Prie Lietuvos sienos – atgimimas
„Tai neįkainojama. Finansinių investicijų nė mūsų vaikai neįstengtų grąžinti. Tačiau paskola ir savi pinigai padėjo sukurti tai, kuo galime džiaugtis ir dalintis su kitais. Šis dvaras yra bendras mūsų ir architekto kūrinys“, – latvė Ilzė Melgalvė suskubo užbaigti kalbą apie pinigus, vos tik išgirdo apie juos klausimą.
Kiek jų prireikė kartu su vyru Aldžiu Melgalviu įsigytam Berklenės dvarui prikelti iš griuvėsių taip ir liko neaišku. Tačiau akivaizdu tai, kad netoli Lietuvos sienos esantis dvaro statinių kompleksas ir 17 hektarų žemės, kurį 2004 metais jiedu įsigijo maždaug už 40 tūkst. latų (200 tūkst. eurų), dabar yra visai kitokios vertės.
Pasak I.Melgavės, ties Lietuvos siena esančiame Latvijos regione žemė yra naši, tad ir labai brangi, taigi šiuo atveju ji kainavo gerokai daugiau už apgriuvusius pastatus.
Talkino garsus architektas
Ideali tvarka ir švara. Tai pirmas įspūdis, kuris apima vos tik šeimininkams atvėrus Berkenės dvaro duris. Ir jis nebeapleidžia.
Šį dvarą, kuriame įrengtas viešbutis – svečiams skirti penki kambariai, I. ir A. Melgalviai atnaujino pakvietę į pagalbą garsų architektą Peterį Blūmą. Jo specializacija yra būtent istorinių pastatų rekonstravimas – šis architektas vadovavo ir Livonijos ordino pilies atstatymo projektui Ventspilyje.
„Neapsieiname be Peterio Blūmo pagalbos. Yra rekonstrukcijos darbų, kurie tebevyksta. Tad jo konsultacijos yra nuolatinės. Jis pataria, ką būtina išsaugoti – į kokias detales atkreipti dėmesį, kad pastatų istorinė vertė nenukentėtų“, – užsiminė Ilzė.
Berķenės dvaras yra vienas iš seniausių mažų dvarų Žiemgaloje, įsikūręs ant Sventės upės kranto. Nuo jo iki artimiausio miestelio Lietuvoje – Žagarės tėra pora dešimčių kilometrų, iki Šiaulių jų – apie 60, o Latvijos Tėrvetės nacionalinis parkas vos ne ranka pasiekiamas.
„Šios vietovės istorijai daugiau nei 500 metų. Apskritai palei Lietuvos sieną, Jelgavos rajone, tokių istorinių vietovių yra daug. Tai buvo nedideli dvarai, apie kuriuos sukosi visas ūkis, tačiau dauguma jų dabar tėra griuvėsiai, – sakė I.Melgalvė.
Iki sovietmečio čia dar buvo Berkenės kaimas, tačiau įsteigus kolūkį atsirado Ziedkalnė. Toks kaimo pavadinimas yra ir dabar, tačiau dvaras išsaugojo senąjį savo vardą.
Kūrė vietą senjorams
Įsigyti Berkenės dvarvietę Melgalvius paskatino išskirtinis sumanymas.
„Gyvenome Jūrmaloje, ir kone dvejus metus ieškojome gražios, nuošalios vietos, kuri tiktų senjorų rezidencijai. Norėjome ją sukurti, nes Latvijoje yra pensionų, globos namų, bet nėra tokių vietų, kur senyvi žmonės galėtų gyventi oriai“, – kalbėjo Ilzė.
2004-aisisi aptikę skelbimą apie Jelgavos rajone parduodamą dvarą, esantį maždaug už valandos kelio nuo Rygos, jiedu su vyru išvyko jo apžiūrėti. Ir rado griuveną.
„Sovietmečiu pasisekė tiems pastatams, kuriuose veikė, pavyzdžiui, mokyklos ar kolūkių kontoros. Čia to nebuvo – tai buvo nugyventas, belangis, šiferiu dengtas akmeninis komunalinis namas, kurio kiekviename kambaryje sumūrytos krosnys juodai nutapė jo sienas.
