– Kaip jūs atsidūrėte Atėnuose?
– Į Graikiją pirmą kartą atvykau 2007 metais studijuoti teisės Atėnų universitete pagal ERASMUS mainų programą. Studijų metu susipažinau su dabartiniu savo vyru.
– Kodėl ėmėtės kurti mokyklėlę? Jautėte asmeninį interesą?
– Mano įkvėpėjas – sūnus Paskalis, dabar jam treji metai. Dar prieš jam gimstant aš buvau tvirtai nusprendusi, kad mano vaikas turės dvi gimtąsias kalbas – lietuvių ir graikų.
Laikui bėgant ir sūnui augant pastebėjau, kad natūraliai jis pirmenybę teikia graikų kalbai, nes jo aplinkoje tik aš su juo bendravau lietuviškai.
Galvoje vis sukosi mintis, kad reikia suburti kelias aktyvias lietuves mamas ir kuo dažniau susitikti visiems kartu bendrai veiklai. Man asmeniškai buvo labai svarbu, kad Paskalis suprastų, kad ne tik jo mama kalba lietuviškai, bet yra ir vaikų, kurie bendrauja tokia pačia kalba ir jį supranta.
Bendraudama su mamomis laikui bėgant nedrąsiai pagalvodavau ir apie mokyklėlę, bet vis nuvydavau tas mintis, nes nesu pedagogė ir net nežinojau, nuo ko pradėti.
Lemiamas buvo 2016 metų pirmasis Graikijos ir Kipro lietuvių sąskrydis, tada įkvėpimo pagauta ir kelių šalia sėdinčių mamų pastūmėta pasidalinau savo mintimis apie mokyklėlės įkūrimą jau viešai. Dar dabar pamenu tą jaudulį po nuaidėjusių per salę plojimų. Prisipažinsiu, tada dar nebuvau tikra, ar pavyks šią seną Graikijos lietuvių bendruomenės svajonę paversti realybe.
Susidėlioti visas mintis ir parengti mokyklėlės įkūrimo veiksmų planą mums padėjo Jolanta Nejutė su savo komanda, kai buvo atvažiavusi vesti mums mokymų apie sėkmingą bendruomenę. 2018 metų balandžio mėnesį senąją GLB Tarybą pakeitė nauja ir jau per pirmąjį Tarybos susitikimą nusprendėme, kad mokyklėlės įkūrimas bus vienas iš mūsų prioritetų. Taip ir padarėme, subūrėme komandą ir ėmėmės darbų. Spalio 6 d. lituanistinė mokyklėlė pradėjo savo veiklą.
– Jūsų atžala taip pat lanko mokyklėlę?
– Paskalis lanko mokyklėlę ir ten jau susirado naujų draugų, su kuriais susitinka ir ne pamokų metu. Mane labiausiai džiugina tai, kad pamažu iš Paskalio ir jo draugų išgirstu ir lietuviškų dialogų. Galbūt jie būna trumpi, galbūt sakinyje įsimaišo ir vienas kitas graikiškas žodis, bet pažanga yra. Ir man tai yra didžiausia motyvacija tęsti tai ką darau.
– Mokyklėlei skiriate savo laisvalaikį. O ką veikiate darbo dienomis?
– Šiuo metu auginu sūnų. Iki Paskalio gimimo septynerius metus dirbau advokatų kontoroje, kuri specializuojasi skolų išieškojimo srityje. Aš esu teisininkė.
Veikla mokyklėlėje man nėra darbas. Už tai atlygio negaunu, negauna ir kitos trys mokytojos, kurios dirba su manimi. Visos tai darome savanoriškai. Ateityje labai norėčiau, kad galėtume bent kiek nors mokėti mokytojoms, bet kol kas surenkamų lėšų pakanka tik pagrindinėms mokyklėlės reikmėms ir kartais aukai, kurią skiriame bažnyčiai už suteiktas patalpas.
– Atėnuose lituanistinė mokykla buvo įsteigta 2003-iaisiais, tačiau po metų ji buvo uždaryta. Kaip pagrindinė priežastis buvo nurodoma, kad stigo vaikų.
