Ypatingų vaikų mokykloje dirbantis jaunas pedagogas: „Turiu pakilti iki jų lygio“

„Nepaleisk mano rankos“, – mokytojui Arturui Markevičiui sako pradinukas, mokyklos kieme laukiantis autobusiuko, išvežiojančio po namus. Pusmetį Vilniaus Šilo specialiojoje mokykloje skaičiuojantis 25-erių pedagogas, Varšuvoje studijavęs bioetiką, rankos nepaleidžia. Jis jau spėjo perprasti ypatingų vaikų poreikius, nors, neslepia, Rugsėjo 1-ąją manęs, kad kitą dieną darbe nebepasirodysiantis.

 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
 Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.<br> D.Umbraso nuotr. 
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Mar 25, 2019, 12:12 PM, atnaujinta Mar 26, 2019, 10:24 AM

A.Markevičius dirba ypatingoje mokykloje – Vilniaus Šilo mokykloje, kurioje mokosi specialiųjų poreikių, tiksliau – sutrikusio intelekto ir raidos, vaikai.

Jis veda etikos pamokas, turi teatro būrelį, o pasibaigus pamokoms dirba auklėtoju, kuris organizuoja popamokinę veiklą vaikams, kol jie laukia išvykimo namo, pasirūpina liekančiais nakvoti vaikais, kurių šeimos gyvena ne Vilniuje.

Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.

Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt.

„Kai atėjau čia dirbti, idealistiškai maniau, kad per etikos pamokas diskutuosime apie vertybes, apie tai, kas yra amžina. Realybė įėjus į klasę buvo kitokia.

Tuomet pradėjau kurti, stengiausi pakilti iki jų lygio, ieškojau būdų, kaip vertybes, kurias noriu jiems perteikti, įskiepyti paprastu būdu – per veiksmą. Vienam vaikui reikia parodyti, kitam – nupiešti, trečiam – suvaidinti.

Yra klasių, kur gali per pamoką išvis neprasižioti, mat žodžiai tik trukdys. Kartais reikia paleisti muzikos įrašą, kuris padėtų atskleisti vaiko jausmus, sužadintų jame norą reaguoti į aplinką“, – pasakojo Arturas.

Bioetiką studijavo Varšuvoje

Varšuvoje studijavęs bioetikos magistrantūrą A.Markevičius nuo mažumės pagalvodavo, kad norėtų tapti mokytoju. Juolab jo mama – pradinių klasių mokytoja.

„Man nuo pat mažens patikdavo būti mokykloje, leisti laiką su vyresniais vaikais, mama kartais mane pasiimdavo kartu, stebėdavau, kaip kiti vaikai mokosi.

Paaugęs supratau, kad man patinka dalytis žiniomis su kitais, padėti, pamokyti. Netiesiogiai visuomet buvau mokytojas. Savanoriavau ir bažnyčioje“, – pasakojo A.Markevičius.

Tačiau, baigęs mokyklą, jis stojo į visuomenės sveikatos studijas Vilniaus universitete. Įgijęs bakalauro laipsnį nutarė tęsti mokslus Varšuvos universitete, kurioje studijavo gimtąja lenkų kalba.

„Bioetika – tai taikomoji etika, filosofija gyvybės moksluose ir medicinoje. Mane domino problemos, kylančios medicinoje. Tarkim, žmogaus sudaiktinimas, kai į tave žiūrima kaip į mechanizmą, kuriame reikia kažką pataisyti, prisukti, priveržti, bet nežiūrima žmogiškai.

Dažnas esame susidūrę, kai nuėjus pas gydytoją jis į pacientą net nepakelia akių. Bioetika analizuoja ir kitus aspektus – abortus, eutanaziją, dirbtinio intelekto klausimus“, – kodėl pasirinkęs studijuoti šią discipliną, aiškino A.Markevičius.

Lenkijoje jam siūlė likti ir stoti į doktorantūrą. „Suabejojau, ar noriu būti teoretikas, ar imtis praktikos. Nutariau pagalvoti ir grįžau namo“, – sakė jaunas mokytojas.

Pagalvojęs jis nusprendė, kad darbas mokykloje būtu idealu, juk joje praktikos – per akis, bet ir mokslas nenutolsta.

