Kone pelenės istorija: priremta prie sienos tapo vienos profesijos deimantu

Pradinių klasių mokytojos Aldonos Barišauskienės kelias į pedagogikos pasaulį buvo vingiuotas ir keistas. Pedagoge ji tapo netikėtai, to neplanuodama ir net, galima sakyti, priremta prie sienos. Dabar jos kraitėje – didžiulis profesinis turtas, tai – jau 30 metų, praleistų Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje.

Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Mar 22, 2019, 5:36 PM, atnaujinta Mar 26, 2019, 10:24 AM

Apie šią savo darbo virtuozę lrytas.lt papasakojo jos mokinių tėvai – parašė laišką, kuriame džiaugėsi, kad jų vaikams teko laimė patekti į rankas A.Barišauskienei. 

Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.

Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt

Įžvelgė šeimininkutės talentą

Kodėl ji rinkosi mokytojos kelią? A.Barišauskienė šypsosi: jos istorija keista.

„Tais laikais buvo labai sunku gauti vietą darželyje. Ūgtelėjusį sūnų priėmė į darželį su sąlygą, kad ir aš ateisiu į jį dirbti. Sutikau, tapau šeimininkute. Atnešdavau vaikams valgyti, indus plaudavau, padėdavau mažiesiems apsirengti“, – pasakojo A.Barišauskienė, iki lemtingo posūkio buvusi siuvėja.

Grupę, kuria ji rūpinosi, lankė ir pedagoginės mokyklos dėstytojo atžala. Jis matė, kad šeimininkutė po darbo viską metusi nelekia namo, rūpinasi, žaidžia su vaikais.

„Jis pastebėjo, kad tinku dirbti su vaikais, ir pasiūlė stoti į pedagoginę mokyklą“, – pasakojo mokytoja.

Nors toks pasiūlymas ją sudomino, jauna moteris baiminosi, kad nepavyks, juk jos muzikinė klausa neišlavinta, o to dirbant su mažais vaikais reikia. Tačiau dėstytojas neatlyžo – pats ėmė mokyti šeimininkutę muzikos.

„Taip įstojau ir atradau save“, – šypsojosi A.Barišauskienė.

Vėliau ji tęsė mokslus Pedagoginiame institute, vėliau tapusiame Lietuvos edukologijos universitetu.

Vaikystėje bijojo mokytojo

Vaikystėje A.Barišauskienė neturėjo įkvepiančio mokytojo, kurį būtų nuoširdžiai mylėjusi, tad būdama mergaitė ji svajojo būti gydytoja. Tiesa, vienas pedagogas, kad ir atvirkštiniu būdu, paskatino ją pagalvoti, kokia ji būtų mokytoja.

„Mūsų pradinių klasių mokytojas buvo griežtas, nejutau iš jo meilės. Jis vaikščiodavo su lazda. Ir tik pamėgink sujudėti, gausi per kuprą, per rankas, jei prilašinsi rašalo rašydamas plunksna, gausi per nagus.

Tuomet pagalvodavau, kad jei aš būčiau mokytoja, niekada vaikų nemuščiau.

Augau penkių vaikų šeimoje, mūsų nė vieno tėvai nemušdavo, visuomet kalbėdavosi. Ir aš, augindama du vaikus, niekada nesu jų mušusi“, – pasakojo Dzūkijoje, Varėnos rajono vienkiemyje, užaugusi moteris.

Skatina išsikalbėti

Tai, ką įgijusi savo šeimoje, A.Barišauskienė diegė ir klasėje.

„Ir klasėje daug kalbu su vaikais. Mano tikslas, kad jiems čia būtų gera. Kiekvienas sveikas vaikas geriau ar blogiau skaityti, rašyti, spręsti uždavinius išmoks. Kur kas svarbiau tai, kad jis jaustųsi saugus“, – sakė mokytoja.

Kartais jai tenka išgirsti, kaip vaikas buvo paliktas nakčiai vienas ir bijojo užmigti, tad atėjo neišsimiegojęs.

