Vaikinas jau nuo dvylikos metų mokėsi dirbti su deimantais – pats juos šlifuodavo, pjaustydavo, kol vieną dieną visus uždirbtus pinigus investavo į deimantų verslą, kuris šiandien sėkmingai klesti.
Prieš aštuonis mėnesius Vilniuje, Stiklių gatvėje, įkvėptas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorijos jis atidarė unikalią kavinę „Augustas ir Barbora love story cafe“, kurioje per didžiulį stiklą galima stebėti, kaip šlifuojami deimantai, ir čia pat už patrauklią kainą įsigyti juvelyrinių dirbinių su jais.
Pigiausias juvelyrinis dirbinys čia kainuoja 60, o brangiausias – 360 eurų. Per kelis mėnesius kavinė tapo ne tik madinga įsimylėjėlių susitikimų vieta Vilniuje, bet ir bene fotogeniškiausia kavine sostinėje: būtent čia lankytojai per dieną padaro kelias dešimtis nuotraukų savo „Instagram“ paskyroms. Dabar Patriko įkurtoje vietoje dirba ir garsus Lietuvos virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas. Nuo šio rudens kavinės lankytojai gali mėgautis jo gaminamais gurmaniškais užkandžiais.
– Patrikai, ne kartą jūsų mama Dana Ribas, duodama interviu, yra minėjusi, kad jūs su broliu dirbote nuo mažens. Papasakokite, kada uždirbote pirmuosius savo pinigus?
– Puikiai prisimenu, kaip būdamas antroje klasėje nusipirkau dešimt pulteliu valdomų mašinėlių, išardžiau jas, kad išsiaiškinčiau, kaip jas reikės sutaisyti, kai jos sulūš, nes jos greitai lūždavo. Tada visas mašinėles per dieną pardaviau mokykloje. Nupirkau jas už dešimt šekelių, o pardaviau už 100. Kainą padidinau dešimt kartų. Kaip mažas vaikas tikrai labai daug užsidirbdavau.
Vieną dieną pardaviau mašinėlių beveik už 1000 šekelių. Išsigandau, nes nežinojau, ką daryti su tokiais dideliais pinigais, todėl nuėjau pas direktorę ir paklausiau, kur man pasidėti pinigus. Direktorė pradėjo manęs klausinėti, iš kur pas mane tiek pinigų, gal juos pavogiau. Aš jai papasakojau, kaip užsidirbau, ji paėmė iš manęs visus pinigus ir grąžino vaikams. Jai pasirodė, kad per brangiai pardaviau tas mašinėles. Tai tik vienas iš mano prisiminimų.
Visą gyvenimą mano šeima, tiek mes su broliu, tiek mūsų mama, labai daug dirbome. Trylikos metų pardavinėjau turguje gėles, vėliau dirbau picerijoje, šešiolikos išmokau gerai boksuotis, kad galėčiau vaikams vesti treniruotes, vėliau su partneriu Izraelyje, pajūryje, radome apleistą pastatą, jį sutvarkėme ir atidarėme barą.
Mums puikiai sekėsi! Vakarais į jį susirinkdavo tiek daug žmonių, kad vos spėjome suktis. Abu gerai užsidirbome. Iš tiesų ko tik neprisigalvodavau, kad užsidirbčiau.
Tačiau, kad ir ką dirbčiau, nuo dvylikos metų visą laiką iš mamos mokiausi juvelyrikos meno – pažinti brangakmenius, juos prisijaukinti, šlifuoti, pjaustyti, inkrustuoti. Žinojau, kad vieną dieną deimantai taps mano pagrindiniu verslu, todėl kiek įmanoma norėjau perprasti juvelyrikos gamybą ir visą šio verslo specifiką.
2016 metais, kai Izraelyje prasidėjo karas ir mums su partneriu teko uždaryti barą, būtent tada visus savo uždirbtus pinigus investavau į juvelyriką. Tada visiškai pasinėriau į šį verslą. Esu be galo dėkingas mamai už tai, kad perdavė man visas savo žinias ir pasidalijo patirtimi, kurią įgijo Izraelio deimantų biržoje. Beje, ji vienintelė lietuvė, kuri priklauso šiai deimantų biržai.
Netrukus pradėjau pats gaminti juvelyrinius dirbinius su brangakmeniais, po dvylika valandų per parą tobulindavau inkrustavimo įgūdžius, kad tik mano darbo kokybė būtų nepriekaištinga. Man puikiai sekėsi. Visi partneriai tai pastebėjo ir labai vertino. Netrukus nusprendėme su šeima grįžti į Lietuvą.
