O dabar per pamokas su vaikais tenka nerti ir į diskusijas ne tik apie rusų poeziją, bet ir apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. „Putinas nėra amžinas, apie tai ir kalbamės“, – sakė S.Kozlovas.
Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt.
„Jaunas ar vyresnis mokytojas nėra svarbiausia. Labiausiai pedagogui reikia pašaukimo. Galima sakyti, kaip kad kunigams ar vienuoliams. Lygiai taip pat mokytojams.
Aš ilgus metus ieškojau pašaukimo. Mano siela buvo nerami. Išmėginau daug darbų. Dirbau ir telefonų pardavėju, ir padavėju restorane. Nė vieno darbo nesigėdiju. Taip sukaupiau patirties“, – apie savo kelią pasakojo S.Kozlovas.
O dabar jis moko rusų kalbos dviejose Kauno mokyklose – J.Urbšio katalikiškoje pagrindinėje mokykloje ir „Varpo“ gimnazijoje.
S.Kozlovas ir pats iki šiol mokosi – jis studijuoja Vytauto Didžiojo universitete, yra Politologijos katedros doktorantas. Jo tema – kibernetinio saugumo užtikrinimo institucijų bendradarbiavimas Lietuvoje.
Rusų kalbą studijavo Karaliaučiuje
Sergejus dar prieš kelerius metus dirbti mokytoju neplanavo.
Tačiau taip susiklostė, kad vieną dieną jis išsitraukė iš stalčiaus ten giliai paslėptą slavų filologijos diplomą, įgytą Karaliaučiaus universitete Rusijoje. Iki to jis sunkiai įsivaizdavo, kad galėtų kur nors pritaikyti šį išsilavinimą.
Ar per tuos trejus metus, kai dirba mokytoju, jis suprato, kad tai ir yra tas tikrasis jo pašaukimas?
„Vis tiek manyje tebegyvena žurnalistas. Jaučiu, kad 50 procentų esu pedagogas, o likusi pusė – žurnalisto. Kartais mokiniai net sutrinka nuo mano noro klausinėti, tyrinėti“, – pasakojo S.Kozlovas.
Žinoma, pirminis impulsas rinktis studijuoti slavų kalbas buvo tai, kad Sergejaus gimtoji kalba – rusų.
„Keista kauniečiui sakyti, kad jo gimtoji kalba – rusų, – šypsojosi S.Kozlovas. – Visuomet supratau, kad gyvenu lietuviškiausiame mieste. Juk visur bendrauji lietuviškai. Žinoma, šeimoje kalbėdavome rusiškai. Kartais prabildavau lietuviškai, tėvai subardavo. Tačiau už namų sienų daug kur bendraudavau lietuvių kalba.“
Mokytojas gerai moka čekų kalbą, mat dažną vasarą praleisdavo Čekijoje – vykdavo patobulinti kalbos žinių į Prahos, Pilzeno, kitų miestų universitetus.
Paskatino tėvas jūreivis
Vykti mokytis į Karaliaučių Sergejų paskatino tėvas. Jis – jūreivis, ten dirbo. Miestą gerai pažinojo ir Sergejus, o ir giminaičių ten gyvena.
„Be to, labai mėgstu rusų poeziją, ypač Sidabro amžiaus. Kartais tuo gal net piktnaudžiauju nukrypdamas nuo programos ir supažindinamas mokinius su Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos, Aleksandro Bloko, jaunojo Vladimiro Majakovskio, kuris buvo maištininkas, koks esu aš, kūryba“, – kalbėjo S.Kozlovas.
Dirbo televizijoje
S.Kozlovas, dar studijuodamas, atliko praktiką radijuje, televizijoje Karaliaučiuje. Televizijoje dirbo ir grįžęs į Lietuvą.
„Buvo sunku, nesutariau su redaktoriumi, jis buvo prorusiškas, o aš – kaunietis.
Dar kiek pasiblaškęs prieš trejus metus jis pradėjo žengti pedagoginiu keliu savo gimtajame Kaune.
S.Kozlovas labai myli Kauną, todėl niekur iš jo ir neišvyko, skirtingai nei nemažai bendraklasių.
„Kaunas – mano namai“, – pabrėžė Sergejus.
Tenka ir apie Putiną kalbėti
Jaunasis pedagogas turi 24 auklėtinius, jie – devintokai. Ne visi jie kaip antrąją kalbą pasirinko mokytis rusų. Bet, sakė S.Kozlovas, susidomėjimas šia slavų kalba nemenkas.
„Rusų kalba nepraranda aktualumo, nepaisant santykių su didžiąja kaimyne. Vaikai ir tėvai kaip pirmąją renkasi, žinoma, anglų. O kaip antrąją neretai pasirenka rusų kalbą.
Visuomet sakau, kad padėtis Rusijoje ilgainiui pasikeis. Juk pasikeitė padėtis Kazachstane, prezidentas atsistatydino. Žmonės persisotino ir pradeda protestuoti.
Manau, kad ir Rusijoje nutiks panašiai netolimoje ateityje“, – svarstė Sergejus.
Vos pradėjęs dirbti mokytoju iš vaikų dažnai išgirsdavo klausimų apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
„Jie juk kasdien girdį šią pavardę – iš tėvų, televizijos, skaito portaluose. Ši pavardė jiems prilygsta keiksmažodžiui. Todėl jiems klausimų kėlė ir rusų kalbos mokymasis.
Putinas nėra amžinas. Apie tai ir kalbamės. Tačiau, žinoma, per pamokas stengiamės nepolitikuoti“, – sakė mokytojas.
Pasidalija skauduliais
S.Kozlovui mokykloje su mokiniais tenka kalbėtis ne tik apie poeziją ir gramatiką. Su jaunu pedagogu vaikai dažnai pasidalija savo išgyvenimais.
„Tai ir patyčios, ir tėvų skyrybos. Jie atsineša savo rūpesčius į mokyklą. Kartais tie pasidalijimai būna tokie skaudūs, kad suspaudžia širdį. Net jei nepasakoja, matyti, kad vaikas liūdnas, negali susitelkti pamokoje, jis išgyvena, kartais pravirksta. Tuomet klausi, kalbiesi, kartais apie draugų išgyvenimus pasako kiti vaikai. Mano mokiniai draugiški, palaiko vienas kitą.
Kartais kolegos sako, kad vienas vaikas piktas, kitas – išdykęs. Aš to negaliu pasakyti. Su visais randu bendrą kalbą. Viskas pasiekiama per gerą žodį, pasitikėjimą.
Daug bendrauju su tėvais, mat visos bėdos ateina iš namų“, – apie savo atrastus receptus kalbėjo Sergejus.
Patarimų gavo iš savo mokytojos
Kaip dirbti mokytoju, S.Kozlovas mokėsi iš buvusių savo mokytojų. Ypač daug patarimų davė jo buvusi anglų kalbos mokytoja.
„Ji mane mokė, kaip bendrauti su vaikais, kolegomis, patarė būti diplomatiškam. Ji mane gerai pažįsta – sakė, kad nebūčiau stačiokas, koks buvau mokykloje“, – šypsodamasis pasakojo Sergejus.
Palaikymo jis sulaukia ir iš kolegų abiejose mokyklose, kuriose dirba.
„Mokytojos Aldutė ir Ala man visuomet pataria. Žinoma, stengiuosi, pats rasti sprendimus, bet nutaręs pasitarti visą laiką sulaukiu jų patarimų. Ypač to reikėjo pradžioje, kuri buvo kaip šaltas dušas. O dabar viskas gerai“, – pasakojo S.Kozlovas.
