Kalbėdamas apie darbuotojų paieškas 69 metų A.Joffė nusišypso pro ūsą: kartais susirasti žmogų padeda ir tai, kad jis užlieja kavinę.
Daug keistų sutapimų lydėjo Joffės duoninę, kurioje dabar dirba aštuoniolikmetė Polina Ridzevskaja iš Minsko (Baltarusija), 37 metų Alisa Galkina iš Novosibirsko (Rusija) ir armėnė 40 metų Inesa Kočojan.
A.Joffė ne prieš būtų priimti į darbą ir tikrus vilniečius, tačiau kol kas atėję kandidatai arba būdavo su kvapu, arba pamušta akimi.
– Jūs tikslingai ieškote darbuotojų iš užsienio? – pasiteiravo A.Joffės „Sostinė“.
A.J.: Specialiai neieškau, galima sakyti, kad suveda likimas. Tarkim, iš Novosibirsko Rusijoje su vyru atvykusi Alisa nusipirko virš duoninės patalpų V.Šopeno gatvėje butą. Ir pirmą dieną, kai įsikraustė, sprogo vamzdis, mus užliejo.
Alisa labai atsiprašinėjo, padėjo išvalyti patalpas, o kai pakviečiau, kitą dieną pradėjo dirbti.
Armėnė Inesa kiekvieną dieną ateidavo išgerti kavos, taip ir susipažinome. Pasiūliau pas mus padirbėti, ji sutiko. Pasirodo, ieškoti nereikia, darbuotojai patys ateina. Dabar bendradarbiaudamas su „Caritu“ laukiu atvykstant sirės.
Iš Minsko atvažiavusi Polina iš pradžių išgerti kavos buvo atėjusi su tėvais, paskui viena.
Įsikalbėjome, sužinojau, kad Vilniuje mergina studijuoja žurnalistiką. Pasiūliau užsidirbti, juolab kad dirbdama tokį darbą ji turėtų galimybę bendrauti su žmonėmis. Ir Polina sutiko.
Prieš tai darbuotojų mėginau ieškoti kreipdamasis į tuometę Darbo biržą. Kiek atsiųsdavo – vis netikdavo. Supratau, kad jeigu tokia darbuotoja stovės už prekystalio, nebeateis žmonių. Buvo tarp kandidačių atėjusi ir su pamušta akimi.
Taip, vieną darbuotoją buvau priėmęs. Ji buvo lietuvė, bet teko išsiskirti, nes paaiškėjo, kad ji – narkomanė, mėnesį nesirodė darbe. Ieškojau, siunčiau raštą, bet atsakymo negavau.
Tad tinkamų vietinių darbuotojų rasti vis sunkiau. Be to, ir mūsų kavinės apyvarta nėra didelė, nes alkoholiu neprekiaujame, brangių patiekalų nėra. Sumokėti mokesčius, susimokėti už patalpų nuomą nelengva.
Vis dėlto stengiamės, kad darbuotojų atlyginimai būtų didesni nei prekybos centrų kasininkų.
– Tai dairantis darbuotojų reikia nebijoti bendrauti?
A.J.: Mėgstu kalbėtis su žmonėmis, pažįstu namo, kuriame įsikūrusi kavinė, gyventojus. Pažįstami ir kiti V.Šopeno, Kauno, Šv.Stepono gatvėse gyvenantys vilniečiai. Per porą metų nemažai jų tapo mūsų klientais.
– Kaip nelietuvėms darbuotojoms pavyksta susišnekėti su kavinės lankytojais?
P. Ridzevskaja (P.R): Kol kas mano lietuvių kalbos žinios minimalios. Tačiau lankytojus pavyksta suprasti.
Įsitikinę, kad moku tik kelis žodžius lietuviškai, jie stengiasi viską išsiaiškinti kita kalba.
Šiuo atžvilgiu lietuviai – išties puikūs žmonės.
A.Galkina (A.G.): Vilnius – Europos miestas, o žmonės bendrauja rusų kalba. Tai ir džiugina, ir liūdina.
Nes kai ištariu kelis žodžius lietuviškai, vilniečiai greitai supranta, kad tai – ne mano gimtoji kalba. Ir puola kalbėti rusiškai, taip sumažindami mano galimybes pramokti lietuvių kalbos.