– Kodėl grįžote, juk turėjote galimybių gyventi ir dirbti bet kuriame pasaulio krašte?
– Man patinka Lietuva, nes čia mano šaknys. Jaučiu žmones, suprantu jų mentalitetą, jaučiu, kiek bendra turiu su Lietuva. Lietuvoje matau labai daug potencialo. Dabar čia viskas dar tik auga, plečiasi. Žinoma, čia nėra didelės rinkos, bet Lietuva – mielas ir šiltas kraštas, ypač kai čia grįžti iš didelių miestų.
Iš pradžių čia neturėjau jokių ypatingų planų. Norėjome čia tik įkurti logistikos centrą didmeninei prekybai plėtoti, nes čia logistiškai patogi vieta. Aš tuo metu turėjau planų atidaryti biurą Toronte, todėl išvykau ir gyvenau ten aštuonis mėnesius, kol įgyvendinau visus savo planus.
Tada grįžau į Lietuvą ir šalia mamos juvelyrikos salono pamačiau labai gražias tuščias patalpas. Neatsispyriau ir jas išsinuomojau.
– Ir taip prieš aštuonis mėnesius Vilniuje, Stiklių gatvėje, atsirado unikalios koncepcijos kavinė „Augustas ir Barbora love story cafe“. Jūsų svajonė išsipildė – ši kavinė per gana trumpą laiką tapo viena populiariausių Vilniaus kavinių. Kaip dabar jaučiatės?
– Puikiai! Manau, tai unikalus projektas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Man dar neteko matyti deimantų krautuvėlės, kurioje būtų galima išgerti kavos ir pasivaišinti šefo kurtais užkandžiais. Pirmiausia įkūriau kavinę, o tada ėmiau įrenginėti deimantų parduotuvę, į kurią būtų tiekiama produkcija tiesiai iš Izraelio deimantų biržos. Buvo įdomu bendradarbiauti su partneriais, galvojome, kaip sukurti ką nors tokio, kas žavėtų žmones, padėtų jiems pamiršti kasdienybę ir bent trumpam persikelti į kitokį, kiek prabangesnį, pasaulį.
– Kodėl kavinę pavadinote „Augustas ir Barbora love story cafe“, juk dabar madingi įmantrūs angliški pavadinimai?
– Man labai norėjosi sukurti autentišką lietuvišką kavinę. Kartą vaikščiodamas po Valdovų rūmus grožėjausi Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija, atpasakota meno kūriniuose. Mane ji sužavėjo ir įkvėpė!
Tada man ir kilo idėja, kad reikėtų įprasminti šią meilės istoriją – sukurti tokią vietą, kurioje rinktųsi įsimylėjėlių poros, kur žmonės galėtų jaustis laisvai ir patogiai, kurioje būtų malonu išgerti kavos, skaniai pavalgyti ir svarbiausia – stebėti, kaip atsiranda juvelyriniai dirbiniai su deimantais.
Kur jūs dar matėte tokią vietą? Nenorėjau prancūziškų ar angliškų pavadinimų, norėjau kažko lietuviško.
Žinoma, prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjo ir mano bičiulis Žilvinas Grigaitis, kuris pasiūlė man bendradarbiauti su vieno prancūziško šampano prekių ženklo atstovais Lietuvoje. Ši kompanija tikrai pasistengė ir nemažai investavo, kad kavinė „Augustas ir Barbora love story cafe“ atrodytų originaliai. Žydintį sodą, kuris kavinei suteikia ypatingą atmosferą ir nuotaiką, sukūrė žinomas floristas Mantas Petruškevičius.
Mantas – labai talentinga ir įdomi asmenybė, džiaugiuosi, kad lengvai radome bendrą kalbą ir jis prisidėjo prie mano idėjos įgyvendinimo. Jo dėka kavinėje buvo išpuošta originaliais medžiais, kurių šakos išdabintos žiedais. Mantas sakė, kad šiuose medžiuose žydi daugiau nei 4000 žiedų.
Tai tarsi prancūziškas sodas, kuriame galima pailsėti, pamiršti visus dienos rūpesčius ir kasdienybę. Žmonėms čia patinka. Ir aš laimingas, kai matau klientų šypsenas.
– Jūsų tikslas buvo parodyti lietuviams, kad deimantai skirti ne tik turtingiausiam visuomenės sluoksniui, juos įsigyti gali ir vidutines pajamas gaunantys žmonės, tiesa?
