Nepaprastas užkampis – arbatą iš šaltinio vandens tenka gerti prie šeimininkės paveikslų

Vasarą ir dienos nebūna, kad neprasivertų Lopaičiuose įsikūrusios arbatinės durys. Čia atvykusieji pirmą sykį ir nustemba, ir nudžiunga sužinoję, kad arbatai kaičiamas vanduo – iš turistų pamėgto Lopaičių piliakalnio šaltinio.

 „Pilies malūno“ šeimininkai džiaugiasi, kad į arbatinę užsuka vis daugiau žmonių, tačiau kartu stengiasi išlaikyti čia tvyrančią ramybę.<br>V.Gaudiešiaus nuotr.
 „Pilies malūno“ šeimininkai džiaugiasi, kad į arbatinę užsuka vis daugiau žmonių, tačiau kartu stengiasi išlaikyti čia tvyrančią ramybę.<br>V.Gaudiešiaus nuotr.
Menininkai B. Fiodorova ir V. Bizauskas siūlo paragauti pačių rinktų žolelių arbatų, kurias užpliko Lopaičių piliakalnio šaltinio vandeniu.<br>V.Gaudiešiaus nuotr.
Menininkai B. Fiodorova ir V. Bizauskas siūlo paragauti pačių rinktų žolelių arbatų, kurias užpliko Lopaičių piliakalnio šaltinio vandeniu.<br>V.Gaudiešiaus nuotr.
Išgėrę arbatos, arbatinės svečiai gali pasigrožėti profesionalių dailininkų tapytais paveikslais.<br>V.Gaudiešiaus nuotr.
Išgėrę arbatos, arbatinės svečiai gali pasigrožėti profesionalių dailininkų tapytais paveikslais.<br>V.Gaudiešiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

zemaiciolaikrastis.lt, Rūta Laurinaitienė

Jan 20, 2020, 9:57 PM, atnaujinta Jan 22, 2020, 4:38 PM

Kvapniosios žolelės jai taip pat renkamos čia pat, Žemaitijos apylinkėse. Pirmakarčius svečius ne mažiau sužavi ir pačios arbatinės vaizdas.

„Meno galerija vidury laukų!“ – sušunka ne vienas, vos įžengęs į Birutės Fiodorovos ir Virgilijaus Bizausko „Pilies malūną“. Ir atsistebėti negali, kam galėjo šauti tokia beprotiška mintis.

Ir meno galerija, ir arbatinė

Tapo pati Birutė. Tad turėti erdvę, kurioje galėtų eksponuoti savo bei kitų profesionalių dailininkų paveikslus, Virgilijaus kuriamus vitražus, buvo jos sena svajonė.

Menininkė pasakoja, kad jai, klaipėdietei, Rietavo kraštas niekada nebuvo svetimas. Iš Rietavo yra kilusi jos mama. Savo sodybą kitur pardavusiai moteriai, jos žodžiais, stebuklingai pasisekė žemės lopinėlį įsigyti visai šalia plačiai žinomo Lopaičių piliakalnio.

Tverų apylinkėse jau anksčiau jie buvo pradėję rengti dailininkų plenerus, tad rami ir truputį paslaptinga vieta šalia piliakalnio labai viliojusi.

Paskui viskas klojosi tarsi savaime. Prieš kelerius metus pasistačius galeriją, menininkų šeimą aplankantys draugai vis prašydavo natūralių žolelių arbatų. Šitaip, puodelis po puodelis, gimė mintis, kad jomis būtų galima ne tik vaišinti savo svečius, bet ir prekiauti.

Labai gelbėjusi arbatinės vieta šalia Lopaičių piliakalnio. Juk tų, kurie norėtų pasimėgauti išskirtinėmis arbatomis ir pasigrožėti dailininkų tapyba, ieškoti nereikėjo. Aplankę piliakalnį, arbatinę jie susirasdavo patys. O dažnas, užsukęs čia bent kartą, sugrįžta vėl.

Pyragai – pagal mamos receptus

Nuolat čia besilankantys žmonės kartais užsisako paties Virgilijaus kepamų gardžių pyragų.

