Kadangi tuos pačius vargo kelius tenka nueiti ir emigrantams lietuviams, pravartu susipažinti su žurnalistės aprašyta galimybe padirbėti svečioje šalyje, nesijaučiant trečiarūšiu žmogumi. Jūsų dėmesiui – O. Długołęckos straipsnis.
Geros naujienos – blogos naujienos
„Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįsta lenkų, kurie prašovė: išvyko svetur ir pakliuvo į bėdą.“
„Kai čia atvažiavau pirmą kartą prieš aštuonerius metus, būdama dvidešimtmetė, patekau į nemalonią situaciją. Iš manęs paėmė pasą, ir buvo tikrai nemalonu.“
„Galima pakliūti tikrai į blogą vietą. Teko girdėti visokiausių istorijų.“
„Žiniasklaidai naujienos – tai kraują gyslose stingdančios istorijos apie lenkus, gyvenančius palapinėse ir besimaudančius upėse. Jos „veža“, bet gal kai kada verta parašyti ir apie teigiamas situacijas?“
Kol nepabuvojau dvi dienas Nyderlanduose, gavusi kvietimą iš didžiausios toje rinkoje veikiančios laikinojo įdarbinimo agentūros „Otto Work Force“, telkiančios darbininkus iš Vidurio ir Rytų Europos, neturėjau supratimo, koks yra tas legalus laikinasis darbas Nyderlanduose. Kur darbininkai gyvena? Kiek jie uždirba? Kiek išleidžia pragyvenimui? Kaip patenka į užsienio šalį? Ar jiems sunku?
Per visą Nyderlanduose praleistą laiką čia atvykti pakviestų žurnalistų grupė laikėsi atokiai ir šiek tiek įtartinai žiūrėjo į mus pakvietusius šeimininkus – agentūrą „Otto Work Force“. Kompanija, kuri stato viešbučius darbininkams ir tvirtina, kad nelaiko šios investicijos pajamų šaltiniu? Įtartina. Vadovas, kuris pareiškia, kad didžiausias jo noras yra padaryti taip, kad laikini darbininkai būtų viskuo patenkinti, todėl nuolat domisi, ar jiems ko netrūksta, ir reaguoja į jų problemas? Įtartina. Vadovas, kuris sako labiausiai trokštąs, kad lenkai greitai atsistotų ant kojų ir asimiliuotųsi su olandais? Sunku patikėti, tęsia savo pasakojimą straipsnio autorė.
Juo labiau, kai šią idilišką viziją palyginame su aukščiau pateiktomis citatomis apie lenkus, kurie išvyko svetur ir pakliuvo į bėdą. O taip pat su žiniasklaidos pranešimais apie mūsų tautiečių išnaudojimą. Paskutinis pavyzdys? Spalio pradžia, Nyderlandų Poeldijko gyvenvietė (apie 8 km į pietvakarius nuo Hagos. – Red.).
Vietinė įdarbinimo agentūra „Axidus“ perkėlė lenkus iš viešbučio, kuriam ji nustojo mokėti, į sandėlį, kur žmonėms teko miegoti miegmaišiuose ant žemės, kai kurie buvo apgyvendinti nešildomose palapinėse ir turėjo praustis upėje. Vietoje žadėtų trijų dienų jie ten praleido dvi savaites, be to, negavo jokio darbo, todėl turėjo gyventi iš savo santaupų.
Plačiai nuskambėjo ir incidentas su Norvegijos žuvų perdirbimo įmone „Sekkingstad AS“ Sotros saloje netoli Bergeno. Lenkai dirbo už mažiausią valandinį atlygį, negavo visų pinigų už viršvalandžius, turėjo dirbti po 13 valandų per dieną, nors Norvegijoje nustatyta aštuonių valandų darbo diena.
Į bėdą neretai patenka ir lenkai, ieškantys darbo Jungtinėje Karalystėje. Iš britų organizacijos „Unseen“ ataskaitos, kurioje apibendrinti visoje šalyje veikiančios infolinijos „Modern Slavery Helpline“ metų darbo rezultatai (į šią liniją galima skambinti ir informuoti apie įtarimus prekyba žmonėmis), matyti, kad lenkai yra antroji po rumunų dažniausiai minima tautybė. Jungtinėje Karalystėje Lenkijos piliečiai tampa eksploatavimo, seksualinio išnaudojimo darbo vietoje ir prievartavimo aukomis (dažniausiai taip nutinka dirbantiems pagalbininkais namų ūkiuose).
