Primirštus skanėstus gaminanti kepykla turi savo aurą – čia verkia ir klientai, ir darbuotojai

„Maisto kultas mums labai naudingas, tačiau tai nereiškia, kad, kai atsidarėme, visi puolė pirkti beigelius“, – sakė trečiąjį gimtadienį atšventusios „Beigelių krautuvėlės“ projektų vadovė Dovilė Rūkaitė.

 D.Rūkaitė.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 D.Rūkaitė.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlė“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlė“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Beigeliai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Beigeliai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Chalos.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Chalos.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Chalos.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 Chalos.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Dokumentas, įrodantis, kad čia laikomasi košerio taisyklių.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Dokumentas, įrodantis, kad čia laikomasi košerio taisyklių.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlė“ įkurta Lietuvos žydų bendruomenės koridoriuje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlė“ įkurta Lietuvos žydų bendruomenės koridoriuje.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlė“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlė“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlėje“ dirba penkios moterys – jos tuo pat metu ir kepa, ir aptarnauja prie baro.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
„Beigelių krautuvėlėje“ dirba penkios moterys – jos tuo pat metu ir kepa, ir aptarnauja prie baro.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 D.Rūkaitė.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 D.Rūkaitė.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlė“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlė“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Danisevičiaus nuotr.
D.Rūkaitė sako, kad „Beigelių krautvėlė“ – bene vienintelė vieta, kurioje galima įsigyti IIcchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštį“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
D.Rūkaitė sako, kad „Beigelių krautvėlė“ – bene vienintelė vieta, kurioje galima įsigyti IIcchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštį“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlė“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlė“.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
 „Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br>D.Rūkaitės nuotr.
 „Beigelių krautuvėlės“ kepiniai.<br>D.Rūkaitės nuotr.
 Beigeliai.<br>D.Rūkaitės nuotr.
 Beigeliai.<br>D.Rūkaitės nuotr.
 Teiglach.<br>D.Rūkaitės nuotr.
 Teiglach.<br>D.Rūkaitės nuotr.
Lėkštėje – lekach, imberlach ir teiglach.<br>D.Rūkaitės nuotr.
Lėkštėje – lekach, imberlach ir teiglach.<br>D.Rūkaitės nuotr.
 Beigeliai, chalos,teiglach ir imberlach. <br>D.Rūkaitės nuotr.
 Beigeliai, chalos,teiglach ir imberlach. <br>D.Rūkaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (25)

Lrytas.lt

Mar 7, 2019, 3:34 PM, atnaujinta Nov 12, 2019, 2:06 PM

Nors be Lietuvos žydų bendruomenės finansinės paramos krautuvėlė neišsilaikytų, pašnekovė nė neabejoja: košerinė kavinė yra absoliuti sėkmės istorija. Susidomėjimas tradicine žydiška virtuve mestelėjo mintį apie restoraną. Tam rimtai ruošiamasi, tik konkrečios atidarymo datos dar nėra. Vis dėlto idėja jau juda.

Kol kas košerinio maisto galima paragauti kuklioje kavinėje, įrengtoje patalpose, kuriose anksčiau buvo Lietuvos žydų bendruomenės namų koridorius. Sočių pietų čia negausite – pernelyg maža virtuvė, kad penkių žmonių kolektyvas turėtų kur juos paruošti. Tačiau paragauti šakšukų, sriubos, salotų, beigelių, pyragų galėsite. „Su mūsų pajėgomis tai yra super maksimum“, – savo komandą gyrė D.Rūkaitė.

Čia užsukantys klientai per dieną nuperka po 100-120 beigelių, sekmadieniais – ir visus 200. Kavinė taip pat maitina Vilniaus religinės bendruomenės narius – kiekvieną rytą jie, prieš atsidarant kavinei, valgo šiltus pusryčius.

Eilutė projekte

Beigelinė – eilutė didelio projekto, kuriam žydų bendruomenė dar 2013 m. mėgino gauti vieno Norvegijos fondo paramą. Tai buvo konkursas apie žmogaus teises, antisemitizmą, savita tolerancijos kampanija, raginanti kovoti prieš bet kokios neapykantos apraiškas.

Kavinės logotipe – šeši stilizuoti spalvoti beigeliai ir užrašas lietuvių bei jidiš kalbomis. Šeši skirtingi beigeliai reiškia, kad čia norima matyti kuo įvairesnę publiką.

„Manome, kad mums tai pavyko, nes čia kiekvieną dieną, ypač vasarą, galite girdėti bent dvi tris kalbas. Atvyksta ir jaunimas, kuris beigelius žino iš „Starbucks“. Iš įvairiausių Lietuvos miestų atvyksta pagyvenę žmonės, kurie pasakoja apie kaimynus žydus, kaip pas juos ragaudavo beigelius. Vienas lankytojas su nostalgija sakė: „Mano kaimynė Sara kepdavo beigelius. Jūs taip skaniai tikrai neiškepsite“. Kitą sykį atėjo toks piktas vyrukas, kuris kalbėjo: „Ką jūs apie košerį nusimanote? Ar žinote, kad jums reikia bent dviejų šaldytuvų?“ Tokių istorijų – daugybė“, – prisiminė D.Rūkaitė.

