Tik svajonė ir jokių ryšių
Turėk idėją – ir nereikės niekieno pagalbos, netgi tėvų. Viskas eis kaip per sviestą, žinoma, jei netingėsi dirbti.
Būtent taip ir nutiko panevėžietei Austei Mikalajūnaitei, nuo mažų dienų brandinusiai svajonę turėti nuosavą moteriškų drabužių parduotuvę ir prieš porą metų atidariusiai damoms ir panelėms skirtą grožio bei mados oazę „Merilyn“.
Verslo ji ėmėsi ne iš karto, po mokslų universitete dar porą metų krimto emigrantės duoną.
Gyvenimas ir darbas svetur tik dar labiau pakurstė norą imti ir išdrįsti kurti verslą ten, kur, regis, nėra jokios laisvos nišos.
„Pradėjau nuo nulio. Turėjau tik didelį norą ir jokių ryšių su prekybininkais ar gamintojais, jokių tame reikale gelbstinčių pažinčių. Šeimoje prekybininkų nei verslininkų nėra, tad paspirtis buvo tik moralinė – palaikymas. Startuoti ir įsibėgėti teko vienai pačiai“, – kalba 28 metų mergina.
Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas
Parduotuvė „Merilyn“ įsikūrusi pačiame miesto centre, siauroje gatvelėje. Bet einant pro šalį vitrinų nesimato – tenka laiptais nusileisti į rūsį.
Paprastai verslininkai iš karto nepastebimų patalpų baiminasi, sako, kad ypač pradedančiam verslą tokia vieta gali lemti nesėkmę.
A.Mikalajūnaitės atvejis tai paneigia: ir be ryškios reklamos bei akį prikaustančių langų su išdėliotomis prekėmis panevėžietės parduotuvę vis dėlto suranda.
„Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Kas kartą pirko, grįžta ir drauges atsiveda. Parduotuvė turi paskyrą feisbuke, ten nuolat skelbiu naujienas, kokių dydžių drabužių liko, dar galima pirkti internetu“, – mergina pasakoja, kokiu būdu gausėja klienčių.
Baldus darė iš paprastų dėžių
Parduotuvės interjeras šviesus, malonus akiai.
„Norėjau, kad moterys jaustųsi lyg patekusios į didelę drabužių spintą“, – aiškina savininkė, mat parduodami drabužiai čia sukabinti ant milžiniškų pakabų.
Tokią interjero detalę sumanė ji pati, su dizainere tarėsi tik dėl matmenų ir įkomponavimo erdvėje. Pakabas gamino metalo meistrai.
O štai baltą stalelį, prie kurio klientėms kartais pasiūlo kavos ar arbatos, bei po visą erdvę išdėliotus tokius pat baltus dekoratyvius stačiakampius su draugu Karoliu abu padarė iš paprasčiausių medinių dėžių.
„Norėjom, kad būtų paprasta, patogu, rankų darbo, ne masinės gamybos. Visą vasarą šveitėm ir dažėm. Dabar daug kas klausia, kur tokius originalius baldus pirkom“, – juokiasi jaunoji verslininkė.
Pradžia – į užsienį
Iš kur imti drąsos vidury Panevėžio atidaryti drabužių parduotuvę, kai čia jų ir taip apstu, iš kur tokia svajonė?
„Nė neįsivaizduoju, kodėl ne kokia kita, o parduotuvės idėja galvoje sukosi nuo mokyklinių metų. Kai ėmiausi svajonę įgyvendint, apie konkurenciją mažiausiai galvojau. Tiesa, nekūriau iliuzijų, kad iš karto per mėnesį uždirbsiu tūkstantį eurų ar du, tiesiog dariau tai, ko visąlaik labai norėjau“, – kalba mergina.
A.Mikalajūnaitė baigė tuometę Juozo Miltinio vidurinę, po to – vadybos informacinių sistemų specialybę Vilniaus universitete.
„Paskui nutiko kaip ir daugeliui – sumaniau padirbėti užsienyje, išvažiavau į Norvegiją“, – pasakoja ji.
Svečioje šalyje viskas prie širdies nelipo
Panevėžietė įsikūrė nedideliame miestelyje šalia Oslo, dirbo, žinoma, ne pagal specialybę, o įvairius nekvalifikuotus darbus.
Fiziškai nepervargdavo, gyvenimo sąlygomis nesiskundė, bet svetima šalis nelipo prie širdies, ir viskas.
„Socialinės atskirties nejutau, šalia dirbo ir vietiniai norvegai. Dėl to, kad dirbu nekvalifikuotą darbą, manęs į žemesnę lentyną niekas nedėjo, tačiau jaučiausi nekaip, lyg nevisavertė. Niekas taip nesakė, čia tiesiog buvo toks mano pačios požiūris. Lietuvis Norvegijoje visai ne tas pats, kas lietuvis Lietuvoje. Būdama toli nuo savųjų suvokiau, kaip vis dėlto gera gyventi Lietuvoje“, – pasakoja panevėžietė.
Tiesa, lietuviškos kalbos Norvegijoje netrūko, ten gyvenantys lietuviai dažnai susibėgdavo į Oslo kino teatruose rodomus lietuviškus filmus. Pasirodo, mūsiškiai kino kūrėjai glaudžiai bendradarbiauja su skandinavais, nuolat atveža parodyti naujausių kūrinių.
Osle rodant lietuvišką filmą kino salė būdavo pilnutėlė.
Susikoncentravo į svajonę
A.Mikalajūnaitės sprendimą grįžti namo lėmė artimųjų ilgesys.