Moteris, kuri atgavo savo senelio žemę ir pastatus, nežinojo, ką su juo daryti. Nes tai juk buvo dvaras – valstybės saugomas architektūros paminklas, be prievaizdų leidimų nė žingsnio negalima žengti. O mums ta vieta labai patiko – suradome tai, ko taip ilgai ieškojome“, – sakė Ilzė.
Šie žmonės tuo metu nė neįtarė, kokį rūpestį nusipirko. A.Melgalvis, dirbdamas nekilnojamojo turto įmonėje, veiklą siejo su naujų pastatų statybos projektais, ir nė nenujautė, kiek atnaujinant dvarą teks įveikti iššūkių.
„Galvojome, kad tai mes išsirinkome šią vietą. Tačiau dabar, praėjus penkiolikai metų, galime teigti, kad tai ji pati mus pasirinko, – užsiminė Ilzė. – Pirkome ją, kai mažiausiam iš trijų vaikų – Alisai, tebuvo keturi mėnesiai.
Savo vaikams sakydavome, kad ateis laikas, ir mes čia gyvensime. Taip ir nutiko – iš Jūrmalos į Berkenę persikėlėme prieš penkerius metus, kai įsirengėme mažąjį, prie pagrindinio pastato prigludusį namą. Ir toliau dvarą tvarkėme jau gyvendami vietoje“.
Įdarbino vandenį
„Tuo metu, kai 2004-ųjų gegužę dairėmės po dvarvietę, joje esantis tvenkinys buvo pilnas vandens. O kai rugpjūtį atvažiavome kaip nauji valdytojai, jo nebebuvo. Kas pavogė mūsų vandenį? Toje vietoje žiojėjo žolių priaugusi dauba“, – prisiminė Ilzė.
Tvenkinį teko išvalyti, o tai darant atsirado ir sumanymas pastate įrengti geoterminį šildymą. Juk deginti malkas – neekologiška, šildyti elektra – brangu, o dujų apskritai nebuvo iš kur atsivesti.
Tuo metu geoterminis šildymas nebuvo retenybė, nors technologijos buvo brangios. Savininkaio rado ekonomišką sprendimą – tris šilumos siurblius įrengė tvenkinyje, dar vieną įleido į žemę ties namu. Ir dabar visa ši sistema dirba ypač efektyviai.
Sieną teko nugriauti
Visus pastato atnaujinimo darbus naujieji dvaro šeimininkai turėjo derinti su paveldėsaugininkais – kitaip nebūtų pavykę pajudėti iš vietos. Vienas didžiausias iššūkių, kurį teko įveikti – sugalvoti, kaip atnaujinti galinę, iki pat žemės įskilusią pastato sieną.
„Plyšys buvo gilus. Teko gauti leidimą ir ją nugriauti. Atstatėme ją tokio paties storio, bet iš šiuolaikinių statybinių medžiagų – keraterm keraminių blokelių.
Pasak P.Blūmo, šiais laikais vėl sumūryti moliu surinktus akmenis būtų visiškas nesusipratimas. Restauruojant istorinius pastatus reikia išsaugoti tai, ką įmanoma išsaugoti, bet neįmanoma saugoti to, ko nebėra“, – užsiminė Ilzė.
Tas pats nutiko ir su pamatais – juos visus teko permūryti. Tai padaryti buvo įmanoma tik dviem būdais – pakėlus namą arba dirbant „gabalais“.
Anot pašnekovės, pirmasis variantas finansiškai buvo neįkandamas. Tad meistrai pamatus keitė, kas metrą griaudami suskeldėjusius senuosius ir mūrydami naujus. Kaip ir dera, buvo paklota hidroizoliaciją, mat senuosius pamatus drėgmė griovė bei skverbėsi į sienas.
Nustebino molio plytos
„Valydami vidines sienas viename kampe aptikome akmenį su iškaltais 1819 metais. Nutarėme, kad tai data, kada ir buvo pastatytas mūsiškis pastatas. Taigi jis gyvavo jau 200 metų, ir, tikėtina, kad atnaujintas jis dar kita tiek išstovės“, – neabejojo šeimininkė.
