Studentas Lu Liangas iš Kinijos mokosi magistrantūroje Prancūzijoje, atlieka praktiką Vilniuje, Mykolo Romerio universitete, ir liepą rengiasi studijuoti lietuvių kalbą vasaros lituanistikos kursuose Vilniaus universitete.
Vilniuje jį ypač stebina prekybos centruose skambančios dainos anglų kalba, nors atvykus į Vilnių buvo sunku rasti žmogų, kuris kalbėtų angliškai.
Kinui neaišku, kodėl šalyje, kurioje vyrauja lietuvių kalba, viešosiose vietose dažniausiai skamba angliškai atliekami kūriniai.
„Jeigu Lietuvoje mažai kalbančių angliškai, tai kodėl klausomasi kūrinių anglų kalba? Tada turėtų būti klausomasi rusiškų arba lietuviškų dainų.
Kalbėjausi apie tai su profesoriais. Jie pasiūlė man atlikti tyrimą“, – sakė 26 metų studentas Lu Liangas, bakalauro laipsnį įgijęs po kinų kalbos ir literatūros studijų Kinijoje, Šiaurės vakarų universitete.
Vaikinas atvyko į Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų institutą atlikti praktikos pagal „Erasmus“ programą.
„Mano dėstytoja Prancūzijoje paaiškino, kad galima atlikti praktiką kokioje nors Europos Sąjungos šalyje. Pasirinkau Lietuvą.
Vilniuje dėstau kinų ir prancūzų kalbas, atlieku kitas užduotis, pavestas universiteto vadovybės.
Pasibaigus praktikai liepos pabaigoje galvoju aplankyti Indoneziją“, – pasakojo Lu Liangas.
– Kodėl Indoneziją?
– Mokausi indoneziečių kalbos. Noriu ten vykti pasitobulinti. Aš studijuoju užsienio kalbas Prancūzijoje, La Rošelio universitete. Moku anglų ir prancūzų kalbas.
Tačiau mano žinios nublanksta prieš kurso draugų – jų yra tokių, kurie laisvai kalba net šešiomis kalbomis.
Noriu kiek pramokti ir lietuvių kalbos. Man lietuvių kalba daug gražesnė nei prancūzų. Juk ji tokia sena. Tai labai patrauklu kalbininkams.
Susiję straipsniai
– Kodėl pasirinkote Lietuvą praktikos studijoms?
– Azijiečiams visos trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – yra tik pavadinimai.
Norėjau atvykti čia ir pasižiūrėti, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje, kas čia per šalis.
– Na, ir kas, jūsų akimis, čia vyksta?
– Žmonių draugiškumas neapsakomas. Parke gali pamatyti šokančius žmones. Praeivis gali pasiūlyti šviežių braškių.
Jei būčiau Kinijoje, iš nepažįstamojo tikrai neimčiau braškių. Bet čia paėmiau ir paragavau.
Žinau, kad ne tik man, bet ir kitiems prancūzams Vilnius paliko puikų įspūdį. Nemažai mano pažįstamų prancūzų, kurie jau lankėsi Vilniuje, nori grįžti ir čia praleisti atostogas.
Žmonės čia, Vilniuje, yra daug laimingesni negu prancūzai arba kinai. Matau, kaip vaikai parke krykštauja, o kiti piešia ir atrodo laimingi, ypač Bernardinų sode.
Stebiu, kaip jie susėdę kartais tiesiog ant pievelės juokiasi. Tėvai stebi savo vaikus. Toks jausmas, kad visi patenkinti, laimingi.
Jeigu man bloga nuotaika, einu į Bernardinų sodą prie Arkikatedros ir stebiu vaikus. Tada jaučiuosi geriau.
Akivaizdu, kad žmonės parke laimingi, šypsosi ir, atrodo, mėgaujasi akimirka.
Prancūzijoje nieko panašaus nemačiau. Matau, kad Vilniuje žmonės nėra dėl ko nors susirūpinę. Jie tiesiog mėgaujasi gyvenimu.
– O kodėl, jūsų manymu, nesidžiaugia prancūzai?
– Prancūzijoje per daug streso, vyrauja didelė įtampa. Žmonėms nėra pakankamai laiko džiaugtis gyvenimu, mėgautis akimirka.
Kai atvykau į Vilnių, atsirado laiko išsiruošti ir į iškylą parke, užkąsti ko nors gražioje aplinkoje saulei šviečiant.
Pradedu ir aš džiaugtis gyvenimu, kaip ir lietuviai. Supraskite – gyvenimas susideda ne tik iš rūpesčių, kad reikia mokytis, nes rytoj laukia egzaminas.