„Ne veltui sakoma, kad gimtinėje ir akmuo padeda“, – liaudies išmintį primena ji.
Grįžus į Lietuvą juk nebuvo būtina kurtis Panevėžyje, sostinėje – daugiau darbų, žmonių, galimybių?
„Čia turėjom gyvenamąjį plotą, todėl iš nieko kito nereikėjo rinktis“, – paaiškina mergina.
Iš pradžių ji 9 mėnesius dirbo samdomą darbą, kol galiausiai pasiryžo imtis savarankiško verslo.
„Dar ir kitokių verslo idėjų turėjom, bet jos liko neįgyvendintos“, – A.Mikalajūnaitė išduoda, kad parvykus iš užsienio abu su draugu turėjo visokių minčių, kaip užsidirbti.
Galiausiai susikoncentravo į savo svajonę – bus parduotuvė.
Kol vyko įmonės registravimo ir kūrimosi darbai, jie apie kuriamą verslą niekam nesakė, draugams buvo didelis netikėtumas parduotuvės atidarymas.
Pavadinimas „Merilyn“ yra mažytė aliuzija į grožio ir moteriškumo simbolį Merilyn Monro.
„Norėjau lengvo ir stilingo, kartu darančio įspūdį“, – paaiškina A.Mikalajūnaitė.
Drabužiai nepigūs, ne vienkartiniai
„Pati pradžia nebuvo sudėtinga, juk mano diplomas arti verslo, žinojau, ko reikia. Steigimo dokumentams tvarkyti samdžiau buhalterinę įmonę, sutaupiau laiko, nepatyriau įtampos“, – sako mergina.
Kad viskas būtų ne šiaip sau, kaip išeina, o kaip pridera, patalpoms apipavidalinti bei ženklui sukurti irgi samdė profesionalią dizainerę.
Vietos iš pradžių žvalgėsi didžiuosiuose prekybos centruose, bet ten labai didelė nuomos kaina, o derinantis prie ilgo jų darbo laiko būtų tekę samdyti ir darbuotoją, tai didintų išlaidas.
Dabar A.Mikalajūnaitė viską daro pati: aptarnauja klientes, važiuoja išsirinkti prekių, tvarko dokumentus.
„Stebėjau, ką kiti siūlo, stengiuosi asortimentą sudėlioti taip, kad čia drabužį ar papuošalą pirkusios moterys mieste nesutiktų taip pat apsirengusios. Daug dėmesio skiriu ir siuvinio kokybei, audinio sudėčiai. Čia nepigūs drabužiai, ne vienkartiniai“, – aiškina verslininkė.
Prekių kainos čia varijuoja nuo 27 iki 99 eurų. Vienetiniai dizainerių kūriniai kainuoja brangiau, prekės iš fabrikų – pigiau.
„Merilyn“ parduotuvės asortimentas – subtilūs, akies nerėžiantys drabužiai, skirti moterims nuo 25 metų.
„Auksinė klienčių frazė: „Kad būtų puošnu, bet galėčiau ir kita proga apsirengti.“ Panevėžietės labai nori būti universalios“, – sako pašnekovė.
Ji į moteris įsiklauso, o tada ir renka prekes pagal jų pageidavimus.
Pristato lietuviškų prekės ženklų kūrėjus
A.Mikalajūnaitė bendradarbiauja su lietuvių kūrėjais, prekiauja mūsų dizainerių kurtais drabužiais, papuošalais, rankinėmis.
Viena egzotiškiausių prekių – Balio saloje gyvenančių tautiečių kurti rankinukai iš tenykščio medžio. Lietuviai vyras ir žmona piešia eskizus, o vietiniai gyventojai pagal juos pagamina įdomių formų rankinukus.
Šiuo metu parduodamos juodos ir rudos spalvų iš medžio šakelių pintos, odos detalėmis pagražintos apvalios rankinės. Jos turi specifinį, malonaus dūmo kvapą, kuris atsiranda apdorojant gamybinę medžiagą.
Šiuo metu paklausiausi yra lino apdarai. Juos tiekia net kelių lietuviškų prekės ženklų atstovai.
Dizainerės Justinos Buklytės siuviniai pažymėti „Just–Line“ emblema.
„Love line“ ženklo rūbai išsiskiria dar ir rankomis kurtais piešinukais.
Prekės ženklas „Kuka hobby“ priklauso lietuvei kūrėjai, taip pat grįžusiai iš Norvegijos ir gimtinėje įkūrusiai mados verslą, atidariusiai siuvyklą.
Turi ambicingų planų
„Eilės nestovi, bet ir nedirbu į minusą“, – paklausta, kaip sekasi, atsako A.Mikalajūnaitė.
Kurdama verslą nerealių lūkesčių ji neturėjo, tad rezultatai nenuvylė.
Apie ateities planus jaunoji verslininkė kalba atsargiai, turi visokių idėjų, bet dar reikia šiek tiek luktelėti, kol viskas nusistovės, geriau paanalizuoti rinką.
„Įgyvendinau, ką buvau sumaniusi, dabar žiūriu, kaip visa rutuliosis“, – kalba ji.
Mergina mano, kad bent jau artimiausiu metu į kitą sritį nepasuks, jei seksis, norėtų plėtoti prekybą, galbūt atidaryti dar vieną parduotuvę.
Tolesnės ateities planuose yra ir gan ambicingas planas ne tik prekiauti, bet ir sukurti savą prekės ženklą, atidaryti siuvyklą.