Pradėjus darbus viduje – nudaužius seną tinką atsidengė nepaprastai gražios, iš nedegtų molio plytų sumūrytos sienos. Drėgmė jas ištirpdytų, tačiau net ir seno šiferio stogas jas sugebėjo apsaugoti.
Taigi šiuo metu centrinėje dvaro dalyje, kurioje įrengtas erdvus prieangis, biblioteka bei valgomasis, yra palikta ir originalių sienų atodangų.
Šimtmečius ištvėrę gegnės
Architektui P.Blūmui patarus, meistrai įveikė dar vieną iššūkį – perdengė dvišlaitį stogą taip, kad jis būtų tvirtas, bet kartu išsaugojo ir senąsias medines gegnes.
„Nuardžius senąjį stogą paaiškėjo, kad supuvęs yra ne tik viršutinis rąstų vainikas. Puvinys buvo persimetęs į visų gegnių galus. Todėl reikėjo rinktis, ar gegnes „protezuoti“ – pakeisti jų galus nauja mediena, ar imtis kitokio restauravimo būdo“, – pasakojo Ilzė.
Pagal P.Blūmo sumanymą stogo apkrovas dabar laiko naujos medinės gegnės, o visos senosios konstrukcijos, kurių nepalietė puvinys, panaudotos įvairioms stogo atitvaroms.
Visa tai tapo regima interjere – gegnės, kuriose išliko prieš 200 metų jas skobusių meistrų numeracija, papuošė visą antrąjį pastato aukštą.
Sumanymą paliko ateičiai
Pasak Ilzės, ne kartą jiedu su vyru girdėjo klausimą, ar ne lengviau būtų buvę viską griauti lauk ir imtis naujos statybos.
„Tą patį mums kalbėjo ir meistrai. Tačiau šio pastato sienose yra kažkas tokio, ką jaučiame ir mes, ir mūsų svečiai. Aura? O gal tai istorija? Šis namas mus tiesiog užkerėjo“, – šypsojosi jo šeimininkė.
Gali būti, kad būtent ši trauka padėjo pakelti 2008-aisiais atslinkusį sunkmetį – krizė sustabdė pradėtus darbus.
„Nieko nejudinome, nes galėjome viską prarasti. Dirbome be jokios ES paramos. Renovacijai patys buvome paėmę didelę paskolą, už kurią bankui įkeitėme savo būstą Jūrmaloje. Todėl tik sunkmečiui atsitraukus tęsėme atnaujinimo darbus“, – užsiminė A.Melgalvis.
Taigi 2017 metų vasarą Berkenės dvaro durys pagaliau buvo atvertos svečiams, tačiau – ne senoliams. Jis pradėjo veikti kaip mažas, penkis kambarius turintis šeimos viešbutis.
Šiemet vasarį rūsyje, kuriam sutvarkyti prireikė daugiausia laiko, buvo baigtos įrengti dvi pirtys, baseinas ir poilsio patalpa.
„Atnaujinę dvaro pastatą surengėme seminarą galimiems klientams – pensijinio amžiaus žmonėms. Pagal mūsų sumanymą senjorai turėjo gyventi jiems pastatytuose naujuose nameliuose, o pagrindinis pastatas turėjo būti skirtas administracijai ir socializacijos centrui.
Antrajame aukšte kambariai turėjo būti skirti senjorų aplankyti atvykstantiems artimiesiems. Bet per seminarą išsiaiškinome, kad to dar greitai nebus. O tam, kad kambariai nestovėtų tušti, teveikia viešbutis“, – sakė Ilzė. Taip šeima pasuko savo verslą link apgyvendinimo paslaugų.
„Yra statybos darbų, kurie tebevyksta. Sakoma, kad Ryga, turinti aibę kultūrinių ir istorinių objektų, niekada nebus pasirengusi priimti svečių. Ko gero, ir mums, kaip visiems sodybų šeimininkams, tinka ta pati patarlė – mes niekada nebūsime iki galo visko užbaigę“, – šyptelėjo I.Melgalvė.