Verslas, besitęsiantis dešimtmečius: neišviliojo nei laikas, nei verslo ryklių siūlomi pinigai

Vytautas Batėnas yra batsiuvys, o Raisa Vaitkevičienė – laikrodininkė. Abu jie daug metų ne tik užsiima mėgstamu amatu, bet ir triūsia darbo vietose, turinčiose įdomią istoriją. Ją, pakėlę akis nuo darbų, mielai pasakoja ir klientams, ir turistams.

Avalynės meistras V.Batėnas savo dirbtuvėje darbuojasi jau 40 metų. Batų taisykla šiose patalpose K.Donelaičio gatvėje veikia dar nuo tarpukario laikų.<br>M.Patašiaus nuotr.
Avalynės meistras V.Batėnas savo dirbtuvėje darbuojasi jau 40 metų. Batų taisykla šiose patalpose K.Donelaičio gatvėje veikia dar nuo tarpukario laikų.<br>M.Patašiaus nuotr.
Šiame K.Donelaičio gatvės name avalynės taisykla veikė ir tarpukariu.<br>M.Patašiaus nuotr.
Šiame K.Donelaičio gatvės name avalynės taisykla veikė ir tarpukariu.<br>M.Patašiaus nuotr.
Laikrodininkė R.Vaitkevičienė šia veikla užsiima net 49 metus. Moteris dirba toje pačioje vietoje, Šv.Gertrūdos ir Savanorių prospekto sankirtoje, kur laikrodžiai buvo taisomi ir tarpukariu.<br>M.Patašiaus nuotr.
Laikrodininkė R.Vaitkevičienė šia veikla užsiima net 49 metus. Moteris dirba toje pačioje vietoje, Šv.Gertrūdos ir Savanorių prospekto sankirtoje, kur laikrodžiai buvo taisomi ir tarpukariu.<br>M.Patašiaus nuotr.
Laikrodininkė R.Vaitkevičienė šia veikla užsiima net 49 metus. Moteris dirba toje pačioje vietoje, Šv.Gertrūdos ir Savanorių prospekto sankirtoje, kur laikrodžiai buvo taisomi ir tarpukariu.<br>M.Patašiaus nuotr.
Laikrodininkė R.Vaitkevičienė šia veikla užsiima net 49 metus. Moteris dirba toje pačioje vietoje, Šv.Gertrūdos ir Savanorių prospekto sankirtoje, kur laikrodžiai buvo taisomi ir tarpukariu.<br>M.Patašiaus nuotr.
Spurginę kauniečiai taip pat vadina legendine.<br>M.Patašiaus nuotr.
Spurginę kauniečiai taip pat vadina legendine.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Oct 27, 2019, 11:10 AM, atnaujinta Oct 27, 2019, 11:14 AM

Kaune yra smulkiųjų verslininkų, kurie tose pačiose patalpose tęsia veiklą, kuria čia buvo užsiimama ir tarpukariu.

Miesto centre veikiančiose avalynės ar laikrodžių taisyklose besidarbuojantys kauniečiai neslėpė, kad jų patalpomis domėjosi ir dabar tebesidomi turtingesni verslo rykliai. Bet amatininkai ištikimi savo darbo vietoms ir klientams.

Kaune tebeveikia ir dar kelios legendinės įmonės.

Verslo konsultantai įsitikinę, kad nuolatinė verslo vieta ir su ja susijusi istorija yra viena sėkmingos veiklos priežasčių. Dabartiniai verslininkai, besivaikantys greito pelno, tai ne visada suvokia.

Pavardė sutapo su darbu

K.Donelaičio gatvės pabaigoje stovi prašmatnus tarpukariu pastatytas daugiabutis. Ant jo fasado kabanti lentelė byloja, kad viename šio namo butų 1927–1939 metais veikė Apaštališkojo sosto nunciatūros kanceliarija.

