Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Kiekvieno ketvirtoko rankose – planšetinis kompiuteris, kuriame atlikti darbai – gyvenamojo namo mieste projektas.
„Kodėl negerai, kad vonia ir tualetas turi tris lauko sienas? Ką darytum kitaip, kad statydamas namą sutaupytum statybinių medžiagų, kaip suprojektuoti pastatą, kad taupytume šilumos energiją?
Kur planuosime elektros instaliacijos taškus – rozetes, apšvietimą? Ką dar būtų galima įrengti likusioje laisvoje sklypo erdvėje?“ – klausia mokytoja, o vaikai skuba dalytis savo pastabomis, dalijasi idėjomis.
Vėliau jie skaičiavo savo suprojektuoto būsto grindų bei sienų plotą ir sudarė sąmatą, kiek reikės statybinių medžiagų norint iškloti grindis plytelėmis ar laminuota grindų danga, išdažyti ar išklijuoti tapetais sienas, įvertinę prekybos centrų skelbiamas prekių kainas, apskaičiavo, kiek tai kainuotų.
„Vaikai, jūs patys šauniausi, myliu jus labiausiai visoje planetoje“, – integruotą matematikos ir inžinerijos pamoką perskrodžia nuoširdus mokytojos prisipažinimas.
Prisipažįsta pati dar daug ko nemokanti
„Tai tradiciniai matematikos uždaviniai, bet sprendžiame juos netradiciškai. Juk vaikams įdomiau, kai plotą jie mokosi skaičiuoti patys projektuodami patalpas, ieškodami geriausio sprendimo jas įrengti. Žodžiu, „pasistato“ tokį namą, kokiame norėtų patys gyventi.
Mes niekur nepabėgame nuo programos, ketvirtoje klasėje turime išmokti apskaičiuoti plotą, tačiau, mano galva, tikslingiau ne skaičiuoti vadovėlyje nubrėžto stačiakampio plotą, o mokėti žinias taikyti realiame gyvenime, juolab savo suprojektuotame svajonių name.
Taip ruošiame vaiką ateičiai, kad jam būtų lengviau gyventi, kad mokyklines žinias galėtų pritaikyti praktiškai. Patirtis, kurią įgyja vaikas tokiose pamokose, gyvenime bus reikalinga“, – aiškino dvi dešimtis metų mokykloje skaičiuojanti pedagogė.
Ji savo kailiu patiria, kad kartos skiriasi. Šiuolaikiniai vaikai kitokie nei jų tėvai.
„Kiekviena laida ateina kitokia. Ne paslaptis, kad barškutį keičia interaktyvūs žaislai, o mes esame priklausomi nuo mobiliųjų telefonų. Į mokyklas susirenka skaitmeniškai vis labiau pažengę vaikai.
Atėjęs pirmokas nebetveria kailyje, jei užduotis neintriguojanti, jo suvokimu, netikslinga ir neinteraktyvi. Domiuosi IKT technologijomis ir jų taikymo galimybėmis ugdymo procese, bet esu tik žmogus. Sunku suspėti, todėl nebijau savo mokiniams pasakyti, kad pati kažko nemoku, prisipažįstu, kad kartais ir man reikia jų pagalbos. Labai svarbu savitarpio supratimas, pagarba ir pagalba.
Todėl mano mokiniai moko ir mane. Tarkim, randu įdomią programėlę ir sakau jiems: „Dar nemoku ja dirbti, pasimokykime kartu“. Girdžiu, kaip jie nuoširdžiai džiaugiasi mano sėkme“, – pasakojo R.Filončikienė.
Ji tikra, kad kai vaikas žinos, kad mokytoja tokia pati kaip jie – ne viską mokanti ir kartais klystanti, visai kitaip jausis klasėje, nustos jaudinęsis dėl nesėkmės, mokės kitaip išgyventi sėkmę ir pasitikėti savimi.
Mokosi ir kinų kalbos
„Mūsų licėjus – kiek kitokia mokykla nei kitos. Nuo pirmosios klasės mes su vaikais kartu kimbame į inžinerijos mokslus: projektuojame, programuojame, statome, kuriame, tyrinėjame, eksperimentuojame, montuojame, konstruojame.
