Gamina kietuosius šampūnus
Mažoje gamykloje Vilniuje tvyro kedrų, bijūnų, vanilės kvapai. Darbuotojai juokauja – ne darbas, o tikra kvapų terapija. Jau metus čia gaminami, bet Lietuvoje dar naujiena laikomi kietieji šampūnai ir kondicionieriai, taip pat kvapnūs muilai.
„Štai rožinis su bijūnais, saldus toks, o šis, žalias, skirtas riebiems plaukams. Čia šampūnas su dilgėlėmis ir tamanų aliejumi. Jis visada yra tokios tamsiai žalios spalvos ir kvepia kadagių, kedrų ir kitų spygliuočių aliejais“, – demonstruodama savo gaminius „Lietuvos ryto“ televizijai pasakojo įmonės „Solidu“ įkūrėja V. Žvirblytė.
Ji patikino, kad pagrindinis gamintojų noras, kad jų gaminius žmonės įsimintų pagal spalvas ir kvapus.
Mintis gaminti ne įprastus, supilstytus į buteliukus, o kietus šampūnus ir kondicionierius lietuvei kilo metus keliaujant po Aziją.
„Keliavome su kuprinėmis, turėdami mažą biudžetą, skraidėme pigesnėmis oro linijomis, gyvenome paprastesniuose viešbučiuose, kur net neduoda plaukų priežiūros priemonių. Teko miegoti ir lauke, palapinėse, mašinoje, prie upelio ir pan. Tai štai tas kietas šampūnas keliaujant buvo labai kompaktiškas dalykas“, – teigė Kiniją išmaišiusi Vaiva.
Pradėjusi gaminti kietuosius šampūnus mergina sulaukė daugybės klausimų.
„Daugelis klausė, kas čia per muilas. Visiems iš pradžių turi aiškinti, kad ne, čia ne muilas. Čia yra šampūnas, jis atrodo kaip muilas, bet iš tikrųjų yra šampūnas.
Mes jį ištirpiname, sumaišome su skysta konsistencija. Tą visą masę šildydami dar maišome, kad susijungtų.
Jinai paskui stingsta, tai ją reikia spėti suformuoti, paskui ją pašaldome. Tada išimame, palaikome, kad pilnai išdžiūtų ir neiširtų“, – apie gamybos procesą pasakojo įmonės „Solidu“ darbuotoja Monika.
Mokėsi ir dirbo Kinijoje
Ateityje verslininkė planuoja pradėti gaminti ir kietuosius veido kremus bei serumus.
Kietųjų šampūnų verslo V. Žvirblytė ėmėsi grįžusi iš Kinijos. Šanchajuje ji tobulino kinų kalbą ir dirbo septyneriuss metus.
„Kinijoje tokius dalykus jie vadina plaukų muilu“, – juokėsi moteris.
Lengvai išmoko kinų kalbą
Šanchajuje, kuriame gyvena 25 milijonai žmonių, lietuvė, sako, jautėsi kaip namie. Ji įsitikinusi, kad lietuviui išmokti kinų kalbą yra daug lengviau nei užsieniečiui lietuviškai.
„Dabar man keista, kad Lietuvoje yra visko tiek mažai – ne tik žmonių, bet ir dalykų, ir verslų, – stebėjosi jauna verslininkė. – Kinija milžiniškais žingsniais žengia į priekį... Net išvažiavus mėnesiui iš šalies ir vėl į ją sugrįžus nebegali atpažinti savo gatvės. Atsirado daugybė naujų vietų, verslų, restoranų. Technologijos. Kai išvažiavau iš Kinijos ir kai grįžau kitą kartą, jau beveik niekur nebebuvo grynųjų pinigų, jie viską skenuoja mobiliuoju telefonu. Jautiesi, tarsi gyventum ateityje“, – stebėjosi „Lietuvos ryto“ televizijos pašnekovė.
Kad ir kaip lietuvę žavėjo gyvenimas Kinijoje, po 7-erių metų ji nusprendė grįžti į Lietuvą.
„Didžiausias trūkumas buvo oro tarša. Po ne vienų metų gyvenimo smogo apsuptyje tu supranti, kad tikrai nieko gero tavo sveikatai ir kiek dar laiko nori rizikuoti kvėpuodama tą milžinišką smogą, vaikščiodama tame rūke? Juk po kurio laiko tu gali tiesiog susirgti“, – apie sugrįžimo priežastis pasakojo „Solidu“ įkūrėja V. Žvirblytė.
Laisvu nuo verslo metu mergina vertėjauja, padeda susikalbėti atvykusiems iš Kinijos arba lydi Lietuvos verslininkus į Kiniją. Pasak jos, laisvai kiniškai šnekančių vertėjų Lietuvoje – vos keli.
