Būtent Juliui priklauso verslas, tačiau jame veiklos per akis visai šeimai: tėvams, seseriai, žmonai, brolio žmonai. „Šeima – ir pliusas, ir minusas tuo pat metu. Nes neklauso. Vadovo šeimoje negali būti – visi vadovai, todėl ir susitarti keblu“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė Julius.
Vilos restoranui vadovaujantis vyras verslui pradėti tinkamos vietos ieškojo ilgai, tačiau, kai 2011-ųjų rudenį atvažiavo į sklypą netoli Kartupėnų piliakalnio, jau kildamas į kalną suprato, kad „čia viskas bus gerai“.
„Šitokiam verslui vieta – labai svarbu. Panemunėje nėra lengva rasti pirkti sodybą. O mūsų pasirinkimas pasiteisino – jau nuo trečiadienio pradedame ruoštis savaitgaliui. Ypač vasarą švęsti savaitės viduryje netgi geriau – pasidarai ilgąjį savaitgalį“, – sakė sodybos šeimininkas J.Grumuldis.
R.Grumuldienė šiandien – visa koja šeimos versle, tačiau moteris neslepia, kad iš pradžių minčių būta ne tokių giedrų, o Julių apskritai bandė perkalbėti.
„Sodybos ieškojome daug metų. Bet kai mane čia atsivežė, maniau, išprotėsiu: pinigai sumokėti dideli, paimta paskola, o čia – jau ant šono pavirtę tvartai. Nukasėme apie penkis metrus žemių, kad į srutas kojos nesmigtų“, – pasakojo R.Grumuldienė.
Juliui gauti paskolą verslui pradėti nebuvo paprasta – bankai išsyk parodė duris. Idėja patikėjo Jurbarko kredito unija, tačiau teko įkeisti tėvų, močiutės namus, prisiėjo laiduoti ir užsienyje gyvenančiai seseriai. „Viską pastatėme ant kortos“, – sakė verslininkas.
2014-aisiais „Vila Bisena“ jau priėmė pirmuosius svečius. Labai pasisekė tai, kad jau pirmąjį sezoną sodyba turėjo klientų. „Jie mums tarsi nukrito ir davė pinigų, kad galėtume įsivažiuoti“, – pradžią prisiminė R.Grumuldienė.
Didžiulėje – 20 ha – sodybos teritorijoje stovi du statiniai, kuriuose telpa 70 žmonių, todėl prireikus plėstis vietos apstu.
Vis dėlto Grumudžiai plečiasi kita prasme. Seseriai Ievai patikėtas maisto furgonas „Kipšiukas“, o šios vasaros viduryje į vandenį buvo nuleistas ir laivas „Bisena“, kuris priklauso Juliaus broliui. Laivo kapitonas, Juliaus tėtis Antanas, plukdo Nemunu pro Kartupėnų piliakalnį, Panemunės pilį, Gelgaudiškio dvarą, patį Gelgaudiškį, o nuo Šilinės apsisukęs grįžta į Pilies prieplauką. Ši vieta – viena tų, kuriose stovi „Kipšiukas“.
„Visą gyvenimą pradirbau biurokratinį darbą, vėliau tapau laivavedžiu, po to – kapitonu. Man patinka plaukioti – pats geriausias atvejis prieš pensiją: ir darbas, ir malonumas“, – atviravo kapitonas.
Furgonas „Kipšiukas“ atsirado ieškant išeities po to, kai Pilies prieplaukoje nebuvo leista įrengti terasos. Ką valgys praalkę, sugalvoja Julius, o Ieva ir Raimonda – jį pardavinėja. „Visada prie rašomojo stalo prasėdėjusi dabar pastovėsiu – geras pasikeitimas, – juokėsi R.Grumuldienė. – Vasara buvo vidutiniška, tačiau manome, kad dar įsidirbsime. Dabar jau stovime mieste, bet mielai važiuotume ir į kalėdinius vakarėlius, jei tik kas pakviestų“.
Ne aukso kasykla ir sodyba. Tuos, kurie galvoja kitaip, verslininkas J.Grumuldis nuleidžia ant žemės: „Verslo sodyboje nepadarysi – jei 20 metų reikia laukti, kol ji atsipirks, tai – ne verslas. Tik tiek, kad sau susikuri darbo vietą, tai ir tavo hobis, dirbi nestandartinėmis darbo valandomis. Bet niekada nesigailėjau, kad nepaklausiau mamos. Ačiū dievui, mums šiandien tikrai sekasi. Daug įdedame darbo, bet skųstis negalima“.
Jis pats, vadovaujamas „Vilos Bisenos“ virtuvei, ir prekes perka, ir svečius išlydi. „Mes kaime profesionalių šefų iš Vilniaus neparsikviesime, todėl reikia daryti viską pačiam, – kalbėjo J.Grumuldis. – Mintį kažką veikti su maistu sukau labai seniai. Čia pastatėme virtuvę ir erdvę valgyti. Po to pasirinkome dirbti su renginiais, o ne kiekvieną dieną“.
Virtuvės šefo peilį Julius paėmė į rankas po to, kai baigė dirbti teisininku. Vis dėlto pomėgis ruošti maistą atsirado dar vaikystėje. „Tėvai daug dirbdavo, reikėdavo kažkaip prasimaitinti, o aš – vyriausias šeimoje. Taip ir pradėjau gaminti“, – sakė savamokslis virtuvės šefas, kuriam priklausančioje sodyboje dirba dešimt žmonių.
Tačiau J.Grumuldis neslepia: viena, kai pats sau ruoši kepsnį, bet visai kas kita, kai tų kepsnių reikia trijų šimtų, kūrybos virtuvėje būna, bet ir monotonijos labai daug. Be to, sezono metu, pusmetį, tenka kasdien dirbti po 14-18 valandų.
„Dabar jau kelis kartus pasvarstyčiau, ar vėl tą patį daryti. Be proto sunki finansinė pusė. Mums pasisekė tai, kad pavyko įgyvendinti tai, ką buvome sumanę“, – kalbėjo Jurbarke su šeima verslaujantis J.Grumuldis.
