„Iš Vilniaus leidiesi į gilų Neries slėnį, apaugusį senais medžiais, ir staiga atsiveria vaizdas – teka didžiulė upė, aplink seni miškai ir dvarelis, atsigulęs ant kranto, penkių hektarų žemėje, Neries ir Musės upių santakoje.
Atsigręži, ant kalvelės baltuoja bažnytėlė. Ir kas gali nepamilti tokios vietos?“ – taip senąjį Čiobiškio dvarą mato naujoji jo savininkė Eugenija Vagnerienė.
Ji dėl dvaro pirkimo svarstė metus. Kitų pirkėjų neatsirado. Moters teigimu, nors objektas sąlygiškai nebrangus, kainavo kaip trijų kambarių butas Vilniuje – 140 tūkst. eurų, bet dvaro remontui reikia milžiniškų investicijų.
Nori dalytis su visais
„Kai pradedi žiūrėti į istorines dvaro šaknis, norisi jį vėl atverti žmonėms. Mūsų namai – jūsų paveldas. Šie keturi žodžiai ir perteikia tai, ką noriu pasakyti.
Dvaras aptvertas, atrodo lyg privati zona. Bet kai atvažiuojame, atidarome vartus – tai sutartinis ženklas, kad jau esame čia, visi yra kviečiami, prašom užeiti ir būkime.
Ir dalykimės, nes jis yra visų mūsų – dvaras su kaimu, kaimas su dvaru“, – sakė dvaro savininkė ir naujoji Širvintų rajono bendruomenės narė E.Vagnerienė.
Naujam gyvenimui prikelti sudėtingą Lietuvos istoriją liudijusį, vidutiniškos būklės devynių pastatų (iš kurių keturi – kultūros paveldas) kompleksą prireiks didelio ryžto ir investicijų.
Milijoninės Europos Sąjungos paramos galimybę praradusi E.Vagnerienė vardija magiškas dvaro ypatybes ir tiki jo sėkme.
„Kaip su kamane – teoriškai neįmanoma, kad skraidžiotų, bet ji skrenda. Tiesiog aš kažkaip tikiu, kad viską galima padaryti“, – kalbėjo naujoji dvarininkė.
Lankosi ir buvę auklėtiniai
Klasicizmo stiliaus dvaro rūmus XVIII amžiaus pabaigoje suprojektavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. 1923 metais dvare įsteigta vaikų prieglauda, 1944 metais – partizanų štabas. Nuo 1945-ųjų veikė internatinė mokykla, o 1965 metais ji reorganizuota į specialiąją vaikų auklėjimo mokyklą. 2011 metais ji buvo uždaryta.
V.A.Graičiūno aukštosios vadybos mokyklos steigėjos ir dvaro valdytojos E.Vagnerienės teigimu, uždaryti socializacijos centrą – teisingas sprendimas.
„Turint omenyje, kad čia augo neklaužados ir chuliganai, laimei, daugelio iš jų gyvenimas susiklostė gerai, nors įvairiai buvo.
Tarp socializacijos centro auklėtinių – ir daug stiprių asmenybių, ir mokslininkų, kurie įgijo išsilavinimą. Jie vis atvažiuoja pas mus, pasakoja“, – tikino aukštosios mokyklos direktorė.
Degino sovietinį palikimą
Dvaro svečiai dažnai klausia, ar nebaisu ateiti į vietą, kurioje būta tiek daug įvairių išgyvenimų, žuvo partizanai.
Pasak E.Vagnerienės, vienas iš dvarą aplankiusių žmonių patarė sudeginti viską, kas ne dvaro, kas pasilikę po sovietmečio. O deginant paleisti klasikinę muziką.
„Visą sovietinę traumą mes pamažu sudeginame. Reikėjo išvalyti visus pastatus, juose buvo visko, atrodė, kad visas sovietmetis čia suvežtas.
Turėjome dvi dideles laužavietes, viską nešėme ir deginome. Viskas išėjo dūmais, upė nunešė, ir dar skambėjo klasikinė muzika. Ir žinokite, tai veikia.
Dvarui įpūtė gyvybės
E.Vagnerienė pasakojo, kad pagrindinis dvaro įsigijimo tikslas – edukacinė veikla.