Ir verkia, ir džiaugiasi

Būna ir ašarų – verkia ir atėjusieji, ir čia dirbantieji. Iš Prancūzijos atvažiavusi 85-erių močiutė, kalbanti jidiš kalba, Lietuvą palikusi dar vaikas, apsiverkė, kai „Beigelių krautuvėlėje“ paragavo kapotos silkės su obuoliais. Senolė prisiminė, kad taip silkę ruošdavo jos babūnia.

Prieš dvejus metus į beigelinę užėjo trys gražūs žmonės: jaunuolis su peisais, kipa, kalbantis literatūrine lietuvių kalba, per 40 metų vyrukas su barzdele ir įspūdinga mergina juodais plaukais ir juodomis akimis. „Pas mus susitiko Niujorkas, Jonava ir Jeruzalė – du broliai ir sesuo. Atvažiavo čia aplankyti kapų ir susitarė po šimto metų susitikti „Beigelių krautuvėlėje“. Ir verkiam, ir džiaugiamės, ir taip – kiekvieną vasarą“, – jautriai kalbėjo D.Rūkaitė.

„Litvakė Hebrajų universiteto profesorė Shalva Weil su vaikais ir anūkais Lietuvoje ieškojo savo šaknų. Pasikvietėme ją kavai ir beigeliui. Atsisėdo prieš pokalbį ir apsiverkė. Ir mums nebereikia įrodinėti, kad „Beigelių krautuvėlė“ – projektas, vertas dėmesio.

Trys mėnesiai be tuno

„Beigelių krautuvėlėje“ visas maistas – košerinis. Mėgėjiškai pasakius, košeris – tai taisyklė, neleidžianti derinti mėsos ir pieno. Tačiau iš tiesų košeris – vandenynas be dugno.

Pavyzdžiui, beigelinė jau trečią mėnesį neturi tuno, nes Maroko įmonė, iš kurios anksčiau pirkdavo tuną, jo nepagamina. Pasirodo, jei tunas plaukioja tuose pačiuose vandenyse su banginiais, jau neatitinka aukštų košerio reikalavimų.

Humusas čia daromas iš itališkų avinžirnių, ant kurių skardinės yra košerio ženklas. Košerio ženklas nereiškia, kad produktas tinka, nes ne kiekvienas pasaulio rabinas, duodamas savo košerį, atitinka košerio reikalavimus, kurių laikosi „Beigelių krautuvėlė“.

Aštrius pipirus, amba padažą, kreminį sūrį ji vežasi iš Belgijos košerinės parduotuvės, kuri perparduoda produktus iš Izraelio. „Šiuo metu – laimės valanda – turime sūrio iš Belgijos. Todėl beigelis su lašiša tepamas su sūriu kaip ir turi būti“, – juokėsi pašnekovė.

Būtinai septintą ryto kartu su kepėja į kepyklą ateina mašgiach, tikintis žydas, kuris nuo pirmos iki paskutinės sekundės sukasi virtuvėje: įjungia pečių, atplėšia chalą, sijoja miltus, peržiūri šviežias žoles salotoms, tikrina, ar produktai atitinka košerio reikalavimus, sudaužo kiaušinius.

„Sykį pas mus atėjo delegacija su atstovais iš Užsienio reikalų ministerijos. Pas juos atvyko garbaus amžiaus „Jerusalem Post“ žurnalistė, kuri griežtai laikosi košerio taisyklių. Kur jai pavalgyti, jei Lietuvoje daugiau niekur nėra košerinio maisto? Po to sulaukėme ministerijos padėkos“, – kvatojosi D.Rūkaitė.

Toks užsispyrimas laikytis aukštų košerio reikalavimų kainuoja: prancūziškas aliejus su košerio ženklu yra tris kartus brangesnis nei aliejus be ženklo per akciją.

Chalų diena

Nors košerinio tuno kol kas „Beigelių krautuvėlė“ neturi, už tai kiekvieną penktadienį čia kvepia chalomis. Vyresnės kartos žmonės tikriausiai prisimena baltos duonos pynutę, kurios tikrasis pavadinimas – chala, puoštą sezamu arba aguonomis. Jos būdavo kiekviename duonos skyriuje. Iš tiesų tradicinė chala kepama tik penktadieniais, mat šis skanėstas – žydiška duona, kuri plėšiama ir valgoma prieš Šabo vakarienę.

„Tai gausi vakarienė su malda ir tradicija, kai chala atplėšiama, pamirkoma druskoje ir užgeriama vynu, vaikai – vynuogių sultimis. Po šio ritualo jau sėdama vakarieniauti“, – apie tradiciją pasakojo D.Rūkaitė.

Penktadieniais chalomis kvepia visas Lietuvos žydų bendruomenės pastatas, kur ir įsikūrusi kukli „Beigelių krautuvėlė“. Jos iškeptas chalas išgraibsto per pusantros valandos.

Pašnekovė aiškino, kad chalas reikia pirkti po dvi: vieną šeimai, kitą – gyvenantiems nepritekliuje. Per maldą jos suglaudžiamos. „O mes sakome, kad reikia pirkti dvi chalas, nes vieną namo gal ir parsineši, bet kitą tikrai suvalgysi pakeliui, nes ji be galo skani“, – šypsojosi projektų vadovė.

Izraelyje chalomis visos gatvės pradeda kvepėti jau ketvirtadienio vakarą, o turistams siūloma atrakcija: stebėti, kaip chalos kepamos, kaip gabalėlį tešlos rabinas sudegina aukai, turistai pakviečiami į šeimą prie stalo.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.