Olga Vilkelienė – meilės emigrantė, kurią į Lietuvą prieš daugiau nei 40 metų priviliojo Vytautas Vilkelis. Tada Olga Ukrainoje dirbo siuvėja, o darbovietė dalydavo keliones į tuometinį Pabaltijį, tad pasinaudodama proga Olga išvyko pailsėti į Rygą. Vytautas anuomet dirbo „Achemoje“, mechanikos skyriuje, ir užsiimdavo žiedinių lenktynių automobilių sportu, tad vykdavo į Rygą stovyklauti kartu su kitais sportininkais.
„Vakare su draugais nuėjome į barą, žiūrime, ten sėdi mergaitės. Vienas prisėdo, kitas, aš pažiūrėjau, kad ir man viena tiktų. Pasikalbėjome, tada visi nuėjome į kambarį pratęsti vakaro“, – prisiminė Vytautas ir Olga.
Tuo metu nebuvo išmaniųjų, niekas nebendravo internetu, o palaikyti artimą ryšį sugebėdavo tik nedaugelis. Skirtingos šalys, toli vienas nuo kito esantys miestai nesutrukdė Vytautui ir Olgai bendrauti toliau.
Vyriškiui ukrainietę parsivežti į Lietuvą prireikė vos vieno atsitiktinio susitikimo Rygoje, begalės laiškų ir po to buvusių dar dviejų pasimatymų. Juodu suplanavo nuvažiuoti į Krymą prie Juodosios jūros, tada Olga aplankė Vytautą, o ketvirtas susitikimas buvo lemtingas – 1978 metais juodu iškėlė vestuves.
Nors vedyboms nepritarė tėvai, šiandien jie vis dar kartu gyvena Jonavoje ir turi neapsakomo grožio, pačių rankomis pastatytą sodybą.
Išskirtinio grožio sodyba
Prieš devyniolika metų pirmą kartą pamatę 2,5 hektaro žemę, kurioje dabar žaliuoja jų pačių pasodinti medžiai, kitokia augalija ir stūkso medinukai bei nameliai, Olga ir Vytautas net nesudvejojo ir nusprendė, kad šioje vietoje stovės jų sodyba.
Vytautas pasakojo, kad norėjo žemės, kurioje galėtų susirinkti visa giminė, o kurso draugai bei draugai, turintys nuosavas sodybas, jam kėlė baltą pavydą. Norėjosi turėti ką nors panašaus.
„Aš čia bitininkavau ir važiuodavau žiūrėti, kur čia kokį spiečių pasigauti, kur čia inkilą įkelti. Šitas vietas žinojau, o pamatęs Jonavos laikraštyje skelbimą apie parduodamą žemę pasakiau: „Čia ir bus mūsų sodyba.“ Nuvažiavome, pažiūrėjome, o žmona iš karto pasakė, kad tinka“, – pasakojo Vytautas.
Sodyboje tada stovėjo tik sudegęs namas ir tvartas. Viskas buvo apžėlę krūmais, žolėmis. Darbštieji Vytautas ir Olga viską sutvarkė, apsodino medžiais, pristatė įvairiausių rankomis kaltų pavėsinių, iškasė tris vandens telkinius.
Šiandien Vytautas sodyboje augina bites, gamina medų ir netgi naminį midų.
„Kadangi auginu bites, turiu 18 avilių, dar šiemet padariau apie šimtą litrų tikro, natūralaus midaus", – džiaugėsi vyriškis.
Nuo petražolių – prie vyno
Dar prieš penketą metų juodu augino krapus, petražoles, salotas, salierus, špinatus ir visokius žalumynus. Tačiau pasidarė per sunku, nes smulkiuosius verslininkus užgožė stambieji. Buvo atvežama daug prekių iš užsienio, todėl šeima nusprendė imtis kitos, jų teigimu, lengvesnės, veiklos.
Neilgai trukus sodybą apsodino vynuogių medeliais. Šiuo metu jie augina apie 300 vynogienojų – vieni žaliuoja po atviru dangumi, kiti šildosi šiltnamyje.
