvyko į Daniją pasipildyti kolekcijos:
„Santechnikos biure turėjau lentyną, kurioje buvo sukrautos visos mano plokštelės, ir klientai, užsukę pasirašyti kokios sutarties, neretai nustebdavo, ar čia pataikė, nes po kurio laiko plokštelių dėžėmis apkroviau visą stalą. Jie klausdavo manęs, ar jas pardavinėju, ir dažnai keletą įsigydavo.“
Tuomet vyras ir suprato, jog reikia bandyti išpildyti seną svajonę. Jis vis vykdavo į Daniją ir parsiveždavo dar daugiau plokštelių.
„Sugalvojau, kad noriu atskiros parduotuvės, nes į mano santechnikos biurą buvo labai nepatogu atvažiuoti, nelygus kelias, nepatogi vieta, aplink – buvusios gamyklos teritorija. Man norėjosi centrinės gatvės, praeivių, kad eidamas pro šalį atsitiktinis žmogus pamatytų ir užeitų. Ne vien tik tas, kuris mane susiranda per pažįstamus, skelbimus ar santechniką“, – pasakoja plokštelių pardavėjas.
Pasak R.Pauliuko, nuo to laiko, kai jis pirmą kartą įsigijo vinilų Danijoje, iki atidarė parduotuvę senamiestyje, praėjo apie pusantrų metų.
Vyras sako, jog plokštelės iš pradžių jam buvo kaip pomėgis ir priedas prie santechniko darbo, tačiau savo santechnikos įmonę jau dešimt metų vystęs R.Pauliukas šiemet nusprendė, jog jos visiškai atsisakys:
„Santechnika irgi įdomus, kūrybingas darbas, bet pradirbau šioje srityje beveik 10 metų. Muzika man yra tiesiog hobis su pajamomis. Ir žmonės čia ne tokie. Visiems sakau, jog čia - ne batonų parduotuvė, kur ateini ir pasakai: „Man du vienetus“. Žmonės, pirkdami vieną plokštelę, praleidžia ir valandą, ir pusantros, su jais pasišneki, išsipasakoji... Čia bendravimas vyksta kitaip.“
Konkurencijos nebijo
R.Pauliukas pasakoja, jog nors senamiestyje yra gal 6 panašios parduotuvės, o jo - pati naujausia, konkurencijos jis nebijo. Pašnekovas teigia, kad visos parduotuvės „užsiaugina“ savo klientus, o jis išsiskiria tuo, kad turi konkurencingesnį tiekimą iš Danijos, dėl kurio gali siūlyti palankesnę kainą.
„Aš pas konkurentus kolegas einu atsigerti kavos, o jie pas mane ateina nusipirkti plokštelių“, – juokiasi R.Pauliukas.
Vidutiniškai per dieną plokštelių parduotuvėje apsilanko 6-8 žmonės, daugiausiai – 10. Pasak R.Pauliuko, kartais pirkėjai praleidžia čia po kelias valandas.
Apskritai plokšteles dažniausiai perka vyrai, kurių amžius – labai įvairus – nuo studentų iki pensininkų. Parduotuvę aplanko ir nemažai turistų.
Paklaustas, kokios plokštelės dabar populiariausios, jis išskiria grupes „ABBA“, „Modern Talking“, „Pink Floyd“ bei dainininką Ericą Claptoną. Iš Lietuvos atlikėjų labiausiai vertinamas Vytautas Kernagis bei grupės „Foje“ ir „Hiperbolė“.
Vyras sako, jog turi ir asmeninę kolekciją, kurios įrašų nepardavinėja: „Jas parduosiu nebent tada, kai turėsiu antrą vienetą. Tai nebūtinai turi būti brangi plokštelė – ji gali būti tiesiog nematyta ir muzika turi būti mano jaunystės laikų. Namie turiu nedaug, apie 250 plokštelių, beveik visos yra mano jaunystės atlikėjų.“
Vinilinės plokštelės grįžta į madą
Vyras sako pastebintis, jog vinilai, nors kurį laiką ir buvo nustumti į šalį, vėl grįžta į madą. Pasak jo, net tie, kurie dabar nejaučia muzikos kokybės skirtumo, galiausiai suvokia, jog kol kas dar nėra geresnės laikmenos, atkuriančios garsą.