Tačiau miesto centre gyvenantys kauniečiai varsto vienas šio namo duris visai ne dėl to. Pirmame pastato aukšte yra patalpa su atskiru įėjimu, kurioje veikia avalynės taisykla.

Mažoje linksmai geltonai dažytoje dirbtuvėje darbuojasi avalynės meistras V.Batėnas.

„Taip, sutapo, kad mano pavardė atitinka mano darbą“, – šypsojosi linksmų plaučių vyras.

Gerą meistrą pastebėjo

V.Batėnas pasakojo, kad iš tiesų jis turi elektriko specialybę. Tačiau jaunystėje patyrė traumą ir ieškojo ramesnio darbo, kur galima daugiau sėdėti.

„Draugai prasitarė, kad būnant batsiuviu galima neblogai uždirbti. Šio amato pasimokiau kelis mėnesius ir įsidarbinau įmonėje „Tauras“. Iš pradžių dirbau avalynės taisykloje, veikusioje Gedimino ir Kęstučio gatvių sankirtoje“, – pasakojo kaunietis.

Įmonės direktorė pastebėjo, kad meistras dirba gerai, yra pareigingas, klientai jį mėgsta, todėl pasiūlė darbą dirbtuvėje K.Donelaičio gatvėje.

„Čia galėjau dirbti vienas ir man buvo labai patogu, niekas nestovėjo šalia, nekontroliavo, tik taisyk batus ir džiaukis“, – pasakojo V.Batėnas.

Savininku tapo per 2 dienas

Avalynės meistras žino, kad daugiabutis, kuriame yra jo dirbtuvė, pastatytas tarpukariu. Namas priklausė žydų tautybės žmonėms. Per Antrąjį pasaulinį karą jie buvo įkalinti Kauno IX forte, ten ir žuvo. Namas buvo nacionalizuotas.

„Name buvo butai, o šioje mažoje keistos formos patalpoje su mažu langu – avalynės dirbtuvė ir taisykla. Joje taip pat darbavosi žydų tautybės meistras. Sovietmečiu dirbtuvė priklausė butų ūkiui, paskui – bendrovei „Tauras“, – pasakojo kaunietis.

Lietuvai tapus nepriklausomai ir atėjus privatizacijos vajui šias patalpas aukcione įsigijo EBSV koncerno žmonės.

„Sukau galvą, ką daryti, maniau, teks išsikraustyti. Koncerno atstovai patalpas pirko aklai, neapžiūrėję. Kai atėjo ir pamatė, kokios jos mažos, kad nėra nei tualeto, nei vietos jam įrengti, pasiūlė man jas įsigyti. Kadangi čia dirbau, turėjau pirmumo teisę. Taip per 2 dienas tapau savo dirbtuvės šeimininku“, – pasakojo jau 40 metų toje pačioje vietoje triūsiantis V.Batėnas.

Ieškojo senojo meistro

Meistro dirbtuvė nepasikeitė nuo tarpukario laikų. Net radiatorius smetoniškas. Kokybiškai pastatyto namo su 70 centimetrų storio sienomis iš pagrindų iki šiol remontuoti nereikėjo. Prieš metus atnaujintas tik jo fasadas.

Dalis V.Batėno klientų taip pat yra senbuviai.

„Iš Vilijampolės pas mane ateidavo keli žydų tautybės žmonės, nes anksčiau lankydavosi pas tautietį meistrą. Paskui atvykdavo vieno tokio kliento sūnus. Dabar jo seniai nemačiau, gal paseno, gal emigravo“, – svarstė batsiuvys.

Kiti klientai taip pat batus jam neša jau po 30 ar 20 metų. Jie pas meistrą specialiai atvažiuoja iš įvairių miesto vietų.

Atsiranda ir visai naujų žmonių, kurie dirba ar įsikuria miesto centre.

„Ateina ir greta esančios savivaldybės, Registrų centro darbuotojai“, – atskleidė V.Batėnas.