Jau nuo 2004 metų Olgai kirbėjo mintis pradėti gaminti vyną. Tuomet ji išspaudė pirmąjį savo vyną, o šiandien jo gamina net 30 rūšių.
„Anoks čia verslas, anoks čia biznis. Čia – malonumas“, – atviravo Vytautas.
Vyną Olga išmoko daryti pati. Daug improvizavo, ilgainiui įgavo patirties, nemažai paslapčių suteikė ir Vyndarių asociacija. Tiesa, Olgos tėvai Ukrainoje taip pat gamino vyną, tačiau ji tuomet dar buvo visai maža, kad galėtų mokytis vyndarystės.
Vyndarės teigimu, svarbiausia šiame darbe – kuo švaresnės uogos ir reikmenys, naudojami vynui gaminti.
„Vyną gaminti pradėjo Olga, bet aš turiu daugiau techninių žinių, daugiau pasiknaisioju literatūroje, ten paaiškinta daug cheminių niuansų, rašoma apie fermentus, skirtingas mieles.
Jeigu nori pagaminti kokybišką vyną, kuris dar ir ką nors laimėtų, reikia pasistengti. Labai svarbu švara. Aplink veisiasi daugybė bakterijų, kol pradeda vystytis mielės, jas aplenkia bakterijos“, – vyno gamybos niuansus pasakojo Vytautas.
Olgos vyras teigė, kad ji gali pasigirti ir įvairių čempionatų apdovanojimais, o vynas čia gaminamas iš įvairiausių ingredientų, skirtingų vynuogių rūšių ir kitokių uogų.
„Į vyną dedame aviečių, serbentų, agrastų, putinų, šermukšnių uogų, obuolių. Daromos įvairios kompozicijos iš dviejų ar trijų komponentų“, – teigė Vytautas.
Gavo tautinio paveldo titulą
„2013 metais tautiniam paveldui pristačiau trylika vyno rūšių. Gavau atitinkamą sertifikatą. Nors visi rimti vyndariai ne itin jį vertina, bet aš fabrikų nestatysiu, tad man tinka ir tautinis paveldas, kuris suteikia teisę savo namuose juo pavaišinti žmones“, – sakė Olga.
Vytautas mums aprodė ir davė paragauti įvairiausių vynuogių – tiek desertinių, tiek skirtų vynui daryti. Išties skonis visai nesiskiria nuo importinių vynuogių, o kai kurios netgi skanesnės už svetimšales uogas. Nors Lietuvos klimatas nelabai pritaikytas šioms uogoms tarpti, ūkininkai, regis, žino, kaip šias uogas prižiūrėti.
Būtent dėl šios priežasties ūkininkai sugalvojo rengti pamokas – Olga siūlo padegustuoti 5 rūšių vynų, paruošia užkandžių, papasakoja apie vyno gaminimo procesą ir kaip prižiūrėti vynuogių medelius.
„Trečiadieniais 18 val. rengiu edukacines programas. Apsilanko ir 15-os, ir 20-ies žmonių grupės. Būna, kad nori užsukti ir keli žmonės, kaip aš galiu nepriimti? Aną kartą pro šalį važiuodamos užsuko trys moteriškės. Linksmai pasėdėjome, pasišnekėjome. Žmogui degustacijos programa kainuoja 10 eurų, o trunka tris valandas.
Visi išvažiuoja laimingi. Niekas dabar taip negeria kaip anksčiau – atvažiuoja tik paragauti“, – pasakojo Olga.
„Pastebėjome, kad Lietuvoje labai pagerėjo vyno kokybė. Tačiau Lietuva turi vieną problemą: kai ko uždrausti neleidžia Europos Sąjunga, o kai ko leisti nenori Lietuva. Kai atėjo Aurelijus Veryga, neleidžia reklamuoti vyno net vyno žurnale“, – piktinosi Vytautas. Jam pritarė ir Olga sakydama, kad šis momentas įeis į istoriją.
