Tenka ignoruoti kainas
Duonos kepykloms rinkoje ankšta. Todėl jie negali žaisti kainomis taip, kaip, pavyzdžiui, pieno perdirbėjai, kurie visas negandas suverčia žaliavos kainoms biržoje.
Duona – kitokia prekė. Pirmojo būtinumo. Ir bet kokį jos kainų pokytį ima plakti politikai. Todėl duones kepėjams tenka tik karčiai šyptelėti. Juk tai vieni rinkimai ateina, tai kiti, o duonos kainai kilstelėti taip ir nėra galimybės.
„Tai labai jautri kainoms prekė“, – patikino ir Kaišiadoryse esančios duonos kepyklos „Gudobelė“ savininkas bei vadovas Mečyslovas Jusevičius.
Prieš 24 metus kartu su žmona įkūręs duonos kepyklą jis sugebėjo išlaikyti rankoje šį verslą. O pastaruoju metu, baigę mokslus, vienas po kito įmonėje imasi trys dukterys ir sūnus.
„Viena dukra – gamybos vadovė, kita – pardavimo vadovė, trečia – ekonomistė – augina vaikelį. Sūnus – inžinierius. Jis į įmonę įžengė paskutinis, šiemet. Norėjau, kad padirbėtų kitur, suprastų, kas yra gamyba, organizavimas. Bet vis tiek atsidūrė kepykloje“, – pratarė M.Jusevičius.
Pokalbis su juo – apie duonos kelią, sukanti ne tik link pirkėjų Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Pradžioje buvo pienas
– Duoną kepti pradėjote netrukus po to, kai buvo atkurta Nepriklausomybė. Tuo metu netrūko įtampos, Kurią kėlė Rusijos primesta ekonominė blokada. Kas paskatino būtent duonai suminkyti tešlą? – paklausiau M.Jusevičiaus.
– Viskas ir prasidėjo blokados metais. Gimė mūsų vaikai, reikėjo kūdikiams pieno, o jo mišinių – nebuvo. Todėl pirmas mūsų verslo planas buvo – imtis pieno mišinių gamybos.
Susiorganizavome susitikimą, nuvykome pas gamintojus į Daniją, išsiaiškinome, kokia būtų įrangos kaina. Ji – labai brangi, o bankas Lietuvoje tuo metu tegalėjo skirti 10 tūkst. dolerių paskolą.
Teko nusileisti ant žemės – niekas pinigais nesitaškė. Todėl pradėjome galvoti, ką galima būtų nuveikti su tomis lėšomis, kurių užsidirbome prekiaudami kabeliais.
Mat tuo metu buvo statoma Kruonio hidoelektrinė, kurioje net 90 proc. sukomplektuotų kabelių buvo mūsiškiai – buvome vieni iš rangovų. Bet atslinko krizė, statybas apėmė sąstingis, ir kabeliai tapo niekam nereikalingi.
Taigi aš, būdamas šilumininkas, ir mano kolega – ekonomistas, išsirengėme į Lenkiją. Privatus verslas joje klestėjo, duonos kepyklų taip pat buvo gausu, ir lenkai su mums gana noriai pasidalino patirtimi.
Taigi 1994-aisiais buvome pirmieji, tapę privačiais duonos kepėjais. Įžengėm į šį verslą ir, pasirodo, išlikome.
– Kiek tuo metu per parą pavykdavo iškepti duonos?
– Kepykla tilpo į vieną pastatą (dabar jos statiniais užstatyta 1 hektarą teritorijos), taigi per parą jos iškepdavome 5 tonas. Kadangi mūsų gaminiai buvo visai kitokie, nei įprastiniai -- ne tokie, kaip buvo kepami sovietmečiu, žmonės suskato ją pirkti.
Tačiau nebuvo paprasta įsibėgėti, plėtimosi galimybes stabdė pinigai. Taip jau yra: kol pats jų savo neuždirbi, tol ir kiti neprideda.
Dabar gi per parą iškepame apie 40 tonų įvairios duonos. Ji pasiekia visus Lietuvoje prekybos tinklus.
Į užsienį – su duonos traškučiais
– Kiekviena šalis turi savo duonos kepimo tradicijas, bet ar žmonės imlūs naujovėms?
– Mums pavyko išsaugoti lietuviškos duonos kepimo tradiciją. Viliuosi, kad ir mano vaikai, kurie pamažu perima šį verslą, jos nenumarins.
Nes išskirtinis lietuvių turtas yra juoda ruginė duona, tokios niekas kitur neiškepa. O jeigu ir kepa, tai negražiai „nuspalvinta“ – nenatūralus tas tamsumas.