Klientai kitur nepabėgo

Vyras neslėpė, kad prieš kelis dešimtmečius darbo buvo kur kas daugiau.

„Tada gera avalynė buvo brangi arba jos gauti buvo sunku. Ypač daug aukštakulnių atnešdavo moterys. Jos norėdavo, kad bateliai butų su metaline pakulne. Kartais batai dirbtuvėje sunkiai tilpdavo. Žmonės prie taisyklos stovėdavo eilėje, nutįsusioje palei gatvę“, – pasakojo V.Batėnas.

Dėl didelio darbo krūvio jis kartais pakabindavo skelbimą, kad tą dieną avalynę tik priima arba tik atiduoda, nes dirbti nebūdavo kada.

Dabar situacija pasikeitusi. Meistras dirba tris dienas per savaitę, ir to užtenka.

„Bet kai keliems mėnesiams buvau išvykęs į užsienį ir grįžau, klientai tuoj supuolė, prinešė naujo darbo. Jie niekur nepabėgo, neieškojo kitų dirbtuvių“, – sakė meistras.

V.Batėnas neslėpė, kad jo patalpas ne kartą norėjo įsigyti įvairūs verslininkai.

„Tačiau vieta labai gera, žmonės nuo seno žino, kad čia veikia taisykla. Matyt, sekasi ne tik dėl to, kad klientas visada teisus, bet ir dėl senų tradicijų“, – sakė avalynės meistras.

Domisi dirbtuvės istorija

Šv.Gertrūdos ir Savanorių prospekto sankirtoje galima užtikti nedidelę laikrodžių taisyklą. Ji toje pačioje vietoje veikia taip pat nuo tarpukario laikų.

Šioje dirbtuvėje dirba 4 žmonės. Seniausiai – jau 49 metus – R.Vaitkevičienė.

Moteris pasakojo, kad domėjosi savo darbo vietos istorija.

„Žinau, kad toje pačioje vietoje, daugiabučio pirmajame aukšte, laikrodininko dirbtuvė veikė dar tarpukariu. Po Antrojo pasaulinio karo čia pradėjo dirbti iš vokiečių geto išvaduotas kaunietis Iseris Šifris. Tada čia buvo laikrodžių ir juvelyrikos dirbinių taisykla“, – pasakojo moteris.

Vyras laikrodininko dirbtuvę paliko 1963 metais, kai drauge su šeima emigravo į Izraelį.

Lankosi laikrodininko duktė

R.Vaitkevičienę, dar labai jauną merginą, laikrodininko amato išmokė taip pat žydų tautybės meistras, dirbęs Vilijampolėje. Vėliau ji įsidarbino sovietmečiu veikusiame buitinio aptarnavimo centre „Žaibas“.

Keletą mėnesių kaunietė dirbo ceche, kur buvo taisomi laikrodžiai, bet ten turėjo atlikti vis tas pačias operacijas.

Darbas buvo nuobodus, todėl kai 1970 metų lapkritį atsirado vieta laikrodžių taisykloje Šv.Gertrūdos gatvėje, R.Vaitkevičienė joje įsidarbino priėmėja ir meistre, atlikdavo skubų laikrodžių remontą.

Su ankstesniu laikrodininku kaunietė nebesusipažino. Tačiau likimas turi keistus vingius. 2016 metais į Kauną sugrįžo ir vėl čia apsigyveno laikrodininko I.Šifrio duktė Bella Shirin.

„Ji iš karto apsilankė pas mus, dabar kartais taip pat užeina. Jos šeimos nuotrauka – tėvas ir motina, kuri kaip tik laukėsi Bellos, dabar pavaizduota ant dirbtuvės fasado“, – pasakojo R.Vaitkevičienė.

Savininkai pelnu nesusigundė

Laikrodininkė sakė, kad dabar Kaune dirba apie 30 šio amato specialistų, išsibarsčiusių po visą miestą.

„Taip pat gana seniai, nuo sovietmečio, laikrodininkų dirbtuvė yra Vytauto prospekte, bet mūsų – seniausia“, – tikino R.Vaitkevičienė.

Įdomu, kad beveik prieš 30 metų privatizavus laikrodžių dirbtuvės patalpas jose norėjo įsikurti vienos telekomunikacijų bendrovės biuras.

„Nors pasiūlymas greičiausiai buvo viliojantis, savininkai nusprendė, kad veiklos, kuri vyksta šiose patalpose, profilio keisti neverta.

Taip mes likome toje pačioje vietoje iki šiol“, – pasakojo R.Vaitkevičienė.

Brangina senelių palikimą

Vienu metu laikrodininkams pragyventi buvo sunku. Atsiradus mobiliesiems telefonams daugelis žmonių laikrodžių ėmė nebenešioti.

„Dabar pastebime, kad laikrodžiai vėl madingi. Žmonės perka ne tik naujus. Nemažai jaunų žmonių į taisyklą atneša tėvų ar senelių laikrodžius, nori, kad suremontuotume, ir žada juos nešioti kaip brangų prisiminimą“, – pasakojo laikrodžių meistrė.

Nemažai smalsuolių, ypač turistų, užsuka ir dėl to, kad ant namo fasado yra perpiešta kauniečio laikrodininko šeimos nuotrauka.

„Tenka ne tik dirbti, bet ir pasakoti mūsų laikrodžių taisyklos istoriją. Tai nenusibosta, nes kitos tokios Kaune nėra“, – šypsojosi laikrodininkė.

Išliko ir daugiau legendinių vietų

Laisvės alėjoje yra dar dvi smulkiųjų verslininkų įmonės, kurias kauniečiai jau taip pat vadina legendinėmis. Tai Spurginė (nuotr.) ir kojinių parduotuvė „Kotonda“.

Kojinių parduotuvės pavadinimas primena tarpukariu Kaune veikusį kojinių fabriką „Cotton“, sovietmečiu pervadintą „Kotonu“. Kojinių parduotuvė Laisvės alėjoje įkurta 1957 metais. Ją įsteigė valstybinė įmonė „Kauno pramprekyba“, kuri vadovavo įvairioms pramoninių prekių prekybos bazėms ir parduotuvėms.

Dabartinės parduotuvės darbuotojos joje dirba jau po 30 metų.

Sovietmečiu kojinės, kaip ir kitos prekės, buvo graibstyte graibstomos. Iš pradžių pasiūla buvo nedidelė, o žmonių eilės driekdavosi gatvėje.

Iki šių dienų parduotuvės darbuotojos patyrė kelis didelius išbandymus. Vienas jų buvo atkurtos šalies nepriklausomybės pradžioje, nes atsirado didelė konkurencija. 2001 metais pačios pardavėjos iš naujojo šeimininko išsinuomojo patalpas ir toliau tęsia veiklą.

„Mus suvienijo bendras požiūris į savo darbą, sėslumas, užsispyrimas, nenoras lakstyti iš vienos darbo vietos į kitą, norėjome tęsti tai, kas patinka. Branginame seną vietą ir savo klientus“, – sakė parduotuvei vadovaujanti Vanda Girdauskienė.

Spurginė kauniečiams sentimentų kelia nesikeičiančiu spurgų ir kitų pyragėlių skoniu ir dešimtmečiais nepakitusiu interjeru.

Iš pradžių, nuo 1960 metų, čia veikė valgykla. Vėliau, XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, panaikinus savitarną buvo įrengta tokia spurginė, kokia yra iki šiol. Čia skanėstai gaminami pagal receptus, kuriems jau 40 metų.

Ši vieta taip pat išgyveno ir gražių, ir nelengvų metų, bet dabar Spurginės kolektyvas dirba sėkmingai. Čia lankosi jau ne viena kauniečių karta.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?