Pasiūlymas sutrikdė

Į mokyklą A.Markevičius pateko per projektą „Renkuosi mokyti“ – jis įveikė atranką, mokėsi dviejų mėnesių kursuose ir taip pasirengė mokyti etikos.

Prieš „Renkuosi mokyti“ vasaros stovyklą projekto organizatoriai pasakė turintys Arturui ypatingą pasiūlymą. Tai ir buvo kvietimas dirbti Šilo mokykloje.

Arturas mano, kad organizatoriai taip nutarė sužinoję, kad jis turi neįprastos patirties.

„Mano gyvenimo aprašyme buvo parašyta, kad esu savanoriavęs hospise tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje. Dirbau su sunkiais onkologiniais ligoniais, kurie dažnai žino, kad nepagys, arba nežino, jei artimieji nusprendė nesakyti. Tai yra mano baigiamųjų darbų – ir bakalauro, ir magistro – tema. Iki šiol domiuosi gyvenimo pabaigos etika“, – pasakojo A.Markevičius.

Išgirdęs, kad jam siūlo dirbti su vaikais, kurie turi specialių poreikių, Arturas sutriko ir pasakė turintis pagalvoti.

„Net nežinojau, kad tokia mokykla yra. Žinojau, kad būna neįgalių vaikų. Bet mintis apie visą mokyklą vaikų, turinčių negalių ar sutrikimų, man sukėlė nerimo. Juk kiekvienas turime galvoje stereotipinių vaizdinių“, – atvirai, kas privertė susigūžti, pasakojo A.Markevičius.

Jis žinojo ir galintis rinktis, mat sulaukė daugiau pasiūlymų dirbti gimnazijose, galima sakyti, ten, kur prieš kursus ir įsivaizdavo dirbsiantis.

„Grįžęs namo pagalvojau: „Arturai, jei tu nebūdamas mokytoju išdrįsai eiti tokio iššūkio keliu, tai pasiduok tam iki galo. Į mokytojo profesiją žiūriu kaip į pašaukimą ir iššūkį, tai nėra darbas, kur gali jaustis tikras, kad tau pasiseks. Juk mokytojo sėkmė priklauso nuo mokinio sėkmės. Kiekvieną dieną eini į darbą kaip į nežinomybę“, – pasakojo A.Markevičius.

Pirma diena buvo išbandymas

Arturas gerai pamena savo pirmąją dieną mokykloje.

„Tai buvo sunki, netgi baisi diena. Išėjus į lauką mokinys mane apmėtė smėliu. Nežinojau, kaip reaguoti, pamaniau, kad gal reikia nusišypsoti, priimti tai taip, lyg jis žaistų. Vėliau sužinojau, kad taip reaguoti negalima, vaikas tiesiog norėjo mane išmėginti.

Buvau išsigandęs, mat visą pirmą dieną turėjau praleisti su mane smėliu apmėčiusiu mokiniu, aš visiškai nežinojau, kaip su juo elgtis. Ta diena buvo labai ilga“, – pasakojo Arturas.

Po pirmosios dienos jis manė nebegrįšiantis į mokyklą. Tačiau išaušus kitam rytui nuomonę pakeitė.

Iš pradžių Arturas tylėjo ir savo nesėkme su kolegomis nesidalijo, neieškojo pagalbos. Paskui pripažino, kad jam reikia paramos.

„Iš kolegų, administracijos sulaukiau didžiulio palaikymo. Jie sakė, kad reikia tiesiog bandyti, nes niekas tiksliai nežino, kas ir kaip paveiku kiekvienam vaikui, kad nėra receptų.

Dirbdamas su vaikais supratau, kad čia galioja nuoširdumo taisyklė. Jei tau kas nors nepatinka, turi tai parodyti, negali to slėpti, nes vėliau bus sudėtinga kurti santykius su mokiniu.

Ir jei patinka, turi tai pasakyti, nusišypsoti. Kartais vaikams papildomai rodome nupieštą linksmą ar liūdną veidelį, nes jiems ne visada pakanka šypsenos ar liūdesio mūsų veide“, – atradimais dalijosi A.Markevičius.

Teko persilaužti

Ilgainiui, po kelių mėnesių, padėtis pasikeitė ir į darbą jaunas mokytojas važiuodavo jau be nerimo ir baimės.