– Mano idėja ir tikslas, kad čia visi jaustųsi patogiai ir galėtų įsigyti deimantų už tikrai visiems prieinamą kainą. Mūsų kavinėje vyrai jaučiasi saugiai ir patogiai, nes čia net nežiūrint į kainas galima įsigyti deimantų nuo 60 iki 360 eurų. Beje, pastebėjau, kad čia vyrai gali ateiti ieškoti merginų, nes, kiek aš pats stebiu, šioje kavinėje renkasi gražiausios Lietuvos merginos. (Šypsosi.)
– Nuo šio rudens pradėjote bendradarbiauti su vienu talentingiausių Lietuvos šefų, ne vieno restorano įkūrėju Deivydu Praspaliausku. Ar mažai jaukiai kavinei tikrai reikėjo tokio prabangaus šefo?
– Žinoma, kad taip! Tai ne šiaip kavinė. Tai ypatinga vieta, kurioje galima išgerti gero prancūziško šampano, geros kavos ir pasimėgauti fantastiškais desertais. Būtinai reikėjo užkandžių, ir ne bet kokių, o aukštos klasės, sukurtų profesionalaus, gerą vardą turinčio šefo. Deivydas man patiko nuo pat pirmos mūsų pažinties dienos. Man patiko, kaip jis dirba, kaip jis ruošia maistą ir koks atsidavęs darbui. Mačiau, kaip jis dievina savo darbą, eina prie kiekvieno staliuko, kalbina žmones, domisi, ar jiems patiko maistas. Darbas – jam visas gyvenimas.
Mes esame labai panašūs, gal todėl ir susitikome. Iškart sutapo mūsų biolaukai. Labai džiaugiuosi dėl mūsų bendradarbiavimo ir tikiu, kad tai tik pradžia ir mes su juo ateityje sukursime dar daug didesnių ir įdomesnių projektų.
– O jūs ar jau sutikote savo merginą, ar vis dar laukiate tos vienintelės?
– Mano „love story“ dar ateis. Tikiu tuo. Meilė reikalauja labai daug laiko ir energijos, o aš kol kas negaliu tam skirti daug laiko ir energijos. Toks aš jau esu, visa mano energija kol kas skirta verslui.
Lietuvės labai gražios, čia jų labai daug ateina. Gal vieną dieną ir aš sutiksiu tą, su kuria galėsiu kurti ateitį. Nors kol kas net negalėčiau pagalvoti apie šeimą. Šiandien šeima man būtų tik papildomas galvos skausmas.
– Nuo mažens, galima sakyti, žaidėte su deimantais, tačiau juvelyru netapote, kodėl?
– Man tai buvo per siaura sritis. Norėjau daugiau. Negalėjau užsidaryti prie darbo stalo, nes man patinka bendrauti su žmonėmis, jiems vadovauti ir nuolat galvoti apie verslo augimą ir plėtrą. Dabar aš valdau didžiulį deimantų fabriką ir tuo labai džiaugiuosi. Per tą laiką išmokau dirbti su personalu, kontroliuoti gamybą, logistiką, sužinojau, kaip geriausiai galima kontroliuoti ir investuoti uždirbtus pinigus.
– Daugeliui būtų įdomu išgirsti, kur investuojate uždirbtus pinigus ir kaip juos dažniausiai leidžiate?
– Aš nieko sau neleidžiu. Viską, ką uždirbu, šiandien investuoju į savo verslą. Manęs daugelis klausia, kokią mašiną vairuoju. Man nereikia prabangios mašinos, kad galėčiau prieš kitus pasipuikuoti, geriau butą už tuos pinigus nupirkčiau ir jį išnuomočiau. Man niekada nereikėjo ir nerūpėjo pasipuikuoti ar pasirodyti, nes mano tikslas visada buvo ir yra kurti įdomius projektus.
– Patrikai, iš Lietuvos išvykote vos penkerių, tačiau šiandien puikiai kalbate lietuviškai. Kaip jums pavyko išsaugoti tokią puikią lietuvių kalbą?
– Aš ir pats nežinau, kaip dabar taip lengvai susikalbu su visais. Matyt, laipsniškai atsigamino tai, ko išmokau vaikystėje, nors pradžioje lietuvių kalba man atrodė tikras košmaras. Nieko lietuviškai negalėjau pasakyti. Gyvendami Izraelyje kalbėjome tik hebrajų kalba. Prisimenu, atvykus į Izraelį buvo labai sunku – gėdijausi kalbėti lietuviškai, nes visi iš mūsų su broliu šaipėsi tol, kol išmokome gerai kalbėti hebrajų kalba.