Paskambina iš anksto ir paprašo iškepti vieno ar kito. Vyras tešlą pyragams maišo vartydamas savo mamos senas receptų knygas. Receptai jose – paprasti, bet užtat pyragai išeina nepaprastai gardūs. Be to, jie kepami iš vietinių ūkininkų užaugintų grūdų miltų, jų laikomų vištų kiaušinių bei sukamo sviesto.

Lankytojų labai mėgstamas svogūnų pyragas. Gal dėl to, kad, priešingai nei esame įpratę, yra nesaldus ir mažai ragautas. Jam nedaug nusileidžia ir aguoninis.

Kepa Virgilijus ir šokoladinį, obuolių pyragus. Tiesa, dažniau dėl jų virtuvėje sukiojasi vasarą. Žiemą, kai svečių ne tiek daug, kaži kiek neprisikepsi. „Kitą kartą ir patiems gali tekti suvalgyti“, – nusijuokia Virgilijus.

Nors didžiausias darbymetis „Pilies malūno“ šeimininkams – trys vasaros mėnesiai, į jų namų (menininkai čia ir gyvena) duris galima belstis kad ir kasdien.

Į Lopaičius vykome ketvirtadienio popietę. Eilinė darbo diena. Tačiau prie durų sutikome ir kitų arbatinės svečių. Pasibeldus, netrukus jas atvėrė besišypsanti Birutė ir tuoj pat stojo plikyti arbatų. Šiuo metu menininkai siūlo paragauti jų gal dešimties rūšių. Į pievas rinkti žolelių vasarą išeina abu. Ko neprižoliauja, užsiaugina patys.

„Pavyzdžiui, stumbražolės iš pievų neparsineši – jos rinkti neleidžiama. Bet kai pats užsiaugini, gali drąsiai kirpti“, – pasakojo sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkas, senojo žolininkystės amato puoselėtojas Virgilijus.

Geidžiamiausia čia yra gauromečio arbata. Ir nors ji – vaistinė, šią arbatą galima gerti kasdien. Gauromečio gydomąsias savybes vertinantys žmonės į Lopaičius nusipirkti arbatos atvažiuoja ir iš Šiaulių, Šilutės, kitų Lietuvos kampelių. Ir vietiniai lopaitiškiai pastebi: anksčiau turistai teiraudavosi tik piliakalnio, o dabar atsiranda ir tokių, kurie ieško, kur Lopaičiuose pardavinėjamos tos nepaprastos arbatos.

Paversti užeiga nenori

Meno galerija-arbatinė stovi toje vietoje, kur veikė senasis malūnas. Kaip pasakojo Birutė, anksčiau ta vieta buvo vadinama piliakalnio pilimi, o šalia tekantis upelis – Pilies upeliu. Todėl ir arbatinė gavusi šį vardą. Juk karts nuo karto apsilankantys vietiniai vis papasakoja istorijų, kaip čia veždavo malti grūdus, koks malūnas čia stovėjęs...

Tiesa, Lopaičių kaimo žmonės čia nėra dažni svečiai. Tačiau jie retai ir į patį piliakalnį užlipa. Tikrai ne dėl to, kad nevertintų. Greičiausiai todėl, jog vietiniams atrodo, kad gali atvažiuoti bet kurią dieną – juk kelias netolimas. Galiausiai išeina taip, kad nesilanko metų metus...

O turistai – Lietuvos ir užsienio – Lopaičius yra pamėgę. Svečių iš užsienio savo arbatinėje sulaukia ir menininkų šeima. Ypač nuo to laiko, kai lopaitiškiai čia įrengė penkis nuomojamus kambarius.

Antai kone kasmet čia apsistoja viena šeima iš Prancūzijos, būna, atvažiuoja ir vokiečių, latvių, suomių... Skirtingų tautybių žmonės, stabtelėję nuostabios gamtos apsuptoje arbatinėje, vasaros vakarus mėgsta leisti lauko terasoje.

Džiaugiasi šeimininkų širdis, matant užburiančius saulėlydžius kartu stebinčius kitataučius. Prie arbatinės nakčiai sustoja ir dviratininkų, motociklininkų, važiuojančiųjų į Varniuose vykstantį bliuzo festivalį, istorikų bei raganautojais gražiai šeimininkų pavadintų bioenergetikų. Sako, Lopaičiuose stiprus energetinis laukas.