„Viskas pasikeitė, kai mokiniai pradėjo mane pažinti. Kreiptis vardu, sutikti koridoriuje pradėjo šypsotis, apsikabindavo. Jie klausia, kada ateisiu pas juos, ar įėjus į klasę šaukia: „Valio, etika“, – pasakojo Arturas.

Jam teko priprasti ir prie didesnio jausmingumo, glėbesčiavimosi.

„Bendrauti esu linkęs per atstumą, tad man teko persilaužti. Mokykla – ta vieta, kur turi pats mokytis, tai nėra vieta, kur tik mokai kitus. Tad turėjau suprasti įvairius mokinių gestus, judesius. Neretai jie nemoka pasakyti, bet moka parodyti.

Tarkim, mokinė, sėdinti vežimėlyje, mėto aplink daiktus. Kažkas galėtų pamanyti, kad ji nederamai elgiasi. Bet stebėdamas ją supranti, kad šitaip ji domisi pasauliu. Jei atimsi iš jos daiktą, atimsi iš jos smalsumą.

Jie mokosi lytėdami tave. Gali ne su viskuo sutikti, galiausiai vyresniuosius mokai kiek kitokių dalykų, ruoši juos gyvenimui ne mokykloje, aiškini, kad jų elgesys gali sutrikdyti kitus žmones. Tarkim, mokai, kad nereikia apsikabinti, baksnoti gatvėje kito žmogaus, mat tavęs gali nesuprasti ir net nuskriausti.

Žinoma, tenka pripažinti, kad kartais nustatome dirbtines ribas, norėdami, kad jie prisitaikytų prie mūsų visuomenės. Man kyla klausimų, ar taip yra teisinga, tačiau, akivaizdu, kad to reikia“, – pasakojo A.Markevičius.

Jam kartais tenka išklausyti vaikų skaudulių, atsineštų iš vadinamojo sveikųjų pasaulio. Dažniausia jas Arturas išgirsta per teatro būrelį, kurio metu prašo vaikų parodyti, papasakoti savo svajones.

„Kartais jie sako, kad norėtų draugauti su tuo, kuris juos atstūmė, liekantys čia nakvoti sako norintys turėti namus, grįžti pas mamą.

Berniuko, kuris labai mėgsta žaisti, tėvai pasakojo, kad namo kieme su juo nežaidžia kiti vaikai, mat jų tėvai neleidžia to daryti. Tas berniukas turi Downo sindromą, jis nepiktybiškas, norintis draugauti, žinoma, kartais iškrečiantis kokį pokštą“, – kasdienes situacijas perpasakojo Arturas.

Mano atradęs savo kelią

Ko jis pats išmoko iš mokinių? „Kantrybės, gebėjimo stebėti kitą žmogų, paprastų kasdienių dalykų, to, kad kartais pakanka prie vaiko prisiliesti, kad jis nurimtų. Esu gana plepus žmogus ir anksčiau maniau, kad viską galima paaiškinti žodžiais. Išties reikia mokėti išreikšti jausmus“, – šypsodamasis sakė Arturas.

Savo patyrimais mokykloje jis dalijasi su savo mama pedagoge.

„Mama yra tas žmogus, kuris sakė: būk kuo nori, bet ne mokytoju, mat žinojo, koks tai sunkus darbas. O dabar džiaugiasi, kai mato, kad aš jaučiu prasmę dirbdamas, kai pasakoju apie savo darbą. Mūsų pokalbiai dažnai būna kolegiški. Ji džiaugiasi, kad noriu būti geras mokytojas“, – pasakojo A.Markevičius.

Jis yra įsipareigojęs dirbti mokytoju dvejus metus, bet tiki, kad tai taps nuolatiniu gyvenimo keliu.

„Manau, kad tas kelias bus vingiuotas. Mokytojas yra tas, kas padeda kitam atrasti gyvenimo sėkmę, tas, kuris yra draugas, su kuriuos gali kalbėtis, tartis. Mokytojas yra tas, kuris yra laisvas, kūrybingas ir neįprastas. Nežinau, koks mokytojas būsiu aš, bet norėčiau, kad tai ir toliau būtų mano gyvenimo dalis“, – sakė Arturas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.