Nuo pat pradžių turime ne tik inžinerijos, bet ir informatikos, skaitmeninių gebėjimų ugdymo pamokas, šachmatų pamokėlę“, – vardijo R.Filončikienė.
Maža to, kai kurie pirmokai jau mokosi ir kinų kalbos pradmenų. Tai Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto ir Kinijos ambasados kelerių metų bendradarbiavimo rezultatas. Nuo 2013 m. kinų kalbą dėsto ir savanorės iš Kinijos Konfucijaus instituto.
„Kinų kalbos mokomės per žaidimus. Vaikai per pamoką girdi tris kalbas. Mokytoja kinė nekalba lietuviškai, aš su ja bendrauju angliškai. Tad jei kalbame apie Mėnulį ir Saulę, mokiniai išmoksta šių žodžių ir kiniškai, ir angliškai.
Per pamoką išmokstame penkis šešis žodžius, o viską užbaigiame mokydamiesi dainelės kinų kalba, nes taip lengviausia įsiminti kitos kalbos žodžius“, – apie neįprastas pamokas pasakojo pedagogė.
Ji paaiškino, kad jauni žmonės privalo integruotis į pasaulį, o į jį kelią atveria ir kinų kalba.
„Šis dalykas nėra vertinamas pažymiais, vaikai neturi atsiskaityti ką išmokę, tačiau natūraliai mokosi kinų kalbos, o tai, ką mokėsi, ant pečių nenešiosi“, – paaiškino pedagogė.
Žengia į vyresnėlių kursą
R.Filončikienė sako ugdanti būsimuosius mokslininkus, inžinierius.
„Vaiko prigimtis labai įdomi. Sudėtinga nuspėti jo pašaukimą dar prieš pirmą klasę. Tikruosius gebėjimus galima pamatyti antraisiais trečiaisiais mokslo metais. Tačiau mūsų licėjaus tikslas įžvelgti jų talentus, lavinti inžinerinį, loginį mąstymą, gebėjimą orientuotis probleminėse situacijose“, – savo užmojais dalijosi R.Filončikienė.
Mokytojai pats didžiausias įvertinimas, kai vaikai jaučiasi laimingi, kai džiugiai įsitraukia į jiems numatytas užduotis, kai noriai bendradarbiauja.
„Tuomet ramia sąžine nusižengi programai ir keliauji į penktos ar šeštos klasės kursą ieškoti sudėtingesnių užduočių, nes matai: mano vaikui to reikia.
Maniškiams reikia fizikos, informatikos, biologijos ar chemijos žinių. Patyrę sėkmę, kažką susikonstravę ar išbandę, jie negali sustoti, nori dar daugiau.
Tarkim, trečioje klasėje susilitavome naktinį šviestuvą, kalbėjome apie elektros grandinę, litavome magnetinius jungiklius, kad pavertus šviestų, o kai nebereikės šviesos, apvertus užgestų. Kai tai padarėme, supratau negalinti tuo ir baigti temos apie elektros grandinę, nors ir pačiai žinių trūko. Teko mokytis, ieškoti informacijos: statėme namus, išvedžiojome laidus kambariuose, litavome jungiklius, durų skambučius, šviestuvus“, – apie tikėtus ir netikėtus išbandymus savo kasdieniame darbe pasakojo pedagogė.
Ji sakė, kad vaikai kartais randa nenuspėjamus, nepakartojamus sprendimus – tokius, kuriuos kartais net norisi užpatentuoti.
Tęsia giminės tradiciją
VGTU inžinerijos licėjuje R.Filončikienė dirba aštuonerius metus. Prieš tai kelerius metus ji dirbo mokyklos administracijoje, buvo direktoriaus pavaduotoja ugdymo reikalams, tačiau netrukus suprato: jos prigimtis – dirbti su vaikais.
„Mokytoja tapau pasiklydusi. Nuo mažų dienų visi sakydavo, kad būsiu meno vadovė. Mokėjau suburti žmones. Kieme rengdavome koncertus“, – šypsodamasi į vaikystės prisiminimus grįžo R.Filončikienė.
Tačiau baigusi mokyklą ji pasuko ten, kur tuo metu tiesėsi dažno rankos, kur buvo sunku įstoti, – į ekonomikos studijas. Po metų suprato, kad tai ne jai, ir pasirinko pedagogiką. Baigusi bakalauro mokslus įgijo ir magistro laipsnį.