Jei Vilniuje niekas nešnekėtų rusiškai, aš jau geriau kalbėčiau lietuviškai.
– Atvykusi iš Minsko penkis mėnesius Europos humanitariniame universitete studijuojate mediją ir komunikaciją. Kokius skirtumus pastebėjote Vilniuje?
P.R.: Nors gyvenimas Baltarusijoje ir Lietuvoje skirtingas, žmonės Minske ir Vilniuje panašūs. Juk abi sostines skiria tik 200 kilometrų.
Gilintis į žurnalistiką galėjau ir Minske, bet pasirinkau studijas Vilniuje, nes noriu mokytis vienoje iš Europos Sąjungos valstybių. Tai suteikia daugiau galimybių.
– Nuo Novosibirsko iki Vilniaus – daugiau nei 4 tūkstančiai kilometrų.
Sunku buvo pritapti visiškai kitokiame mieste?
A.G.: Dabar pasaulis labai dinamiškas. Į tokį klausimą aš atsakau klausimu: „O jūs žinote, kiek kilometrų iki Naujosios Zelandijos?“
Jeigu rimtai – turiu lietuviškų šaknų. Mano močiutė iš Lietuvos, tačiau šeimoje apie tai kalbėti buvo tabu. Ir iš Novosibirsko mes tikrai nebėgome. Dirbau gamykloje rinkodaros skyriaus vadove. Bet mano vyro profesija Rusijoje nėra labai paklausi. Jis – matematikas ekonomistas.
Tad teko rinktis: arba ieškoti vyrui darbo Maskvoje, arba važiuoti į Lietuvą. Norėjau, kad vyras tobulėtų ir realizuotų save. Kadangi abiem Maskva buvo ne prie širdies, apsigyvenome Vilniuje, net katiną iš Novosibirsko atsivežėme.
Su vyru mes anksčiau daug keliaudavome. Buvome aplankę Baltijos šalis, mums čia labai patiko. Galbūt ir tai turėjo įtakos pasirinkimui.
Nors įkurtuvės Vilniuje mums prasidėjo nelaime – užpylėme kavinę, bet vėliau mums nusišypsojo laimė. Vyras susirado darbą, jį turiu ir aš.
Prisitaikyti Vilniuje mums padėjo kavinės šeimininkas Anatolijus, kuris daug pasakojo apie miestą, kuris mums buvo menkai pažįstamas.
Manau, kad per metus Vilnių mes su vyru spėjome pažinti, nes kiekvieną laisvą valandą rengiame išvykas po jį. Lankome ne tik muziejus, bet ir įvairius užkaborius.
Mokomės su vyru ir lietuvių kalbos kursuose, jie padėjo išvengti baimės kalbėti tokia sudėtinga kalba.
Vis dėlto neslėpsiu, kad prisitaikyti buvo sunku, pirmuosius mėnesius dažnai tekdavo ašarą nubraukti, norėjau grįžti atgal. Juk Novosibirske liko mama, sesuo, draugai.
Sesuo jau buvo atvažiavusi iš Novosibirsko į Vilnių, galvoja taip pat persikraustyti.
Beje, turime draugų, kurie iš Novosibirsko išvyko gyventi į Kambodžą ir Ameriką. Galiu pasigirti, kad mes Vilniuje pritapome greičiausiai ir geriausiai. Mūsų istorija laimingiausia.
– Kavinė, kurioje dirbate, yra šalia stoties. Juk tai nėra saugus rajonas.
A.J.: Per dvejus metus, kai veikia kavinė, stotis smarkiai pasikeitė. Juk kasdien stebiu rajoną pro langą. Jame nebeliko narkomanų, o pradžioje jie ateidavo į kavinę. Pasirodydavo ir vagių.
Su vienu ilgapirščiu net buvome susidraugavę. Atėjęs taip ir pasakė: „Esu vagis, bet kavinėje nevogsiu.“ Paprašydavo arbatos ir bandelių.
Per mėnesį jis ateidavo porą kartų. Bet kartą neišlaikė, apsivogė. Kaip žinodamas prieš dieną buvau kavinėje įrengęs vaizdo kamerą. Vagis turbūt apie tai nežinojo.