Nors lankytojai ir džiugina, Birutė tvirtina, jog savęs plačiai reklamuoti jie nesiekia. „Didelis šurmulys šią vietą pakeistų, – įsitikinusi moteris. – O juk į kaimą visi bėga ieškoti ramybės, slėptis nuo rūpesčių.“

Būtent dėl to, kad rami kaimo arbatinė netaptų triukšminga pakelės užeiga, šeimininkai čia nepardavinėja alkoholio. „Ne tokia čia vieta“, – sako.

Profesionalus menas kaime

Po Europą daug važinėjusi dailininkė pasakojo, kad tokių paprastų jaukių kavinukių, kokia yra jų, daug Anglijoje, Italijoje. Jas matę žmonės, užėję į „Pilies malūną“, panašumą išsyk pastebi. „Visai kaip Italijoj!“ – nudžiunga.

Turbūt tai šeimininkams – didelis komplimentas. Juk įrengiant arbatinės vidų daug kur jų pačių rankų pridėta. Klaipėdos technologijų mokymo centre tapybos, kompozicijos, spalvotyros mokanti Birutė pati siuvo staltieses, pati rinko arbatinei spalvas, sprendė, kur ir kokie paveikslai kabės, kaip atrodys staliukai. Ir dabar sako, kad meno galerija atrodo būtent taip, kaip ją piešdavo svajonėse.

Ne veltui atsiranda norinčiųjų arbatinę išsinuomoti savo šventėms, renginiams. Šeimininkų pastangomis čia buvo surengtas ir ne vienas koncertas, vyko edukacinės programos vaikams, dailininkų plenerai.

Birutė ir Virgilijus pasakoja, kad juos, prieš keliolika metų atsikėlusius į Lopaičius, vietiniai sutiko svetingai. Tarsi atsidėkodami dabar jie stengiasi, kad ir Lopaičiams, Tverams jųdviejų kaimynystė duotų naudos, galbūt daugiau žinomumo. Juk į dailininkų plenerus suvažiuoja tapytojai iš visos Lietuvos.

„Kai čia atsikėlėm, mus prisivilioti norėjo ne vienas aplinkinis kaimas. Bet mes kuriam ir gyvenam čia, prie nuostabaus piliakalnio“, – sako Birutė.

Tiesa, Lopaičiams ir visam Rietavo kraštui menininkai pasitarnauja ir skleisdami žinią apie lankytinas krašto vietoves. Išėję iš jų arbatinės, turistai jau būna apdalinti Rietavo turizmo ir verslo informacijos centro lankstinukais bei išgirdę gyvą liudijimą, koks vertingas ir skanus yra piliakalnio vanduo, vietinių rytais vežte vežamas, koks ypatingas pats piliakalnis ir šis mažytis Žemaitijos kraštas.

Svajoja apie muziejų

Meno galerijos-arbatinės šeimininkai įsitikinę, kad sėkmė lydi tuomet, kai nesieki didelio pelno, o sugebi ir pats kažką duoti. Ir nors jų, Virgilijaus žodžiais, itin smulkusis verslas kasdienės duonos dar nepelno, gyventi ir dirbti čia jiems patinka.

Tiesa, kasdien čia dienas leidžia tik Virgilijus su priglaustu katinėliu Trintuku. O Birutė į Lopaičius grįžta savaitgaliais, baigusi darbus Klaipėdoje.

Nepaisant begalės darbų, moters galvoje idėjų naujoms veikloms nepritrūksta. Antai jau kitąmet turistus į Lopaičius turėtų traukti ne tik piliakalnis ir pati arbatinė, bet ir šalia jos esančiose pievose, už upelio, žolę rupšnojantys danieliai. Jų menininkų šeima ketina įsigyti net 25.

Tačiau ir tuo planai nesibaigia. Moteris pasakoja, kad nuo pat svajonės apie meno galeriją pradžios šalia visada buvusi ir kita – turėti muziejų. Na, bent jau daržinę, kur būtų galima eksponuoti senovinius baldus, audimo stakles, žemės ūkio padargus... Abu juos renka jau seniai, būna, radę tarp sendaikčių, įsigyja iš Rietavo turgaus. Tačiau dar neturi tinkamos vietos, kur galėtų eksponuoti.

O kol ir ši svajonė taps apčiuopiama, menininkai ir toliau visų laukia savo namuose – lietuviškai itališkoje arbatinėje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.