„Tai mano giminės siūlas. Mamytė, seneliai – visi iš mokyklos. Turbūt mūsų tokia karma – dirbti su vaikais“, – sakė R.Filončikienė.
Pedagoginę giminės dinastiją tęsia ir jos vyresnioji duktė Laura– Vilniaus Gedimino technikos universiteto 4 kurso studentė jau antrus metus dirba licėjuje, šiemet ji vyresniesiems pasikeisdama su mokytoju Mantu veda medijų inžinerijos užsiėmimus, o pradinukams dėsto fotografiją. Net mažoji duktė trečiokė Marija, paklausta, kuo bus užaugusi, vienareikšmiškai atkerta – tik mokytoja, tokia, kaip mama.
Ryšys – ne daiktas
„Esu žmogus, visko būna, būna, kad pavargstu, rankos nebekyla, bet kai ateini į klasę ir matai į tave žiūrinčias akis, nuovargis dingsta. Vaikai labai daug pasiima, bet ir labai daug duoda. Esi kaip mama. Jie ateina ir apsikabina“, – braukdama ašaras sakė R.Filončikienė.
Šiandieniai jos mokiniai – ketvirtokai.
„Jie jau mano, užaugo dideli ir gaila, kad netrukus ateis ta diena, kai turėsime skirtis.
Labai smagu, kad mano kažkada buvę vaikai mane atsimena, parašo, aplanko, gėlių atneša, nors kai kurie jau ir universitetus baigę, ir savo vaikus augina.“, – graudinosi pradinių klasių mokytoja.
Kai ateis ruduo ir jos klasės duris pravers pirmokai, prasidės naujas ciklas. Ir pirmas dalykas, kuris tuomet lauks, – pamilti naujus mokinius.
„Kad galėtum duoti, turi mylėti. Pirmasis pusmetis būna išties sunkus. Ateina ir penktokai, vakarykščiai tavo ketvirtokai. Jie pavydi pirmokams, o ir mažieji pavydi penktokams. O paskui tampame didele šeima. Ryšys – ne daiktas, į kišenę neįdėsi, jį reikia susikurti“, – apie darbą, kuriame pilna jausmų, pasakojo mokytoja.
Vadovėlių ir kitų mokymo priemonių autorė
R.Filončikienė yra interaktyvių iMO kubų ambasadorė Lietuvoje, konsultantė, skaitmeninės mokymo priemonės „i3LEARNHUB“ išbandytoja ir kūrėja. Jos bagaže – autoriniai interaktyvūs testai, žaidimai, prezentacijos, užduotys įvairioms pamokoms.
Ši mokytoja – saugaus interneto ambasadorė Lietuvoje ir ambasadorių lektorė (vedė 3 ciklų mokymai respublikos pedagogams, LR Seime skaitė pranešimą „Saugesnio interneto ambasadoriaus veikla šiuolaikinėje mokykloje: bendruomenės telkimas, užtikrinant saugią elektroninę erdvę mokiniams“).
R.Filončikienė – matematikos ir lietuvių kalbos skaitmeninių ir popierinių pratybų „Ema“ bendraautorė, kūrėja. Suplanuotas ir parengtas „Emos“ matematikos ir lietuvių kalbos užduočių turinys, sukurta per 400 užduočių, atitinkančių skirtingus mokinių gebėjimų lygius. Vedami mokymai ugdymo įstaigose, renginiuose, vebinarai apie skaitmeninių technologijų panaudojimo galimybes pamokose, naudojant EMA skaitmeninę aplinką.
2017 metais mokytoja buvo apdovanota Vilniaus miesto mero už nuopelnus Vilniaus savivaldai atminimo ženkleliu ir padėkos raštu, 2018-aisiais ji gavo švietimo ir mokslo ministrės padėką už aktyvią veiklą populiarinant inovacijas pradiniame ugdyme.
Savo darbe ji naudoja planšetinius kompiuterius, interaktyviuosius iMO kubus, pamokose integruoja įvairias priemones bei įrankius – STEAM laboratorijas LamLabs, robotus „MakeWonder“, „Bluebot“, „ScottieGo“ ir kt.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt
