O viena sudedamųjų alaus dalių yra salyklas. Jį aludaris skrudina specialiai tam pastatytoje dūminėje pirtyje. Joje pakura įrengta pirmame aukšte, ir pro angą lubose į antrą aukštą kylantis karštis bei dūmai salyklui suteikia savitą skonį.
Pradininkas – senelis
„Taip alų virė mano senelis, taip – ir tėvas. Jie tai darydavo prieš didžiąsias metų šventes. O aš pats iš to gyvenu jau trisdešimt metų.
Iš pradžių alų viriau tik draugams, bet netruko atsirasti prašančių jo pagaminti šeimos šventėms. Ir aludarystė tapo mano darbu.
Be to, jau penktus metus ir kitiems rodau, kaip verdamas naminis alus“, – sakė D.Rakstinis.
Šis vyras – tautinio paveldo puoselėtojas. Jo alus, gaminamas pagal šimtametes tradicijas, ženklinamas Latvijos kulinarinio paveldo ženklu.
Viską daro pats
Nors Latvijoje yra ir daugiau nedidelių aludarių, bet ne tokių, kurie patys gamintų salyklą.
D.Rakstinio bravoro išskirtinumas – viskas, ko reikia alui, jis pats ir pasigamina. Miežius jis sėja ir kulia 3 hektaruose žemės, apynių užsiaugina ir prisiskina augančių buvusių sodybų vietose, grūdus susimala girnomis. Vienintelis dalykas, kurį tenka pirkti, – alaus mielės.
Svečius priima pavėsinėje
Alui gaminti jis yra įrengęs nedidelę lauko virtuvę, o svečiams priimti ir edukaciniams užsiėmimams – naują įstiklintą pavėsinę.
„Kiekvienąkart alus būna kitoks – neįmanoma išvirti to paties skonio. Net to paties virimo jis skirtingose statinėse kitaip įrūgsta“, – patikino.
Už litrą alaus mugėse jis prašo 1,6 euro, verda jo ir pagal užsakymus, pavyzdžiui, vestuvėms, ir, žinoma, turistams, tik jie edukacinę programą turi užsisakyti iš anksto.
„Į degustacijas dažniausiai atvažiuoja rusai, baltarusiai, tad labai laukčiau ir lietuvių. Kol kas jie – reti svečiai“, – apgailestavo aludaris.
