Gyvenimas rodo, kad regionuose jauniems žmonėms nereikia didelių lėšų investicijoms, o pakanka geros idėjos, kad suktųsi verslas ir patys miestiečiai veržtųsi pas juos, ieškodami ramybės gamtos prieglobstyje, kuris nieko nekainuoja, tačiau, įdėjus darbo ir meilės – gali nešti nemažą pelną.
Pačiame Kauno rajono žemėlapio pakraštyje, Padubysio kaime, gyvenančių Simonos ir Irmanto Zalensų telefonai šiuo metų laiku netyla nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Ir tai nestebina, nes ši jaunų sutuoktinių pora yra vaizdingame Dubysos slėnyje įkurtos stovyklavietės šeimininkai, savo svečiams be kita ko siūlantys ir populiarią plaukimo baidarėmis pramogą.
Tačiau patys jauni žmonės, besisukantys darbų sūkuryje, tvirtina, kad jiems ši veikla yra veikiau gyvenimo būdas, kurį keisti niekas nesuviliotų ir pačiais sočiausiais emigracijos „pyragais“.
Viena šeima – viena komanda
Tiesa, Simonos ir Irmanto verslas neatsirado tuščioje vietoje. Irmanto tėvai Roma ir Eimantas Zalensai buvo vieni pirmųjų Lietuvoje, daugiau nei prieš dvidešimtmetį pradėjusių kurti iki tol negirdėtą kaimo turizmo verslą. Šiandien išpuoselėtas ir svetingas Zalensų poilsio ir pramogų slėnis žinomas plačiai – čia nuolat vyksta įvairūs šventiniai renginiai, dalykiniai seminarai bei dailininkų plenerai.
Simonos ir Irmanto draugystė užsimezgė studijuojant tame pačiame Aleksandro Stulginskio universitete. „Gyvenau bendrabutyje, tad Irmantas vis užsukdavo „arbatos“, bet netrukus vėl skubėdavo namo, nes jo gyvenimas visada buvo ten. Tad ištekėdama už Irmanto kitokio pasirinkimo kaip ir neturėjau“, – juokiasi Simona. Pati ji universitete buvo ne tik stropi studentė, bet ir aktyvi visuomenininkė – studentų atstovybės ir ASU teatro „Jovaras“ narė, pagal studentų mainų programą „Erasmus“ semestrą mokėsi ir Italijoje, Pizos universitete. Visa tai, anot pašnekovės, padėjo sukaupti patirties, bendravimo įgūdžių bei suburti pažinčių ratą, dabar ypač praverčiančius nuolat dirbant su žmonėmis.
Irmantas prisimena, kad kai tėvai gyvenimą Kaune iškeitė į atokų vienkiemį, jam tebuvo dešimt. Įsigytas gyvenamasis namas tuo metu skendo krūmynuose ir pečius siekiančiose piktžolėse, tačiau tėvų ir kartu persikėlusių gyventi senelių entuziazmas pamažu ėmė viršų. Ir tik jie patys žinojo, kad nė vienas nūnai sodybą puošiantis akmuo iš vietos į vietą nepersikėlė pats, kaip ir patys nepasisodino vaismedžiai, gėlynai, nepasikeitė pastatai ir jų stogai.
Akyse gražėjančią sodybą netruko „atrasti“ ir vis gausesnis tėvų bičiulių bei pažįstamų būrys. Svetingi šeimininkai tam tikslui iš pradžių įrengė kelis atskirus kambarius. O pamažu iš to išsirutuliojo ir verslas. Jis ypač įsibėgėjo tuomet, kai Lietuvai tapus ES nare atsirado galimybė pasinaudoti europine parama.
Ar likęs „prie tėvų“ Irmantas ir iki šiol nebesijaučia „vaiku“? Juk jauni žmonės paprastai yra ambicingi ir retas jų linkęs nuolat girdėti pamokymus. Tačiau į šį klausimą vaikinas su šypsena irgi atsako klausimu: „O ar nebūtų keista, jei tėvas tą pačią valtį irkluotų į vieną pusę, o sūnus – į kitą?“
Iš tiesų šiuo metu vis gausėjanti Zalensų šeima verslą yra išskyrusi į dvi dalis – tėvai bei Irmanto sesuo rūpinasi svečių apgyvendinimu ir paslaugų teikimu sodybose, o Simona ir Irmantas – stovyklavietėje.
