Iš kokios „tešlos“ nulipdytas milijardierius, praturėjęs garsiaisiais pyragėliais – migdoliniais orinukais?
Savo konditerijos fabrike Prancūzijos Lilio mieste, kur, rodosi, net oras prisotintas šokoladu, F.Holderis vilki baltu chalatu, ant kurio išsiuvinėta jo pavardė.
Ant trijų jo kabineto sienų – praėjusių amžių paveikslai. Viename jų – jaunas virėjas virėjo kepure ir murzinu chalatu. Kitame – šuo su prancūzišku batonu dantyse, trečiame – duonos link besitiesianti ranka. Šioje kolekcijoje nėra garsių dailininkų darbų, tačiau jie vienaip ar kitaip susiję su F.Holderio mylima tema – duonos ir konditerijos skanėstų gamyba.
Ketvirtoji siena stiklinė. Tam, kad per ją F.Holderis galėtų žiūrėti į mokslo tyrimų centrą „Château Blanc“. „Château Blanc“ — „Groupe Holder“, kurį įkūrė Holderių duonos kepyklos ir konditerijos konglomeratas, gamybos padalinys.
F.Holderiui patinka stebėti eksperimentines tešlos maišymo mašinas ir gamybos procesą. Jis pats asmeniškai ir patikrina produktą.
„Mes – gamintojai su amatininkų mentalitetu“, – kalba F.Holderis.
„Château Blanc“ širdis – cechas, kuriame gaminami garsieji migdoliniai orinukai – perkamiausias kompanijos produktas. Čia stovi mašina su konvejerio linija, kurios ilgis – kaip dviejų futbolo aikščių. Per valandą ji iškepa 30 tūkst. orinukų pusių.
Baltai dažytas iš išorės primenantis pilį centrinis „Château Blanc“ biuras – F.Holderio svajonės išsipildymas. Būdamas jaunas jis troško turėti savą kepyklą su kaminu, iš kurio kyla dūmai. Čia gimęs F.Holderis svajonės išsipildymo laukė 60 metų.
Verslininkui pavyko rasti tinkamą balansą tarp spartos gaminant gardėsius ir prieinamos kainos bei neabejotinos kokybės.
Kad galėtum didžiuotis kokybiškais gaminiais, būtina naudoti geriausius ingredientus. Jo duona ir bandelės kepamos išskirtinai tik iš natūralaus grietinėlės sviesto.
„Jis iš esmės pagerino gamybos procesus, – sako Stevenas Kaplanas, kuris Karališkajame universitete studijavo prancūzišką duonos kepimo meną ir dirbo „Château Blanc“ konsultantu. — Į gamybą jis įnešė amatininkų įgūdžių, kuriuos F.Holderis išmano kaip niekas kitas“.
Pasaulį užkariavo orinukais
„Groupe Holder“ turi tris padalinius. Be „Château Blanc“ Lilyje jam priklauso paryžietiški konditerijos namai „Ladurée“. Tai – 85 parduotuvės 50-yje pasaulio šalių. Ir dar kavinių-kepyklėlių tinklas „Paul“, kuris 43-ose pasaulio šalyse turi 740 taškų.
Per metus „Groupe Holder“ gauna apie milijardą JAV dolerių pajamų.
Tai leido uždirbti ir pačiam F.Holderiui – jis tapo milijardieriumi. Šiemet pasauliniame turtuolių reitinge verslininkas, turėdamas 1,2 mlrd. JAV dolerių pajamų, buvo 1867-asis.
Tačiau turtuolis apie pinigus nekalba: „Jei rytoj tapčiau 10 sykių turtingesnis, man tai neturėtų jokios įtakos“.
Kuklumas nesukliudė pasiekti, kad jo sumanyti migdoliniai orinukai – maži pyragėliai iš dviejų džemu ar kremu sulipintų dalių – įgytų milžinišką populiarumą.
Smaugė prekybos tinklai
F.Holderis į verslą atėjo pradėjęs vadovauti nedidelei kepyklai. Ji veikė pirmajame aukšte tame name, kuriame gyveno F.Holderio šeima. Tuo metu vaikinui tebuvo 18 metų, tačiau teko imtis verslo, nes mirė tėvas.
Nuo to laiko jo kelią į sėkmę galima dalinti į tris etapus: duonos kepyklos atidarymas, bandelių kepyklos „Paul“ įkūrimas ir masinis naminės duonos kepimas, rašo forbes.ru.
Pirmoji kepykla buvo atidaryta 1961 m., kai F.Holderis grįžo iš trumpalaikės karinės tarnybos Alžyro kare. Per tolesnius penkerius metus jam pavyko įtikinti būsimuosius didžiųjų prekybos tinklų „Monoprix“ ir „Auchan“ valdytojus pirkti jo kepamą duoną.
Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje prekybos tinklai ėmė tarpusavyje stipriai konkuruoti, todėl kiekvienas pradėjo spausti kepėją piginti gaminius. Iš pradžių jiems užteko 11 proc., tačiau ilgainiui nuolaidos pasiekė 45 proc., o dienai baigiantis dar tekdavo išpirkti ir neparduotus kepalus.
Kepyklos ėmė dirbti nuostolingai, tad F.Holderis pradėjo galvoti apie verslo diversifikavimą. Kad išlaikytų pirkėją ir toliau keptų po 500 tonų duonos kas mėnesį, verslininkas reorganizavo duonos kepyklą. Tačiau verslo daugiau nebeplėtė.
Ekonomiškai neefektyviu laikotarpiu jis pertvarkė gamybos patalpas, jose įrengdamas, tarkime, automobilių aikšteles ir jas nuomodamas. Po metų F.Holderis išmoko peržiūrėti sutartis ir ginti savo būsimą uždarbį fiksuodamas kainas ir atsisakęs supirkti neparduotą produkciją.
Kadangi duonos kepimo rentabilumas buvo žemas, F.Holderis sutelkė dėmesį į jo šeimai priklausančią bandelių kepyklą „Paul“ Lilyje.
„Vis dar jaučiau nostalgiją tradiciniam amatui“, – prisimena verslininkas.
Kitiems taip nepasisekė
Tuo metu kone ketvirtis mažų kepyklų Prancūzijoje užsidarė, nes neatlaikė konkurencijos su prekybos tinklais. O „Paul“ ir toliau pardavinėjo purius, tarsi paauksuotus batonus su riešutų poskoniu. Jie gerokai skyrėsi nuo gamyklose iškeptos duonos. Todėl F.Holderis ryžosi iš „Paul“ išauginti tinklą, kuris garsės namine duona. Taip Lilyje buvo atidarytos dar dvi bandelių kepyklos, o 1974-aisiais su jomis kepėjas įžengė į Paryžių.
Tais metais ėmė rastis stambūs prekybos centrai. F.Holderis išvyko į JAV, kurios jį sužavėjo amerikietiškais maisto gamybos metodais. Šioje šalyje verslininkas padėjo įkurti prancūziškų kepyklėlių ir kavinių tinklą „La Madeleine“ ir grįžo į Prancūziją, kur ėmė plėsti „Paul“ tinklą. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jame buvo jau 120 kavinių-kepyklėlių.
Kad būtų lengviau pakelti išlaidas nuomai, F.Holderis nedideles kepyklas atidarydavo patalpose, kuriose nebūdavo pilnavertės virtuvės. Už tai į tokius taškus iš centrinės kepyklos triskart per dieną atveždavo šviežią duoną ir kitokius kepinius. Pasirinkęs tokį kelią, jis išvengė būtinybės gaminti šaldytus pusfabrikačius, kaip kad darė jo konkurentai.
„Paul“ prekės ženklas taip suklestėjo, kad netgi „McDonald’s“ vadovas Europoje audė mintį jį įsigyti ir plėsti toliau per metus atidarant po 2,5 tūkst. taškų.