– Vadinasi, vaikystėje ir jums teko patirti patyčių?
– Izraelyje, kaip ir visur, vaikai žiaurūs. Izraeliečiai laikė mus rusais, o jų tuo metu labai ten nemėgo. Todėl visokių patyčių teko patirti, tik aš buvau stiprus, gerai boksavausi, todėl sumušdavau visus, kurie šaipėsi. Ir prie manęs niekas nelįsdavo.
Buvau iš tų, kurie nenusileidžia ir nesileidžia skriaudžiami. Sunki buvo mano vaikystė, tačiau tos patirtys mane labai užgrūdino. Šiandien tai galiu pritaikyti versle. Nesimušu, tačiau manęs lengvai nenugalėsi – esu atkaklus ir moku siekti savo tikslų.
– Esate žydo ir lietuvės sūnus, todėl tikriausiai mokėtės iš abiejų kultūrų. Sakykite, ką gero išmokote iš lietuvių, o ką iš žydų kultūros?
– Gyvendamas Izraelyje išmokau pozityvumo. Žydai tiki gėriu, jie moka džiaugtis ir didžiuotis sėkme. Ir jei jau jiems sekasi, tai jie tiki, kad gali dar labiau pasisekti.
Lietuviai bijo sėkmės: jei lietuviui sekasi, jis laukia, kada tai baigsis ir atsitiks kas nors blogo. Tai pagrindiniai skirtumai, kuriuos pastebėjau.
– Ar jūsų šeima laikosi žydų tradicijų?
– Mūsų šeima nėra religinga, tačiau švenčiame tradicines žydų šventes. Pavyzdžiui, žydams penktadienio vakaras yra šventas. Tai kassavaitinė šventė, kuri prasideda penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigia šeštadienio vakare, kai danguje pamatomos 3 žvaigždės. Visi, kad ir kur būtų ir kokias pareigas eitų, penktadienį septintą valandą vakaro privalo būti su šeima prie bendro vakarienės stalo. Tuomet visi drauge mėgaujasi geru maistu, bendrauja, klausosi muzikos. Ši tradicija labai visus suartina. Penktadieniais prieš šabą „Augustas ir Barbora love story cafe“ organizuojame labai smagius vakarus. Susirenka šaunūs žmonės, klausomės geros muzikos, užkandžiaujame, išgeriame lengvų gėrimų, o pasibendravę visi keliauja namo pas šeimas.
– Kaip manote, verslininkais gimstama ar vis dėlto galima išmokti verslumo?
– Žmogus turi turėti verslo gyslelę ir gerą uoslę. Turi norėti uždirbti ir siekti savo tikslų ir svarbiausia – nebijoti darbo. Būti verslininkais norinčių yra daug, dauguma pradeda ir pradžioje jiems sekasi, tik vos susidūrę su pirmaisiais sunkumais viską meta.
Iš žydų kultūros išmokau vieną dalyką, kuriuo norėčiau pasidalyti su kitais. Ne visada ir ne iš visko iškart pavyksta uždirbti, bet jei dirbi, stengiesi, tai vieną dieną tikrai viskas atsiperka.
Kartais žmonės nedrįsta pradėti arba nenori dirbti mažai apmokamo darbo, bet visi mes pradedame nuo pačios apačios ir po truputį kylame į viršų. Dirbant ir nuolat esant viename ar kitame procese mezgasi kontaktai, atsiranda vis naujų žmonių, galimybių, pasiūlymų. Svarbiausia – būti atviram galimybėms ir pasiūlymams.
– Patrikai, dirbate septynias dienas per savaitę po dvylika valandų, sakykite, kada ir kaip jūs ilsitės?
– Man labai patinka keliauti, keliaudamas sutinku daug naujų žmonių, būtent kelionėse man kyla daug naujų idėjų ir projektų. Man nereikia ilsėtis nuo darbo.
Aš susikūriau tokią aplinką, kurioje man gera būti ir dirbti. Aš pats sau viršininkas, todėl jei matau, kad pervargstu, galiu eiti namo ir pailsėti. Bet kada galiu nusipirkti bilietus ir kur nors išskristi. Manau, šiandien pati didžiausia pramoga man yra nauji mano projektai. Man jie suteikia energijos, mane jie motyvuoja ir veda į priekį.