„Yra geras posakis: „Blogas garsas užmuša gerą muziką.“ Kai žmonės ateina ir, norėdami įsitikinti, kokios čia grupės plokštelė, įsijungia kelias dainas pasiklausyti per telefoną, visuomet jiems sakau, jog nesigadintų dienos, ir leidžiu paklausyti įrašo per patefoną, kurį turiu parduotuvėje“, – teigia jis.
R.Pauliukas nesutinka, jog tai - brangus malonumas, nes jeigu visi žmonės pirktų muziką ir klausytųsi jos iš kompaktinių diskų, o ne „piratautų“ ir siųstųsi iš interneto, jie sumokėtų panašiai, kaip už vinilinę plokštelę.
Pašnekovo nuomone, vinilo muzika prilygsta relaksacijai ir nėra skirta tiesiog užpildyti tylą: „Muzika jaudina. Kartais būna, kad ateina koks draugas ir noriu jam duoti paklausyti kokios nors grupės, paleidžiu muziką, jau laukiu geriausios vietos, o jis pradeda klausinėti, kaip man sekasi ir panašiai. Taip man nepatinka. Muzika turi būti muzika, jos reikia klausytis. Į kino teatrą žmonės juk irgi neina pasikalbėti. Jie eina tyliai žiūrėti filmą.“
Atrado ir naują talentą – pradėjo tapyti
Dabar nuo ryto iki vakaro būdamas savo plokštelių parduotuvėje R.Pauliukas atrado ir naują talentą – tapymą: „Kokią savaitę man kirbėjo mintis, jog labai norėčiau rankoje palaikyti teptuką ir ką nors nutapyti. Per televizorių pamačiau, kaip viena moteris tapo, kaip aš vadinu, kažkokias nesąmones. Bet ji taip įdomiai papasakojo, kodėl tą daro, jog aš irgi užsinorėjau išbandyti.“
Jau kitą dieną jis nuvažiavo į parduotuvę, nusipirko molbertą, dažų, drobių. Jis sako, jog net nežinojo, ką nori nutapyti, tikslas buvo tiesiog pats procesas.
„Per pirmas tris savaites nutapiau tris paveikslus ir prisikaliau savo parduotuvėje ant sienos. Anksčiau niekada nesu tapęs, o dabar to man kaip narkomanui reikia dozės. Tuo metu esu kaip lengvame transe, jaučiuosi lyg medituodamas“, – nauju pomėgiu džiaugiasi vyras.
Išpildė visas svajones
R.Pauliukas tikina, jog dabar jaučiasi iš tiesų laimingas, nes daro tai, ką visuomet slaptai troško daryti: „Ar svajonė išsipildė? Kai atsuku laiką 20 metų ir pagalvoju, ko tada norėjau, tai būdavo butas, kurį turiu, vėliau namas, kurį irgi turėjau, taip pat mašina – turiu jau nežinau kelintą. O ši parduotuvė, kurią turiu dabar, yra iš viso kažkokia fantastika.“
Plokštelių pardavėjas sako, jog dabar, kai koks draugas jam užsimena, jog taip pat norėtų įgyvendinti kokią idėją ar užsiimti nauja veikla, jis visų pirma paklausia, ar tas žmogus tuo „dega“, nes be tikėjimo nieko nebus:
„Gyvenime nėra taip, kaip filmuose, jog pažiūri ir atrodo, kad viskas įvyko per kelias valandas. Juk kokį ilgą laikotarpį tie filmai apima. Ar tu turėsi kantrybės? Trejus metus „varysi į nulį“ ir turėsi iškentėti. Aš neturiu pinigų, visi pinigai yra čia, plokštelių parduotuvėje, bet dabar aš esu laimingas.“