Apsilankė vokiečių pora, vyras švarką pasikabino ant kėdės. Eidamas gatve vagis tai pastebėjo ir užsukęs atsisėdo prie gretimo stalo.
Jau vėliau, peržiūrėdami įrašą, pastebėjome, kaip meistriškai jis ant kitos kėdės taip pat pasikabino striukę, pristūmė ją arčiau švarko. Ir ką gi – apšvarino vokiečio kišenes.
Kai reikėjo susimokėti, jis piniginės neberado.
Vagystės nepastebėjau, nes kaip tik ploviau indus. Daugiau darbuotojų nebuvo.
Peržiūrėję įrašą policininkai netruko įsitikinti, kad darbavosi jų senas pažįstamas. Netrukus jį ir sučiupo. Ar atlygino jis nuostolius vokiečiams, nežinau.
– Vis dėlto kodėl įsikūrėte stoties rajone?
A.J.: Pradėsiu nuo istorijos, kuri nutiko praėjusį pavasarį. Vieną dieną duris pravėrė užsieniečių pora, vyras angliškai paklausė: „Kuris iš jūsų Joffė?“ Atsakiau, kad aš.
Susipažinome, paaiškėjo, kad tai atvykėliai iš Pietų Afrikos Respublikos. Vyro giminė iš Lietuvos išvažiavo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Svečias nustebino papasakojęs, kad būtent kavinės vietoje anais laikais veikė Joffės kepykla.
Nieko apie tai nebuvau girdėjęs, todėl svečias pažadėjo atsiųsti dokumentų, nuotraukų. Išsiaiškinome, kad nesame giminės: jo tėvai iš Vilniaus krašto, mano – iš Plungės.
Kitas į kavinę užsukęs Joffė – iš Los Andželo. Pamatęs iškabą jis man prisipažino, kad ieškojo Joffių šaknų. Archyvuose jis rado duomenų, kad pirmas Joffė į Vilnių iš Prahos atvažiavo dar XVI amžiuje.
O prieš tai aš pusę metų ieškojau patalpų kavinei. Buvau net radęs Antakalnio viduryje, prieš polikliniką. Dabar džiaugiuosi, kad ten neįsikūriau.
– Iš užsienio atvykę darbuotojai atsiveža ir receptų?
A.J.: Taip, štai Alisos mama pasiūlė sibirietiškų koldūnų receptą. Pirmadieniais juos gaminame rankomis, o klientai per porą dienų juos suvalgo.
Anksčiau kavinėje dirbusi kurdė kepdavo duoną, gamindavo falafelius, bet ji su šeima pabėgo į Vokietiją.
Kol ji dirbo, negalėjome atsiginti klientų. Užsirašėme jos gaminamų valgių receptus, stebėjome, kaip gamina.
Bet kai pradėjome gaminti patys, supratome, kad kažko trūksta. Gal rankos ne tokios, gal įgūdžių per mažai?
Nors atrodė, kad nieko sudėtingo, – patiekalai išėjo kaip musulmono išvirti cepelinai.
– Ar kavinėje juntama, kada būna atlyginimų dienos?
A.J.: Tai juntama pagal atsiskaitymo būdą.
Pasitaiko dienų, kai dauguma klientų atsiskaito mokėjimo kortelėmis. Galima neabejoti, kad tai ir būna atlyginimų dienos, kai pinigai pervedami į sąskaitas.
Tai labai pastebima, nes kavinėje galima ne tik papusryčiauti, papietauti, išgerti kavos su pyragu, bet ir nusipirkti Biržų duonos, kurios reikia kasdien.
Sausis ir vasaris verslui yra prasčiausi mėnesiai, bet jeigu lyginsime praėjusius ir šių metų sausio mėnesius, pastebėsime 15 procentų augimą.
Tai negali nedžiuginti.
Kaip ir tai, kad didėja klientų perkamoji galia. Štai analizuodamas kasos aparato informaciją pastebėjau, kad veiklos pradžioje vienas klientas vidutiniškai kavinėje išleisdavo 3 eurus, dabar – 5–6 eurus, o būna mėnesių, kai palieka ir iki 8 eurų.