„Tai labai svarbu, kad jis galėtų išsipasakoti, kad galiu jį išklausyti, apkabinti. Vaikams sakau, kad svarbiausia gyvenime būti doru žmogumi. Jei tik gali padaryti gera kitam, padaryk, nes tas gerumas tikrai sugrįš“, – išmintimi dalijosi mokytoja.

A.Barišauskienė apkabina ne tik savo esamus mokinius. Užsimezgus šiltiems santykiams, kartais ir su tėvais glėbesčiuojasi. Kaip su savais ji bendrauja ir su jau užaugusiais savo mokiniais.

Su vaikais mokosi gamtoje

Kaip sakė A.Barišauskienė, taip jau susiklostė aplinkybės, kad ji tapo daugelio švietimo naujovių diegėja, pradininke atgimusioje Lietuvoje. Tarkim, kadaise ėmėsi projekto „Step by step“,

„Ten mus mokė pasidžiaugti kiekvienu darbu ir vaikus pagirti“, – sakė mokytoja.

Prieš penkiolika metų ji pradėjo savo darbe taikyti dar vieną naujovę – „Žaliosios savaitės“ projektą. Kasmet mokslo metų pabaigoje mokytoja su vaikais ir keletu tėvų vyksta į sodybą kaime ir ten mokosi pažinti gamtą.

„Šitą dalyką perėmiau iš Vokietijos. Ten išvyksta į gamtą visa mokykla. Vaikai gyvena palapinėse, bet jų klimatas kiek kitoks. Pas mus būtų per šalta, o ir nėra saugu.

Po mankštos ir pusryčių visą dieną leidžiame mokydamiesi. Einame į mišką, susipažįstame su medžiais, krūmais, kitokiais augalais, sužinome apie kaimą, kiek jame yra gyventojų, susitinkame su seniausiu žmogumi.

Einame pas vietos ūkininką, žiūrime, kaip melžiamos karvės. Tyrinėjame vandenį, atliekame tyrimus. Viena šeima atsivežė šunį, su kuriuo parodose dalyvauja, rodė, ko ir kaip galima šunį išmokyti“, – vardijo mokytoja.

Į „Žaliąją savaitę“ atvyksta ir psichologė.

Jos mokiniai rengė ir senelių dieną – sukviesti į mokyklą jie bendravo, pažindinosi, vaišinosi pyragais. Kartu su vaikų šeimomis mokytoja vyksta ir į iškylą – tokios būna bendruomenės dienos, taip pat su mokiniais skuba į baseiną.

A.Barišauskienė sakė, kad darbui su vaikais pasirengti prireikia nemažai laiko, tačiau visa tai atsiperka vėliau.

„Kai pasirengi smulkmeniškai, pamokoje jautiesi kaip karalienė. Tačiau laiko kitiems dalykams lieka mažai. Vyras juokaudamas yra sakęs, kad jei būtų žinojęs, kad žmona taps mokytoja, būtų manęs nevedęs“, – juokėsi moteris.

Ruošiasi pailsėti

Tris dešimtmečius mokykloje dirbanti A.Barišauskienė planuoja išeiti į pensiją, kai jos trečiokai baigs pradinę mokyklą.

„Užtenka, atidirbau. Tai yra laikas, kai turi garbingai išeiti. Vaikams reikia energingo žmogaus. Kadaise esu sakiusi, kad baigsiu dirbti, kai pajusiu, kad vaikai mane erzina. To tikrai nepajutau“, – sakė A.Barišauskienė, pati užauginusi sūnų ir dukrą.

„Sakau, kad duonai užsidirba. Dabar dirbu pyragui“, – šypsojosi pedagogė.

Ar ji tuomet, po metų, išvis paliks mokyklą?

„Gal galėčiau dirbti popietinėje grupėje, gal mokytojos pagalbininke“, – sakė A.Barišauskienė.

Vadybos studijas baigusi duktė sakė vargiai tuo tikinti, mat mama, turėdama tiek energijos ir taip mylėdama vaikus, vargiai namie išbūtų.

„Į mokyklą eiti dirbti turėtų eiti tik tie, kurie myli vaikus“, – jaunuoliams, besirenkantiems profesinį kelią, patarė mokytoja.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.