Tačiai reikia turėti galvoje, kad laikinas darbas užsienyje taip atrodyti neturi. Bet pradėkime nuo pradžių, siūlo straipsnio autorė.
Greitas sprendimas
Visų pirma – yra sprendimas. Grįžk! Visų pirma – yra poreikis. Spaudžia taip stipriai, kad nėra kitos išeities, reikia kažką su savimi padaryti. Dauguma laikinų darbuotojų iš Lenkijos, su kuriais man teko kalbėtis Nyderlanduose, sako, kad jie išvažiavo dėl finansinių priežasčių.
„Pirmasis darbas? Staliaus padėjėjas. Pirma alga? 1600 zlotų (371,95 Eur). Vėliau dirbau virėjo padėjėju – už 2200 zlotų (511,43 Eur) per mėnesį.“
„Dirbau monitoringo vadybininke. Įsipareigojimams (čia: mėnesinėms paskolos įmokoms. – Red.) pakako, bet papildomiems dalykams – jau ne.“
Kai trūksta pinigų, galvoje pradeda kirbėti mintis, kad reikia ieškoti galimybių užsienyje. Bet kur vykti?
„Į Jungtinę Karalystę jau neverta. „Brexit“, tie dalykai.“
„Vokietijoje, atrodo, gerai su darbu, bet blogiau su ryšių užmezgimu su vokiečiais. Nes jie keisti. Laiko lenkus blogesniais. Apsimeta, kad nesupranta angliškai.“
„O gal į Nyderlandus? Juk ten yra tiek šiltnamių. Ką prarasi?“
Galima mėginti vykti į užsienio šalį visiškai aklai: neturint konkretaus darbo nei vietos, kur nakvoti. Galima eiti draugų pėdomis, kurie jau pramynė kelius, arba ieškoti agentūros, kuri tarpininkautų ieškant darbo.
Nusprendė patikrinti
Nyderlandų rinkoje veikia daugiau kaip 4,5 tūkst. laikinojo įdarbinimo agentūrų. Kasmet joms tarpininkaujant darbą gauna 777 tūkst. žmonių – daugiausia iš Lenkijos, Slovakijos, Bulgarijos, Rumunijos ir Čekijos. Tai reiškia, kad laikinojo įdarbinimo agentūros yra didžiausias Nyderlandų darbdavys.
Agentūrų yra įvairių: mažų ir įtartinų, taip pat ir didelių, turinčių gerą reputaciją tiek tarp klientų (dažniausiai didelių įmonių), tiek tarp laikinųjų darbininkų. Galima pasirinkti tas, kurios patikrintos. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, ar agentūra priklauso ABU – nuo 1961 metų veikiančiai Privačių įdarbinimo agentūrų federacijai.
Jeigu firma yra ABU narių sąraše, ekonominiam emigrantui tai yra signalas, kad potencialus darbdavys laikosi darbo saugos taisyklių, yra finansiškai patikimas ir teikia kokybiškas paslaugas. Tokių agentūrų paslaugomis naudojasi didžiausios bendrovės, ieškančios laikinų darbininkų, tarkime, UPS ar „Tommy Hilfiger“.
ABU vienija 560 agentūrų, kurios patenkina 65 proc. laikinųjų darbuotojų paklausos darbo rinkoje. Nuo 2014 metų firmos, kurios yra šios federacijos narės, turi laikytis SNF asociacijos taisyklių. SNF nustato agentūroms griežtus standartus jų suteikiamoms nakvynės vietoms (šie reikalavimai taikomi, be kita ko, konkrečiai gyvenamajai erdvei, sanitarinėms patalpoms).
Kaip saugiai išvykti?
Pirmas patarimas? Nedaryti to aklai. Reikia nuodugniai patikrinti agentūrą, kuri siūlo darbą pas užsienio verslininką. Negalima spręsti, kad agentūra yra gera iš to, kad ji siūlo nemokamą kelionę iš Lenkijos į naujojo darbdavio šalį. Tarpininkaujančią firmą verta patikrinti socialinio tinklo „Facebook‘ forumuose ar grupėse.