Pažino nuo vaikystės
1993 m . F.Holderis Paryžiuje įsigijo arbatos saloną „Ladurée“. Būtent jame ir pradėti lipinti migdoliniai orinukai. Kad juos ištobulintų, konditeris dirbo su žinomais mados namais. Pavyzdžiui, kartu su „Lanvin“ 2012 m. buvo pagaminti orinukai „su vaikystės skoniu“, o 2015 m. „Emilio Pucci“ padėjo sukurti mandarino, citrinos ir levandos skonio orinukus. Tokie desertai pardavinėti su kompanijos logotipais. Bendradarbiaujant su reperiu Pharrellu Williamsu 2014 m. atsirado pyragėliai su riešutų sviestu ir kola.
Į „Ladurée“ arbatinę, kuri dabar – jo nuosavybė, F.Holderis pradėjo vaikščioti dar būdamas vaikas. Žymiame paryžietiškame restorane prabangiu interjeru Holderių šeima lankydavosi kiekvieną šeštadienį. „Aš į „Ladurée“ ėjau dėl romo bobų“, – prisimena verslininkas. Todėl, kai restorano įkūrėjai ėmė dairytis jam pirkėjo, F.Holderis buvo pirmasis, kuris į juos kreipėsi su pasiūlymu nupirkti maitinimo įstaigą.
1997 m. Eliziejaus laukuose atidaryta „Ladurée“ kavinė flagmanas. Pirmasis jos taškas už Prancūzijos ribų buvo 2005 m. „Harrod’s“ Londone atidaryta kavinukė. Po to sekė restoranas Tokijuje, po dvejų metų – JAV, o 2016-2017 m. konditerinė ir restoranas atidaryti Maskvoje.
Prancūzijoje „Groupe Holder“ orinukus realizuoja per tris pagrindinius pardavėjus: „Ladurée“, „Paul“ ir, kaip bebūtų keista – per „McDonald’s“. Pastarajam priklausantis tinklas „McCafé“ pyragėlius pardavinėja daugelyje šalių. Tarp jų – Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje ir Japonijoje.
Kuria svajonių fabriką
Kai „Paul“ prekės ženklas suklestėjo, F.Holderis buvo pasiruošęs grįžti prie idėjos įkurti svajonių fabriką.
Pasitelkdamas tai, ko išmoko JAV, F.Holderis leido milijonus projektuodamas specialias mašinas, kurios su produktais galėtų dirbti taip, kaip tą kepėjas daro rankomis.
Pavyzdžiui, kruasanams mašina išminko tešlą ir kiekvieną jos sluoksnį sutepa sviestu, o tuomet sluoksniuoja, kad išeitų purūs kepiniai. Taip gamybos procesas gali niekada nenutrūkti.
Svarbią pamoką apie tai, jog daugelis kompanijų gamybai paspartinti deda konservantų ir cheminių pakaitalų, F.Holderis išmoko iš tėvo.
Nors migdoliniai orinukai kompanijai neša didelius pinigus, F.Holderis šiuos skanėstus ne itin mėgsta. „Man labiau patinka sluoksniuota tešla“, – sako jis.
Kiti nusižiūrinėja
Sulaukęs 51-erių – būdamas tokio amžiaus mirė jo tėvas – F.Holderis paprašė savo sūnaus išmokti amato, kad šis ateityje galėtų tęsti verslą. Davidas sutiko ir dvejus metus po 15 valandų per parą kepykloje dirbo pameistriu.
Perkandęs visas subtilybes, ėmė kalbinti tėvą atsitraukti nuo reikalų.
Davidas buvo tas žmogus, kuris paįvairino migdolinius orinukus prie jau įprastais tapusių keturių skonių pridėjęs sezoninį meniu – marakują ir sūdytą karamelę.
Kuo labiau populiarėja migdoliniai orinukai, tuo dažniau Davidas susiduria su kitų konditerių mėginimais juos kopijuoti. Į tai jis atsakė ėmęs „Ladurée“ pozicionuoti kaip prabangos prekės ženklą, o produktų linijoje atsirado ir 65 JAV dolerius kainuojančios aromatinės žvakės, kvapai namams (75 JAV doleriai) ir 20 JAV dolerių kainuojančios arbatos pakuotės.
Vienas colio diametro orinukas kainuoja apie 3 JAV dolerius.
F.Holderis skaičiuoja, kad šiandien migdoliniai orinukai sudaro 60 proc. „Groupe Holder“ mažmenos pardavimų.
