Norintiems tai išbandyti yra ne viena galimybė.
Nusiavę batus žmonės gali pamindžikuoti taku netoli Kauno esančioje Kulautuvoje arba šalia Biržų, Drąseikių kaime, kur kilometro ilgio taką yra pakloję vietos gyventojai.
Takas yra nutiestas ir Birštone, tačiau gerokai kuklesnis.
Idėją parsivežė iš Latvijos
Prie Jonavos, Šveicarijos kaime esantis basakojų takas Lietuvoje – ilgiausias.
Jį vis dar ilginantis „Survilų sodybos“ šeimininkas Tadas Survila neslepia, kad idėją parsivežė iš Latvijos. 2,6 kilometro taką kaimynai yra pakloję Engurės rajone eančioje poilsio bazėje „Valguma Pasaule“ („Drėgmės pasaulis“).
Pasak Tado, kai jis galutinai baigs savąjį, mišku ratą sukantis takas sieks 3 kilometrus.
„Tai nėra latviško tako kopija. Viską teko pritaikyt prie savos situacijos: miško, reljefo, šlapynės. O ir Lietuvoje visus kitus takus vėliau apžiūrėjau – patikrinau rinką“, – patikino jis.
Reikia ir tvirtos valios
„Tai – ne tik emocijos, tai ir valios išbandymas“, – sakė Kaune gyvenanti Diana Dubatauskienė.
Ji kartu su namiškiais T.Survilos nutiestu taku pražingsniavo vos prasidėjus kaimo turizmo sezonui – gegužės pradžioje. Ir nustebo, kad ne vaikams, bet vyrui šis takas buvo sunkiai įveikiamas.
„Vaikai kaip vaikai, strakaliodami taku nukulniavo 1,5 kilometro ir dar juo grįžo atgal. O vyras dar kelias dienas guodėsi, kad skauda padus. Nieko nepadarysi, esame miestiečiai, neįpratome basi po pušų konkorėžius ar stiklą vaikščioti“, – nusijuokė D.Dubatauskienė.
T.Survilos nutiestas basakojų takas, vingiuojantis po jo šeimos mišką – antrametis.
Šiemet jį ilgindamas vyriškis kai kuriuos ruožus apdengė tokia danga, ant kurios baugu stotis, pavyzdžiui, patiesė aštriadančių plastikinių patiesalų, šiaip jau skirtų batams nusivalyti. Pati skaudžiausia tako vieta yra ta, kuri padengta pamatų izoliavimo membrana.
Pasimatavo – padarė savaip
Tokią pramogą sugalvojęs kaimo turizmo sodybos savininkas įsitikinęs, kad įvairiadangis takas nėra skirtas tik pramogai. Jis sietinas su sveikatinimu, nes vaikštant basomis stimuliuojama devynios galybės paduose esančių receptorių.
„Išvargino darbas? Prislėgė bloga nuotaika? Minant taku įmanoma visas bėdas pamiršti“, – sakė jis.
Danga – tai ne tik pušų bei eglių konkorėžiai. Takas nutiestas iš jos kuo įvairiausios: gludinto stiklo gabalėlių, įkaltų medžio cilindrų, didelių ir mažų akmenų, skaldos, skalūno, baltojo molio brastos, pušų spyglių, medinių paguldytų „kopėčių“. Yra ruožu, kur tenka paklampoti per pelkę ar paslidinėti molio „vonioje“.
Paprastai, neskubant, taką į vieną pusę įmanoma įveikti per 40 minučių, skubant pririeks pusvalandžio.
Dažniausiai sodybos lankytojai nužingsniuoja taku tik pirmyn, o tie, kuriems nestinga ištvermės, juo grįžta ir atgal, taip įveikdami basomis tris kilometrus.
Jų per daug? Bet T.Survila vis tiek žada taką pailginti dar kita tiek, kad jis susisuktų į uždarą 3 kilometrų ratą.
Atsisakė vestuvininkų
T.Survila kaimo turizmo versle – nuo 2002-ųjų. Kaip ir visi tuo metu įšokę į šį verslą, pradėjo suktis teikdamas nakvynę svečiams, o netrukus ėmė rengti ir šeimų šventes.
Pamažu ir tai išsikvėpė – poilsiautojai kaime suskato ieškoti pramogų. Todėl sodybos šeimininkas įrengė disko golfo parką, kuriame sumontavo 18 krepšių, prikasė duobučių ir futbolo golfui.