– Dabar padėtis tikrai yra pasikeitusi. 2002 metais, kai buvo įkurta Graikijos lietuvių bendruomenė, Atėnuose buvo labai nedaug lietuvių. Kelios tuo metu čia gyvenusios moterys bandė įkurti ir mokyklėlę, bet kai ją lanko 2-3 vaikai, yra tikrai labai sunku išsilaikyti.
Manau, jog šiuo metu sąlygos mokyklėlei gyvuoti yra tikrai palankesnės. Visų pirma, čia gyvena daug daugiau lietuvių, o ir vaikų per pastaruosius 5-8 metus tikrai pagausėjo. Be to, yra labai svarbu tai, kad ir Lietuvos politika užsienio lietuvių atžvilgiu labai pasikeitė.
Galima dalyvauti įvairiuose projektuose, mokytis, tobulintis, gauti finansinę pagalbą, mokomosios medžiagos. Visa tai yra be galo svarbu, ypač toms mažoms mokyklėlėms, kai reikia atsistoti ant kojų.
– Kaip rinkote mokyklai pavadinimą?
– Mokyklėlės pavadinimą išrinko jos lankytojai – vaikai. Mokyklėlės atidarymo dieną kiekvienas galėjo siūlyti norimą pavadinimą. Sudarėme sąrašą ir paprašėme, kad kiekvienas vaikas su tėvų pagalba prie patinkančio pavadinimo paliktų savo balsą.
Daugiausia balsų surinko „Ąžuoliukai“ ir „Giliukai“. Tada surengėme triukšmo varžybas. Išgirdę jiems labiausiai patinkantį pavadinimą, vaikai turėjo kaip galėdami stipriau trypti kojomis ir šaukti. Tokiu būdu labai didele decibelų persvara pergalė atiteko pavadinimui „Giliukai“.
– Kiek vaikų lanko „Giliukus“? Tai lietuvių, mišrių šeimų vaikai? Kodėl tėvams, vaikams reikia lituanistinio ugdymo?
– Kai dar prieš mokyklėlės atidarymą dariau apklausą, skaičiai rodė, kad susirinktų apie 40 vaikų. Pradžia buvo sunki, nes teko vesti pamoką ir 5 vaikams. Kadangi visos dirbame savanoriškai, buvome nutarusios, kad rinksimės tol, kol bus bent vienas vaikas. Šiuo metu mokyklėlę lanko apie 15 vaikų, kurie yra priešmokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus. Smagu tai, kad pas mus ateina ir mamos su kūdikiais. Tiesiog užsuka pabendrauti su kitomis mamomis, kurios tuo metu laukia savo vaikų po pamokų.
Mums motyvacijos tikrai netrūksta, svarbiausia, kad jos neprarastų tėvai, kurie atveda savo vaikus. Vis sukame galvas kaip motyvuoti dar dvejojančius.
Kiekvienos pamokos metu, kai pati nedirbu su vaikais, bendrauju su tėvais, klausiu jų nuomonės ir prašau, kad drąsiai su manimi pasidalintų ir dalykais, kuriuos, jų nuomone, galėtume keisti.
Labai aktyvūs yra ir graikai tėčiai, jie labai palaiko šią idėją ir labai noriai dalinasi patarimais, kaip galėtume surinkti daugiau lėšų, kaip pritraukti daugiau žmonių. Aktyvios ir mamos lietuvės, jos jau susidraugavo. Kol mes mokomės, jos ruošia skanumynų stalą vaikų pertraukai, dalinasi patirtimi, siunčia man asmeniškai idėjas apie tai, ką galėtume veikti per būsimas pamokas, atneša knygų vaikiškai bibliotekėlei.
Pasvarstymai, kad išvykę ir jau svečioje šalyje įsitvirtinę žmonės nebe taip tvirtai susiję su gimtine, manau nėra visiškai teisingi.
Taip, tikrai yra lietuvių, kurie su savo vaikais nekalba lietuviškai ir nepasakoja apie Lietuvą, jos istoriją, papročius, kultūrą, bet tokių yra mažuma.
