Savo ūkį atvykėlis plėtoja jau 20 metų ir jaučiasi turįs svarbią misiją – ne tik puoselėti tradicines lietuvių grūdines kultūras, bet ir pasirūpinti vietiniais, kad tik šie nesugalvotų laimės ieškoti svetur.
Iš pradžių darbavosi kolūkyje
Iš Azerbaidžano kilęs nykstančios talyšų tautos atstovas K.Zulfijevas į Lietuvą atvyko kai šalis dar priklausė Sovietų Sąjungai. Kaip tiksliai paaiškinti, kokie keliai čia atvedė, ūkininkas ir pats nesumoja – sako, užsuko, patiko, todėl pasiliko.
„Baigęs universitetą Maskvoje, grįžau į tėvynę – Azerbaidžaną. Niekur nepavyko įsidarbinti, todėl teko laimės ieškoti kitur. Taip jau nutiko, kad įsikūriau Lietuvoje.
Man tiesiog čia patinka. Ir nėra, kaip šito paaiškinti – būtų tas pats, kaip bandyti atsakyti į klausimą, kodėl myli būtent tą žmogų, o ne kitą“, – šypsojosi ūkininkas ir pridurė tikįs, kad nieko nenutinka be reikalo.
Vos atvykęs į Lietuvą K.Zulfijevas pirmiausiai kibo į darbus kolūkyje, vėliau – privačioje žemės ūkio bendrovėje. Bet triūsas svetimiems netruko ilgai – pirmuosius darbus nuosavame ūkyje talyšas pradėjo dar 1998-aisiais.
„Kai tos bendrovės nebeliko, ir man nieko kito neliko, kaip tik pačiam pradėti ūkininkauti“, – paaiškino.
Taigi pradėjęs visai palengva, šiandien, po 20-ies metų, K.Zulfijevas gali džiaugtis smarkiai išsiplėtusiu ūkiu: jo valioje – net 1000 ha, užsėtų lietuviškas tradicijas žyminčiomis kultūromis.
Dalis šio žemės ploto – nuosava, dalį K.Zulfijevas nuomojasi – ir iš valstybės, ir iš privačių asmenų.
Ūkyje – tradicinės kultūros
Toli besidriekiančiame K.Zulfijevo ūkyje šią vasarą auga rapsai, avižos ir rugiai. Nors pastaruosius auginti Lietuvoje darosi visai nepopuliaru (lietuviški rugiai sparčiai nyksta), ūkininkas sakė priežasčių juos auginti randantis lengvai.
„Ką auginti apsimoka, o ką – nelabai, kiekvienas nusprendžia savarankiškai. Žinoma, ūkininkavimas nėra vien gyvenimo būdas – dalį sprendimo visad lemia ir sąlygos verslui. Juk gyvename iš to, ką uždirbame...
Šiandien mes galime džiaugtis – rugiai pas mus auga, nes žemė yra rūgštesnė, vadinasi, jiems palankesnė nei kviečiams. Be to, yra, kur juos pelningai parduoti. Vadinasi, dirbame ne tik savo malonumui, bet ir gyvename iš to“, – sakė K.Zulfijevas.
Nuo praėjusių metų jo užaugintus rugius įsipareigojo supirkti miltų gamintoja „Malsena“ – pasirašiusi manifestą „Lietuvoje užauginta duona“, bendrovė užtikrina ruginių miltų tiekimą kepyklai „Vilniaus duona“, kuri savo ruginius gaminius kepa tik iš Lietuvoje užaugintų rugių.
Įdarbino kaimo gyventojus
K.Zulfijevas skaičiuoja, kad šiandien jo ūkyje pluša net 12 paties samdomų darbininkų. Žinoma, aktyviai padeda ir sūnus, be kurio ūkininkas būtų tarytum be rankų.
„Stengiamės, kad mūsų ūkyje dirbtų vietiniai žmonės. Nenorime, kad jie išvyktų gyventi svetur ir ieškotų laimės užsienyje – darbo yra ir čia, mūsų kaime. Ten, kur gyvena jų šeimos, jiems artimi žmonės, kur jų namai“, – sakė ūkininkas.
Ir priduria: jaučia atsakomybę, kad tik aplinkiniai gyventų gerai, todėl nepaliauja rūpintis ir darbų kaimo gyventojams stengiasi rasti ištisus metus.
„Ūkis yra ūkis – tai ne tik pasėti ir nupjauti, bet ir techniką prižiūrėti, nuolat atnaujinti, ir žinias plėsti, mokytis. Veiklos netrūksta, todėl darbo visada surandame.
Juk reikia ir patiems, ir žmonėms duoti užsidirbti – negalima pasakyti darbuotojams, kad samdome tik sezonui“, – svarstė jis.
Iššūkis – klimato kaita
Vis dėlto, kad ir kaip nuoširdžiai K.Zulfijevas drauge su kaimo gyventojais savo ūkyje besidarbuotų, ūkininką vis tiek reguliariai pasitinka iššūkiai. Pačia didžiausia bėda auginant grūdines kultūras jam tampa besikeičiantis klimatas.
„Jeigu tokie karščiai, kaip kad patyrėme šįmet, pasikartos ir ateinančiais metais, žemės ūkiui bus ne pyragai. Didelė kaitra yra nepalanki visoms grūdinėms kultūroms, todėl šie metai nebuvo lengvi.
Galima sakyti, kad šįmet mes, ūkininkai, pavasario net nepajautėm – tik baigėsi žiema, iškart atėjo vasara: taip greit ir smarkiai sušilo orai. Buvo atvejų, kai ūkyje net 36 laipsnius karščio užfiksavome!“ – stebėjosi pašnekovas.
Todėl, numatydamas galimus pokyčius, K.Zulfijevas suskubo prisitaikyti. Pavyzdžiui, palengva atsisakė žemės arimo – nusipirko sėjamąją, kuri leidžia grūdus sėti tiesiai į ražieną.
„Viena vertus, suarti žemę yra geras dalykas – galima kontroliuoti piktžoles. Kita vertus, suartos žemės paviršius laikotarpyje nuo rudens iki pavasario greitai pajuoduoja.
Taip yra, nes greitai tirpsta sniegas, garuoja drėgmė, šyla žemė – vyksta dirvos erozija, kas reiškia mažėjantį derlingumą“, – paaiškina jis.
Anot ūkininko, tokiomis sąlygomis, kai orai sparčiai šyla, o lietaus debesys nėra dosnūs, galima investuoti į augalų priežiūrą kiek tik pajėgiama – vis tiek drėgmė labai greitai išgaruoja ir žemė pasilieka sausa. Augalams tai reiškia kančias ir mirtį.
„Miestiečiai džiaugiasi, kad jiems visada šilta. O kaimiečiams tokie pokyčiai – labai blogas ženklas: nėra drėgmės – nėra, kaip augti augalui, nėra ir derliaus. Beveik visų ūkyje auginamų kultūrų derlius dėl ekstremalios sausros sumažėjo net 50-60 proc.
Vis dėlto, šioks toks stebuklas nutiko – nors vasara pasitaikė tikrai karšta, mūsų auginami rugiai beveik nenukentėjo“,– pasidžiaugė K.Zulfijevas ir pridūrė, kad iš lietuviškų rugių iškeptos duonos šįmet lietuviams tikrai pakaks.