„Zalensų sodybos vardas bendras, darbai bendri, o štai pinigai atskiri“, – juokiasi pašnekovai. Savo uždarbio, abiejų tvirtinimu, pakanka ir šiokioms tokioms investicijoms į verslą, ir augančių dukryčių Anos Danielės bei Sofijos poreikiams, ir pirmojo nuosavo namo statybai šalia stovyklavietės. Ir ne bet kokio namo, o statomo iš ekologiškų medžiagų, apvalaus, harmoningai įsiliesiančio į vaizdingą vietos kraštovaizdį.
Universitete praleistas laikas grąžina dividendus
Paklausti, ar tam, kad stovyklavietės svečius aprūpintų malkomis, šienautų pievas ir į Dubysos aukštupį vežiotų baidares, jiedviem iš tiesų reikalingas universitetinis ekonomikos srities išsilavinimas, pašnekovai argumentuoja, jog tai šiandienos verslo aplinkos sąlygomis yra būtinybė. Nes be to stovyklavietė vargu ar būtų tokia, kokia yra: su ES parama įrengtomis pavėsinėmis, nameliais, sporto ir vaikų žaidimų aikštelėmis, šiuolaikiškais sanitariniais mazgais, dušais.
„Vasaromis mes iš tiesų daug dirbame klientų patogumui, tačiau žiemos laikotarpiu intensyviai lankome seminarus, rengiame projektus, kurie leistų pasinaudoti ES bei valstybės parama. Ir tam reikia atitinkamų įgūdžių, žinių, įžvalgų, galiausiai atitinkamo požiūrio į tvarią aplinką. Štai netrukus pas mus startuos stovykla Kauno r. daugiavaikių ir socialiai remtinų šeimų vaikams. Ir ši stovykla – toli gražu ne vienintelė. Mūsų erdves, tikėtina, neatsitiktinai savo renginiams renkasi ir solidžios įmonės, ir įvairios nevyriausybinės organizacijos. Zalensų poilsio ir pramogų slėnyje vienu metu galime priimti apie 2 tūkst. žmonių“, – skaičiuoja Simona ir Irmantas.
Klientų įpročiai keičiasi, ir tai džiugina
Savoje išpuoselėtoje „oazėje“ gyvenimą kurianti pora neabejinga ir bendrai situacijai Lietuvos kaime – Irmantas yra Kauno rajono savivaldybės Vietos veiklos grupės narys bei kaimo bendruomenių veiklos koordinatorius. „Be abejo, liūdna, kad kaimas sensta. Ir tikrai norėtųsi, kad savo veiklos nišą čia surastų daugiau jaunų žmonių. Kita vertus, tai nėra lengva. Nes gaudamas paramą verslui kurti ar plėsti, kartu prisiimi ir nemenkus įsipareigojimus.
Tarkime, gali pretenduoti į 70 tūkst. Eur. paramą projektui įgyvendinti, tačiau kartu taip pat privalai prisiimti įsipareigojimą įdarbinti du darbuotojus penkerių metų laikotarpiui nepriklausomai nuo to, verslas seksis ar ne. Todėl turi gerai skaičiuoti ir planuoti. Tarkime, mes aiškiai žinome, kurlink judėsime ateinančius penkerius metus“, – dėsto pašnekovai, su šypsena pastebėdami, kad šiam sezonui planuoti jau kaip ir nebesą ko, nes užsakymų stovyklavietei bei baidarėms turima iki pat rudens. „Iš tiesų imame rezervacijos mokestį. Tuomet žmonėms nei blogo oro nebūna, nei sveikata nesušlubuoja“, – juokiasi abu.
Simonos ir Irmanto pastebėjimu, kaimo turizmo sodybų mūsų šalyje šiuo metu apstu, tačiau jų šeimininkams vieniems kitus laikyti ne kolegomis, o konkurentais, būtų klaida. „Tarkime, pritrūkę baidarių visada prašome kolegų pagalbos. Ir jie neatsisako padėti. Jei žmonės pas mus nenorės sugrįžti, o rinksis kitą sodybą ar stovyklavietę, vadinasi, mes galbūt nepatvirtinome jų lūkesčių. Ir tai jau bus mūsų, o ne kitos sodybos šeimininko kaltė. O tai, kad klientų nestokojome net ir praėjusią lietingą vasarą, matyt, ir yra ženklas, kad judame teisinga kryptimi“, – kalba pašnekovai.