Kiek man tenka bendrauti su lietuviais čia, Graikijoje, lietuvybė jiems yra labai svarbi. Dauguma nori, kad jų vaikai mokėtų lietuvių kalbą, kad išmanytų Lietuvos istoriją, ir labai aktyviai to siekia. Pažįstu kelias mamas, kurių vaikai mokosi nuotoliniu būdu Vilniaus Ozo gimnazijoje. Šie pavyzdžiai yra sveikintini ir sektini.
– Kaip vyksta pamokos „Giliukuose“?
– Mūsų mokyklėlė duris atvėrė 2018 spalio 6 dieną ir kol kas veikia tik kartą per mėnesį, nes finansai neleidžia turėti savų patalpų. Netolimoje ateityje ketiname susitikti ir kas antrą sekmadienį, o kaip bus vėliau – matysime.
„Giliukai“ susitinka pirmąjį mėnesio sekmadienį trims valandoms, kurias esame išskaidę į tris pamokėles. Mokyklėlėje mes praktikuojame kontekstinį mokymą: pasirenkame kokią nors temą ir tos dienos pamokėlės būna vienaip ar kitaip susijusios su ta tema.
Pamokėlių metu plečiame žodyną, mokomės skaičius, raides, mokomės pažinti save ir sužinoti kuo galima daugiau apie Lietuvą. Minime Lietuvos istorijai svarbias datas, švenčiame šventes, šokame ratelius, dainuojame daineles, skaitome knygas, statome, lipdome, piešiame ir klijuojame.
Mokyklėlės mokytojų komandoje šiuo metu esame keturios ir jos veikloje dalyvaujame pagal galimybes. Tik viena iš mūsų komandos narių turi pedagoginį išsilavinimą ir patirties dirbti mokytoja. Visos kartu aptariame būsimą pamoką, pasidaliname darbus, temas.
Mums yra labai svarbu, kad vaikai mokyklėlėje jaustųsi gerai. Stengiamės, kad aplinka būtų jiems maloni, atpalaiduojanti, nevarginanti, bet kartu ir ugdanti, suteikianti žinių. Svarbiausia, kad vaikai patys norėtų eiti į mokyklėlę, neverčiami tėvų. Dedame visas pastangas, kad vaikai bendrautų kaip viena didelė šeima, padėtų vieni kitiems, į mūsų veiklą bandome įtraukti ir tėvus, kad suburtume visus norinčius bendrai veiklai.
– Po tiek metų, praleistų Graikijoje, galite atsakyti, kur jūsų namai?
– Lietuva yra mano namai ir tikiu, kad kada nors į juos sugrįšiu.
– Kaip galėtumėte apibūdinti Graikiją? Kokie esminiai mūsų, lietuvių, ir graikų skirtumai? Buvo lengva pritapti?
– Graikijoje labai svarbi yra šeima ir jos narių tarpusavio ryšys. Nuėjus į taverną papietauti gali pamatyti didžiausius stalus, prie kurių gali sėdėti net keturios kartos: seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai, proanūkiai.
Visi jie sėdės kartu prie vieno stalo ir bendraus, nes graikų šeima tai yra nuolatinis bendravimas. Lietuvoje tokius šeimos susibūrimus mes matome tik prie šventinio stalo.
Graikai labiau atsipalaidavę, bendraujantys, besišypsantys ir nebijantys rodyti savo jausmų, manyčiau, tuo ir skiriasi nuo lietuvių, juk mes esame uždaresni, šaltesni.
Mano manymu, mes, lietuviai, esame kruopštesni ir darbštesni, nors graikai tikrai daug dirba. Visiškai nesutinku su žiniasklaidoje vyraujančia žinute, kad graikai yra tinginiai. Mes lietuviai dar pasižymime punktualumu, nes graikai visada ir visur vėluoja.
Graikijoje pritapti man sunku nebuvo, nes kai persikėliau čia gyventi, jau turėjau manęs laukiantį žmogų. Tiek vyro šeimoje, tiek darbe, tiek tarp draugų buvau priimta draugiškai.
Mano nuomone, nuo mūsų pačių požiūrio ir pasitikėjimo savimi priklauso tai, kaip seksis adaptuotis kitoje šalyje ar kaip tu būsi priimtas. Visada jaučiuosi lygiavertė, niekada neslepiu, kas ir iš kur aš esu. Aš didžiuojuosi būdama lietuvė.