Nepakenks pažvelgti ir į svetainę, sukurtą Nyderlandų Karalystės ambasados Lenkijoje iniciatyva. Ten, tarp kitko, galima rasti patarimų, kaip neleisti tarpininkams jus apgauti, kaip atlikti formalumus, o taip pat informaciją apie darbuotojų teises Nyderlanduose. Taip pat būtina atidžiai perskaityti sutartį, kurią pasirašome su tarpininku. Svarbu išsiaiškinti kilusias abejones dar būnant Lenkijoje.
Agentūros „Otto Work Force“ direktorės Patrycjos Liniewicz, atsakingos už tarptautinę darbuotojų paiešką, patirtis ir Nyderlanduose esančių lenkų atsiliepimai rodo, kad tarp sprendimo išvykti ir paties išvykimo dirbti į užsienį praeina nuo septynių iki 14 dienų.
„Mes visiškai atsitiktinai nuėjome į tarpininkavimo biurą. Po savaitės jau buvome Nyderlanduose“, – sako viena lenkė.
„Nyderlanduose alga mokama kas savaitę, tad neėmėme santaupų pragyvenimui, bet įvertinome tą faktą, kad turime turėti pinigų dviem savaitėms, kol įsisuksime“, – priduria ji.
„Kiekvieną savaitę į Nyderlandus dirbti atvyksta 300 lenkų, – sako P.Liniewicz. – 2019 metais šis skaičius turėtų padidėti iki 500 žmonių per savaitę. Darbo yra daug, o geros agentūros turi tiek nuolatinių klientų, kad nėra kalbos apie prastovas ar dienas, kad lenkai negautų darbo“, – priduria ji.
Privatumas ir pasitenkinimas
Agentūra „Otto Work Force“ savo laikiniesiems darbininkams siūlo apsigyventi darbininkų viešbučiuose, kurie buvo pastatyti nuo nulio. Jie gali rinktis dviviečius kambarius su vonios kambariu ir virtuvėle arba „butus“ su dviem atskirais dviviečiais miegamaisiais. Pirmame aukšte paprastai yra, be kita ko, treniruoklių salė, bendra poilsio zona ir kempingo stalai lauke.
Butas tokiame name kainuoja apie 50 eurų per savaitę, nepriklausomai nuo to, ar jame yra du, ar vienas miegamasis. Kita galimybė apsigyventi yra vadinamasis mobilusis namas („mobile house“) – tai atskirai stovintys nameliai, panašūs į vasarnamius, kokie, beje, gaminami ir Lenkijoje, bet pritaikyti gyventi žiemą. Trečioji galimybė – specialiai pritaikyti namai.
Apgyvendinimo garantija suteikia galimybę apsigyventi naujomis sąlygomis, taip pat suteikia laiko ieškoti ko nors savo. „Tai nėra liukso klasės apartamentai, bet vieta, kur galima lengvai atrasti save. Kai kurie žmonės čia gyvena geriau nei šeimos namuose“, – sakė viena lenkė.
Lenkai yra apsukrūs, jie moka skaičiuoti. Kai kuriems iš jų, dirbantiems pasienio vietovėse, labiau apsimoka gyventi Vokietijoje, o dirbti Nyderlanduose. „Ten galima pigiau išsinuomoti butą, o ir pats pragyvenimas mažiau kainuoja“, – aiškina tie, kurie važinėja iš vienos šalies į kitą.
Kiek gi galima uždirbti?
Nyderlanduose valandinis atlygis (mažiausias ir didžiausias) yra gerai žinomas ir jis yra vienodas tiek olandui, tiek lenkui. Suvirintojas gali uždirbti per mėnesį mažiausiai 1628 eurus, daugiausiai – 3399 eurus, atskaičius visus mokesčius (neto). Sandėlio darbuotojas gali tikėtis nuo 1965 iki 2180 eurų per mėnesį (neto), o vyresnio amžiaus žmonių pagalbininkas – nuo 1505 iki 2121 euro. Lenkai, su kuriais kalbėjausi, aiškino, kad jų atlyginimų dydis priklauso nuo to, kokioje pamainoje ir kiek viršvalandžių jie dirbo. Dažniausiai minima suma buvo 400 eurų per savaitę, atėmus išlaidas būstui.
Plačiau kalbėti apie pinigus lenkai nenorėjo, tačiau vienbalsiai tvirtino, kad išvykti padirbėti į užsienį apsimoka. Girdėjau apie sutuoktinius, kurie padirbėję Nyderlanduose dvejus metus sugrįžo į Lenkiją ir nusipirko butą, rašo straipsnio autorė.