Vis dėlto Lietuvoje mažėja gyventojų, mažėja duonos valgytojų, mažėja užsakymų. Lentynose pasirinkimas toks didelis, kokio vargu ar pavyktų rasti kitose Vakarų Europos valstybėse. Pirkėjai mūsų yra išlepinti, turi iš ko rinktis, todėl atremti konkurenciją nėra paprasta. Reikia sukti galvą, ką jiems naujo pasiūlyti.
Kartą man teko dalyvauti vestuvėse, kuriose prie alaus buvo patiekta skrudintos, plonai supjaustytos „Palangos“ duonos. Ji mane „užkabino“. Vėliau susiradau tą žmogų, paruošusį užkandėlę, sumokėjau anuomet už tokį kepalą 24 litus. Suvalgėme jį su savo kolegomis ir nutarėme, kad reikia imtis gamybos.
Tačiau prireikė poros metų, kol idėja tapo gaminiais – aliejuje skrudintais duonos traškučiais „BON chanse“.
Jų skanaudami lankytojai tarptautinėse parodose gūžčiodavo pečiais. Traškučiai iš duonos? O kam? Juk yra bulvių traškučių.
Bet žingsnis po žingsnio, ir šio produkto eksporto apimtys ėmė didėti, didėja ir jų asortimentas.
Neseniai pirmą kartą gavome ES fondų pinigų verslui plėsti, ir balandį jau baigsime projektą – atsiras daugiau rūšių tokių gaminių.
Tačiau patirtis liudija ir tai, kad tarptautinėse parodose dideli didmenininkai pradeda bendrauti tik pamatę trečią kartą. Ateina, patikrina, ar esi gyvybingas.
Esame Europos pakraštyje, mažyliai, ir daug kas į mus žiūri skeptiškai. Ne šiaip sau kitų šalių ekspertai atvažiuoja į įmonę daryti auditą. Jie nori patikrinti tvirtumą. Pasirengimas eksportui yra rimtas darbas, ir jis tęsiasi ilgai.
Niekas svetur iškėstomis rankomis nelaukia tokių mažylių kaip mes. Bet žmonėms patinka mūsų gaminių skonis, ir po truputį žengiame į kitas valstybes. Pavyzdžiui, duonos traškučius eksportuojane į Kiniją.
Vežame savo produktų ir į Izraelį, turime košerinio maisto gamybos sertifikatą.
– Ar duonos kepėjai įstengia įtikti žmonėms, kurie vaikosi mitybos madų?
– Būtina tai daryti. Mes jau ketvirtus metus dalyvausime maisto parodose – ir „SIAL China“ Šanchajuje, Kinijoje, ir maisto pramonės parodoje „Anuga“ Kelne, Vokietijoje.
Į tarptautines maisto pramonės parodas atėjo tendencija – žmonės ieško natūralių, sveikatai palankių produktų, o duonos gaminiai nėra išimtis.
Žmonės labiau perka gaminius, turinčius mažiau druskos, mažiau riebalų, daugiau skaidulų.
„Palangos“ duonos valgytojų karta menksta, traukiasi. Jauniems reikia duonos be druskos, be cukraus, be mielių. Iš ko tada ją iškepti?
Rado eksporto nišą
Jurgita Kolodavičienė,
„Gudobelės“ Eksporto vadovė
„Eksportas šiuo metu sudaro 14 proc. bendros gamybos. O pastaruosius kelerius metus kasmet paaugdavo po 15 proc.
Duonos traškučiai yra pagrindinis eksporto produktas. Didžioji eksporto dalis driekiasi į Estiją bei Latviją, apie 20 proc. – Vokietiją, į Angliją ir Airiją – po 8 proc.
Antrus metus šiek tiek gaminių vežame ir Rusiją, jai tenka apie 4 proc. viso eksporto.
Izraelyje turėjome vienus verslo partnerius, dabar derybos vyksta su kitais.
Kinija sudaro apie 6 proc. eksporto. Azijos šalyse juntame susidomėjimą savo gaminiais, tačiau ir ten reikia to paties, ko šiuolaikiniams vartotojams visame pasaulyje: didėja poreikis maisto, kuriame mažiau riebalų, mažiau cukraus, daugiau skaidulų.
Tai plėtojant eksportą dėmesys ir bus sutelktas į dviejų rūšių produktus. Jie šiuo metu testuojami, o gegužę arba birželį pasirodys Lietuvos rinkoje, o po to – ir užsienyje.“