„Sunkmetis privertė daug ką pakeisti. Ir padėjo išlikti. Kaimo turizmas toks jau yra verslas, kad negalima stovėti vietoje – būtina sugalvoti tai, ko dar neturi konkurentai“, – salė T.Survila.
xxx
Vis dar bijo lietaus
Kaimo turizmo sodybose šventės išsikvepia. Poilsiautojams vis dažniau reikia ramybės arba išskirtinės veiklos. Tokios permainos vyresnius jų šeimininkus vis dažniau verčia atsisakyti veiklos.
Pasak Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovo Lino Žabaliūno, kaimo turizmas yra verslas, kuriam taip pat reikia atremti konkurenciją.
– Ar praėjusį turizmo sezoną būta bankrotų? – paklausiau L.Žabaliūno.
– Nepavadinčiau to bankrotais, tiksliau būtų – sustabdyta veikla. Tai padarė apie dvi dešimtis sodybų. Vis dėlto dauguma šios srities verslininkų vengia tokios ribos, ir stengiasi veiklą bei nuosavybę perduoti arba parduoti.
Pernai būta kelių atvejų, kai sodybos buvo parduotos, o jas įsigijusieji tęsė veiklą. Dar vienas iš mūsų asociacijos narių, turintis keletą sodybų, norėjo jas išparduoti, bet atsirado žmogus, kuris išsinuomojo verslą.
Ir pats ne kartą esu pataręs verslininkams, kad jie ne pirkėjų skubėtų ieškoti, bet žmogaus ar įmonės, kuris administruotų jų sodybą. Žinoma, tam reikia abipusio noro.
– Kas priverčia žmones atsisakyti sodybų, kurias patys ne vienerius metus kūrė?
– Dažnai tai būna susiję su solidžiu sodybos savininkų amžiumi. Kai kurie jų – tai kaimo turizmo pradininkai, šio darbo ėmęsi prieš 25-30 metų, o perduoti jo neturi kam. Todėl ir renkasi pardavimą arba verslo partnerystę.
Apskritai Lietuvoje vidutinis sodybų šeimininkų amžius dar nėra toks didelis, kaip kitose šalyse. Pas mus darbuojasi ir jauni žmonės, sukuriantys įdomių, inovatyvių produktų.
– Turizmo plėtrai kaime nebeskiriama europinės paramos. Tad ar ateina į šį verslą naujokų?
– Jų nėra daug – plėtra sustojo. Šiuo metu iš viso veikia apie 670 sodybų, ir jų skaičius nebekinta. Asociacijai iš jų priklauso 415, ir metinė rotacija čia yra apie dvi dešimtis, pavyzdžiui, pernai 18-a naujų sodybų pradėjo veiklą, kita tiek – užsidarė renovacijai arba pasitraukė iš verslo.
Naujokai negalėtų ilgai išsilaikyti siūlydami tik lovas nakvynei. Vestuvių pokyliai sodybose taip pat nebėra pagrindiniai jų maitintojai. Poilsiautojams reikia ir pramogų, ir patrauklios aplinkos, ir edukacinės veiklos, ir kokybiško apgyvendinimo.
Į turizmo sodybas traukia savaitgaliais
Statistikos departamento duomenimis, per 2017 m. kaimo turizmo sodybose apsilankė 324,7 tūkst. turistų, iš jų dešimtadalis (31,8 tūkst.) – užsieniečių. Daugiausia jų atvyko iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos ir Latvijos.
Pernai sodybose, palyginti su 2016-aisiais, ilsėjosi 2,1 proc. daugiau turistų. Vidutinė poilsio kaimo turizmo sodyboje trukmė buvo 1apie dvi nakvynes, dažniausiai liepą bei rugpjūtį.
Dažniausiai poilsiautojai rinkosi Vilniaus (28 proc.), Alytaus (16 proc.), Kauno (14 proc.) ir Utenos (13 proc.) apskričių kaimo turizmo sodybas.
Vidutinė nakvynės kaimo turizmo sodyboje kaina vienam turistui apskrityse svyravo 10-18 eurų. Lietuvos gyventojas už nakvynę mokėjo apie 13 eurų, užsienietis – 21 eurą.
Pernai apgyvendinimo paslaugas siūlė 668 kaimo turizmo sodybos arba 7 sodybomis daugiau nei 2016 m. Vietų skaičius kaimo turizmo sodybose padidėjo 3 proc. ir pasiekė 15 tūkst.