Negalima paaiškinti, kas yra laimė. Jaučiu, kad Vilniuje žmonės yra laimingi, – tai matyti iš akių.
Susiję straipsniai
Kinijoje taip pat pastebiu, kad žmonės nuolat susirūpinę dėl rytdienos, vyrauja didžiulė įtampa.
Gal žmonės Kinijoje ir turi pinigų, bet jie neturi laiko džiaugtis gyvenimu. Aš asmeniškai daug daugiau džiaugiuosi čia, Vilniuje, nei Kinijoje ar Prancūzijoje. Jeigu neprapleti savo akiračio, lieki su savo kinišku mentalitetu.
Be to, pastebėjau, kad Lietuvoje daug kur iškabintos vėliavos.
Lietuva yra pirma mano pamatyta šalis, kur matau gatvėse iškabintas vėliavas. Susidaro įspūdis, kad žmonės myli savo šalį.
– Daug kalbate apie parkus. Tačiau Kinijoje irgi populiaru juose lankytis, ilsėtis, o vakarais – šokti miesto parkuose.
– Taip, bet Kinijoje kitokie papročiai. Kinijoje negulima ant žolės parke – mane tėvai įspėdavo, kad negulėčiau ant žolės, nes tai labai nemandagu.
Kai Kinijoje būnu parke ir nėra laisvų suolelių, tenka paprasčiausiai stovėti – nepriimtina sėdėti ant žemės ar žolės.
– Šį bei tą žinojote apie Vilnių prieš čia atvykdamas?
– Žinojau, kad tai krepšinio šalis. Aš dešimtmetį stebėjau JAV NBA rungtynes per televizorių.
Ypač domėjausi Kinijos krepšininku Yao Mingu, kuris tuo metu žaidė Hjustono „Rockets“ komandoje.
– Ar Vilnius kuo nors nustebino?
– Nustebino, kokios gražios čia merginos. Man pasakojo, bet nepatikėjau, kol pats nepamačiau.
Taip pat malonu, kad čia nėra labai brangu.
Daugumoje Europos sostinių brangu, bet ne Vilniuje. Kaip sakoma, čia gali mėgautis 5 žvaigždučių lygiu, bet sumokėsi mažiau negu Prancūzijoje.
Vilniuje nėra brangu gyventi. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kebabas kainuoja 6–7 eurus. Čia kebabas – 3 eurai. Ir tai mane tenkina.
Alus taip pat pigesnis. Prancūzijoje už bokalą reikia pakloti 3 eurus, o Vilniuje – tik 1–2 eurus. Cigaretės čia – 4 eurai už pakelį, o Prancūzijoje – 8 eurai.
Gamta, parkai, žaluma Vilniuje taip pat patrauklesni nei Prancūzijoje.
Susiję straipsniai
– Ar didelis skirtumas tarp kinų ir lietuvių?
– Pas mus nėra įprasta barų kultūra kaip čia, Vakaruose. Mes esame įpratę valgyti kartu. Ypač populiaru kartu valgyti kinišką patiekalą, vadinamą „karštu puodu“ (angl. „hot pot“).
Kokį kartą per savaitę renkamės kartu paragauti „karšto puodo“ patiekalų, kurie susideda iš mėsos, daržovių ir įvairių priedų.
Tačiau Kinijoje jau nieko nebestebina, kai žmogus ir vienas ateina paskanauti šio patiekalo.
Tada kai kuriuose restoranuose padavėjas atneša pliušinį meškiuką ir pasodina prie stalo, kad žmogui nereikėtų valgyti vienam.
– Ir tai jums neatrodo keista?
(Lu išsitraukia telefoną, panaršo ir parodo porą nuotraukų su meškinais, sėdinčiais prie stalo.)
– Gal ir keista buvo iš pradžių, bet jau pripratau.
Dar nedaug žmonių eina valgyti vieni, bet pasitaiko. Be to, nereikia mokėti už meškino draugiją.
– O pats gaminate maistą?
– Taip, nemažai gaminu. Visi vyrai Kinijoje moka gaminti.
Smagu pasikviesti draugų, paruošti jiems maisto. Paties gaminti patiekalai pigiau atsieina ir gali skaniai pavalgyti.
– Čia kiniško maisto nepasigendate?
– Pasigendu. Maistas Kinijoje aštrus, o čia tokio aštraus nėra.
Aštrių patiekalų esu valgęs tik „Open Kitchen“ renginyje.