Atidarymo dieną į slaptą knygyną įsileidęs jo įkūrėjas Tomas Lučiūnas pasakojo, kad dauguma tarp lentynų esančių knygų atkeliavo iš JAV, kur jas metų metus rašė bei kaupė ne viena lietuvių išeivių karta.
Knygos supo visur
T. Lučiūnas Vilniaus universitete (VU) Komunikacijos fakultete baigė Archyvistikos studijų bakalauro programą, o vėliau tame pačiame fakultete tęsė Paveldo informacijos ir komunikacijos magistro mokslus.
Tuo pačiu jis darbavosi universiteto bibliotekoje, vėliau – Valstybės pažinimo centre.
„Vienaip ar kitaip visur mane supo knygos. Idėja kurti alternatyvų knygyną formavosi 2010-2012 metais. Taip sutapo, jog tuo metu vyko skaitytų knygynų steigimo bumas Lietuvoje, iki tol tokios knygynų kultūros neturėjome.
Knygyno norėjau visų pirma kaip labai lanksčios savarankiško darbo platformos, prasmingo pajamų šaltinio bei alternatyvos tinklinių knygynų formoms“, – pasakojo jis, pridurdamas, kad nenorėjo tiesiog dar vieno eilinio knygyno, kuriame kurtųsi kavinės.
Pirmą kartą tokią idėją pavyko įgyvendinti prieš trejus metus, kuomet su dviem bičiuliais, pririnkęs krūvą naudotų ir niekam nebereikalingų knygų tiek iš Lietuvos, tiek iš JAV lietuvių bendruomenių centrų, T.Lučiūnas jomis pradėjo prekiauti įvairiose mugėse, internetinėje parduotuvėje bei tame pačiame name, kuriame dabar įkūrė knygyną, įrengtame kolekcijos laikymo sandėlyje.
Jis teigė pastebėjęs, kad knygas nusprendę užsisakyti ir vietoje atsiimti žmonės be galo nustebdavo užsukę ir pamatę tokias neįprastas patalpas. Susidomėjimą keldavo ir daugiabutyje knygų sandėlį įkūrusių ir šalia laiptinėje gyvenančių menininkų rengiamos parodos, galerijos, pasirodymai.
Kultūra „apsigyveno“ po vienu stogu
T.Lučiūnas patikino, kad dėl tokio susidomėjimo ir nusprendė pagaliau sandėliu laikytas patalpas paversti slaptu bohemišku knygynu, kurio idėją jau senokai turėjo parsivežęs iš užsienio.
„Ten yra daug tokių paslėptų knygynų ir kavinukių. Pavyzdžiui, Brukline egzistuoja toks principas, kad ieškant tam tikros vietos, reikia telefonų knygoje susirasti atitinkamą asmenį, jam paskambinti ir paklausti, kur yra ieškomas objektas.
Niujorke išvis yra daug tokių vietų, apie kurias žmonės gali sužinoti tik iš lūpų į lūpas ir šalia gyvenantys kaimynai galbūt net nežino, kad šalia jų įsikūrusi tam tikra bendruomenė, vyksta vakarėlis ar kokia paroda“, – aiškino slapto knygyno įkūrėjas.
Anot jo, tokios vietos atidarymas nereikalavo daug investicijų, nes tereikėjo knygų sandėlį (kuris, beje, įkūrėjų akiratyje atsirado visai netikėtai ir tik dėl to, kad jie negalėjo įpirkti tokių patalpų, kurių ieškojo), paversti neįprasta knygų erdve, į kurią galėtų užsukti ir patys pirkėjai.
„Unikalus butas virto kolektyvine kultūrine veikla. Po vienu stogu čia telpa tiek galerija, tiek knygynas, tiek ir čia kuriantys ir gyvenantys menininkai. Mums patinka, kad privati erdvė pinasi su vieša.
Šie faktai nėra tik autentiško knygyno simuliuojama fikcija ar komercinė poza, visų pirma tai sutapo su mano alternatyvaus požiūrio siekiais – siūlyti netradicinį apsilankymą knygyne, formuojant vertingų leidinių kolekciją“, – tikslus vardijo T.Lučiūnas.
Knygyno aplinka išties neįprasta: netoli įėjimo sudėta krūva malkų, kuriomis žiemą šildosi daugiabučio gyventojai, bendra virtuvė, tualetas ir vonios kambarys, iš kurio bet kada apsivyniojęs rankšluosčiu gali išlįsti kuris nors iš namo gyventojų.
Dėmesį atkreipia ir lankytojus pasitinkantis juodas didelis šuo, laisvai lakstantis daugiabučio laiptinės koridoriais.
Paklaustas, ar knygyno pavadinimas „Juodas šuo“ gimė būtent šio namo gyventojo garbei, T.Lučiūnas juokėsi, kad šis šuo, vardu Kafka, daugiabutyje apsigyveno vėliau nei atsirado pats knygynas, tačiau pavadinimas buvo išties įkvėptas juodo šuns.
„Kažkada vaikščiojome su draugais mieste ir mus visur sekė juodas juodas šuo. Įeidavome į kavinę, išeidavome, o jis ir toliau mūsų laukdavo“, – prisiminė T.Lučiūnas.
Paklausiausios – išeivijos knygos
Knygyne iš viso yra per 6 tūkst. skirtingais pavadinimais turimų leidinių. Jo įkūrėjas svarstė, kad sunku būtų išskirti, kokių labiausiai trokšta čia susirenkanti auditorija, tačiau, anot jo, kolekcininkai bene labiausiai džiaugiasi surinkta išeivijos literatūros kolekcija, kurią į knygyną iš JAV atgabena laivai.
„Dažniausiai knygas gauname iš žmonių, kurie miršta ir nebeturi, kur jas dėti. Mes jas surenkame ir taip formuojame kolekciją. Kai sužinojome, kad į JAV išvykusių intelektualų rašytos knygos metamos lauk dėl to, kad ten gyvenanti karta jau sunkiai kalba lietuviškai, nusprendėme jas pasiimti“, – aiškino pašnekovas.
Knygas jis teigė gaunantis nemokamai, o jų kainą nustato pagal jos vertę rinkoje. Visgi jis patikino, kad knygos čia daug pigesnės nei įprastose knygų įsigijimo vietose, nes neturi parduotuvėse užkeliamų antkainių.
T.Lučiūnas vardijo, kad pigiausią knygą slaptame knygyne galima įsigyti už 30 euro centų dar iš tų laikų, kai ji tikriausiai kainuodavo vieną litą. Brangiausia kolekcija – 600 eurų įkainota 37 tomų Lietuvių (Bostono) enciklopedija.
„Juodo šuns“ įkūrėjas su bičiuliais teigė taip pat išleidęs ne vieną knygelę. Viena jų – „Eurovizijos“ tekstų knygutė, kurioje surašyti linksmiausi Dariaus Užkuraičio prieš užsienio atlikėjų pasirodymus perskaitomi į lietuvių kalbą išversti dainų tekstai.
Taip pat jie yra išleidę ir socialiniuose tinkluose pagarsėjusios humoristinio pobūdžio grupės „Valstybinis tautos frontas“ anekdotų knygutę.
„Išleidome ją Martyno Mažvydo „Katekizmo“ leidimo metų tiražu (1547 metai – red. past.) ir viską pardavėme“, – sėkme džiaugėsi T.Lučiūnas.