V.A.Graičiūno aukštosios vadybos mokyklos direktorės teigimu, turizmo ir sveikatingumo kursui reikėjo praktinio mokymo centro.
Moteris siekė, kad būsimasis specialistas galėtų mokytis aplinkoje, kurioje vėliau dirbs – taip prasidėjo tinkamos vietos paieška.
„Galvojome, kad tai daryti galima ir Kaune, ir Vilniuje, bet sakome, kad jeigu tai darysime užmiestyje, bus dar kita koncepcija. Tokia gyvenimo būdo ir tvarumo koncepcija, kur būtų kūno, proto ir sielos dermė. Tada pradėjome ieškoti būtent tokios vietos“, – pradžią prisiminė akademikė.
Per ketverius metus čia jau vyko įvairių renginių – kaimynų dienos, plenerai, Vidas Bareikis pirmais metais su savo studentais čia kūrė spektaklį ir paskui parodė visai bendruomenei.
Ateityje planuojama, kad pagrindiniame dvaro pastate bus atidarytas viešbutis. Buvusiose arklidėje, karietinėje planuojama įkurti virtuvę, o už jos – restoraną. Viename buvusios mokyklos pastatų planuojamas mokymų centras ir svečių namai. Buvusioje ledainėje – jogos, meditacijos, kvapų, muzikos terapijos vieta.
„Čia mes norime turėti SPA, nes visa atgimstančio dvaro koncepcija susijusi su sveikatingumu, kuris yra ir viduje, ir gamtoje, ir išėjus už dvaro ribų, ir šituose miškuose, ir upės krantuose“, – svajonėmis dalijosi dvaro savininkė.
Galvosūkis dėl pinigų
„Pirkdami dvarą supratome, kad čia tik pradinė investicija, tačiau įvertinome, kad tai tęstinis projektas, nebūtina jo viso iš karto sutvarkyti.
Turi būti milijonierius, kad galėtum viską iš karto paimti ir sutvarkyti, o tokie mes nesame“, – pasakojo moteris.
Vienas apčiuopiamų argumentų pirkti dvarą buvo planuojama Europos Sąjungos parama privačiam kultūros paveldui. Moteris pasakojo, kad tam parengė dvi paraiškas, bet jų pateikti negalėjo.
„Mes nepateikėme, nes architektai tiesiog nepadarė darbo laiku, ir sako – skaičiuokite delspinigius. Kokius 200–300 eurų, o mes praradome apie 4,5 mln. eurų galimybę. Dabar tiesiog įkvėpėme ir vėl grįžome“, – pasakojo savininkė.
Moteris tiki, kad suvienijus pajėgas planą įgyvendinti pavyks. Pasak E.Vagnerienės, blogiausia, kas galėtų atsitikti dvaro sodybai, būtų ją parduoti dalimis.
„Metus negalėjome atsigauti. Svarstėme ir apie galimybę parduoti. Bet jo viso neparduosi, jį reikėtų skaidyti dalimis. Tai jau nebūtų tokia vientisa erdvė“, – blogiausią scenarijų nurodė savininkė.
Ėmė tikėti ateitimi
Moteris dalijosi istorijomis, kada pajuto, jog įsigyti dvarą – teisingas sprendimas.
„Norėjome pasisodinti rožyną. Aš ilgai ieškojau, kur sodinti rožes. Galiausiai sakiau: „Štai čia sodiname.“ Ir įsivaizduojate, vėliau randu vieną nuotrauką, kad būtent šioje vietoje buvo gėlynas.
Sakau, kažkokia magija – pasirodo, kad vieta gali už save kalbėti. Reikia tik girdėti.
Dabar, aišku, yra daug triukšmo, nes viską reikia tvarkyti. Bet kai gali leisti sau nurimti, turbūt prasideda kažkokie labai svarbūs ir geri dalykai.
Atvažiuokite čia pavasarį, vasarą – tiesiog reikia pajusti, kas yra ta sena žemė, ką reiškia čia būti, išeiti pasivaikščioti į kaimą, pajusti visą istoriją.
Turime ir gražių idėjų, ir galimybių, aš tikiu, kad visa tai galima padaryti“, – kalbėjo E.Vagnerienė.