Ką lenkai dirba Nyderlanduose? Daugiausia žmonių triūsia žemės ūkyje, sodininkystės ir statybos sektoriuose. Lenkai dirba prie gamybos linijų, kur pakuoja elektroninius komponentus: automobilinius navigacijos prietaisus, aparatus, mažas kameras, taip pat užima logistikos vadybininkų pareigas paskirstymo centruose ir sandėliuose.
Du tokius didžiulius sandėlius aš aplankiau, rašo žurnalistė. Pirmasis iš jų buvo prekybos centrų tinklo „Albert Heijn“ sandėlis, o antrasis – kompanijos „ModusLink“ (siūlančios sprendimus tiekimo grandinės klausimais) logistikos salė. Čia lenkai pakuoja įrankius, komplektuoja parduotuvių užsakytas prekes, perpakuoja užsakymų paketus ir važinėja šakiniais krautuvais. Jiems būna pertraukos, keičiasi pamainos, organizuojami apmokymai, jie susitinka valgyklose.
Investuokite į save, o ne į elektroninius daikčiukus
Į Nyderlandus išvyksta daug jaunų žmonių. Tyrimas, kurį atliko Lenkijos kompanija „Work Service“ ir kuris pavadintas „Lenkų ekonominė migracija“, rodo kad 35 proc. emigrantų yra nuo18 iki 24 metų amžiaus, o 16 proc. – 25–34 metų amžiaus žmonės. Kalbant su tais jaunesniaisiais jautėsi didelis susižavėjimas naujomis profesinėmis galimybėmis ir euro perkamąja galia. Kaip tik iš vieno jauno lenko išgirdau žemiau pateikiamą komentarą – jis pakomentavo istoriją, nutikusią lenkams, su kuriais skandalingai pasielgė įdarbinimo agentūra Poeldijke:
„Aš nemiegu ant padėklų, aš miegu ant eurų“.
Jaunesni žmonės tikina, kad jie be problemų „susitvarko su gaunamu atlyginimu“, kad jie gali sau leisti daug, kad jiems nereikia krimstis.
Bet sutikau ir tokių žmonių, kurie investavo ne į visokius elektroninius niekučius, bet į save. Jie pamažu kilo karjeros laiptais, keitė darbo vietas. Ir būtent jie pabrėžė, kad Nyderlanduose labiausiai vertina vystymosi galimybes. Nors dažnai darbo vietos pakeitimas – pavyzdžiui, darbo sandėlyje pakeitimas darbu biure – apskritai kalbant, nesiderina su atlyginimo pakėlimu.
Aš taip pat girdėjau, kad lenkams patinka tenai įprastų darbinių santykių paprastumas. Vienas iš aukštesniosios grandies darbuotojų juokavo, kad atvykęs į Lenkiją jis turi save stabdyti, kad į visus iš karto nesikreiptų „tu“.
Su pagarba
Olandai aiškiai supranta, kad dėl senstančios visuomenės (2040 metais 26,1 proc. olandų bus išėję į pensiją) jiems niekaip nepavyks apsieiti be ekonominių emigrantų. Be jų tenykštė ekonomika nusmuks kaip reikiant. Agentūros „Otto Work Force“ generalinis direktorius Frankas Van Goolas sako:
„Anksčiau darbdaviai galėjo kelti potencialiems darbininkams reikalavimus. Situacija pasikeitė: darbininkas turi galimybę rinktis iš daugelio darbdavių, ir tik nuo įmonių priklauso, ar jis apsispręs ten dirbti. Didelis menas yra išlaikyti pas save geriausius.“
Malonu girdėti tokius žodžius, juoba kad kompanijos „Work Service“ ataskaita apie lenkų ekonominę migraciją 2018 metais rodo, jog galimybę išvykti padirbėti į užsienį svarsto 11,9 proc. aktyvių ar potencialių Lenkijos darbo rinkos dalyvių, ir tai yra mažiausias rodiklis per visą šių tyrimų istoriją.
Mums čia, kur esame, nėra labai jau blogai, todėl reikia, kad ten, kur išvyksime, būtų tik geriau, baigia savo straipsnį O.Długołęcka portle „gazeta.pl“.
Parengė Leonas Grybauskas
