Dabar 29 metų moteris savo gyvenimą dalija tarp dviejų šalių – JAV ir tėvynės Lietuvos.
O arabų valstybėje moteriai teko įrodyti, kad Kembridže mokslus baigusi ir nedidelę darbinę patirtį turinti mergina iš mažos šalies gali pateisinti darbdavių lūkesčius. Kartais – ir padaryti dar daugiau.
Studijuoti – į Angliją
„Dabar galiu juokaudama sakyti, jog seniai kortos taip dėliojosi, kad anksčiau ar vėliau būčiau išvykusi gyventi į Dubajų“, – pasakojo S.Šutavičiūtė.
Dar mokyklos laikais bendraklasiai juokaudavo, kad jai ten tiktų gyventi.
Vienu metu net Simonos tėvai ketino kraustytis į Jungtinius Arabų Emyratus, bet planai pasikeitė – tėvai porai metų išvyko į Ispaniją, o ji – studijuoti į Kembridžą Jungtinėje Karalystėje.
Po pusketvirtų metų, jau baigusi vadybos bakalauro studijas, Simona dirbo Kembridžo universitete su Silicio slėnio programa organizuodama renginius. Tačiau, kaip sakė ji, negalėjo nustygti vietoje – norėjosi ką nors pakeisti.
„Supratau, kad mano laikas Anglijoje tiksi į pabaigą ir reikia ieškoti galimybių kur nors kitur. Labai traukė Azija, ypač Singapūras“, – pasakojo mergina.
Tačiau gyvenimas pasiūlė kitokią galimybę. Tuometis jos draugas sulaukė pasiūlymo padirbėti Dubajuje, todėl pora nusprendė kraustytis į saulėtąjį miestą.
Iškart leidosi į paieškas
Simona išvyko į Dubajų neturėdama darbo pasiūlymų. Neturėjo ji ir didžiulės patirties, be to, aiškiai suvokė, kad siuntinėdama gyvenimo aprašymą darbdaviams vargiai ką laimės.
„Žmonės labiau linkę samdyti tuos, kuriuos pažįsta arba kurie buvo jiems rekomenduoti. Tad vos nuvykusi į Dubajų pradėjau ieškoti profesinių renginių, stengiausi susipažinti su naujais žmonėmis, megzti ryšius“, – savo receptą atskleidė S.Šutavičiūtė.
Jai sekėsi – po mėnesio pradėjo dirbti reklamos koordinatore kompanijoje „Thomson Reuters“.
Daugiau nei ketverius metus ji stiebėsi aukštyn – buvo atsakinga už reklamos pardavimą dalyje Jungtinių Arabų Emyratų ir Katare, vadovavo skaitmeninės reklamos komandai, dirbo rinkodaros vadove.
„Kai supratau, kad visos galimybes augti ir tobulėti reklamos departamente išsemtos, o kiti kompanijos skyriai nebuvo patrauklūs, pradėjau mąstyti, kad reikia keisti darbovietę.
Tokia mintimi pasidalijau su pora pažįstamų ir sulaukiau dviejų pasiūlymų“, – apie nusišypsojusią sėkmę ir įvertinimą pasakojo Simona.
Bendrauti nebuvo lengva
S.Šutavičiūtė pasirinko darbą japonų farmacijos kompanijoje „Astellas“. Lietuvės užduotis buvo rūpintis komunikacija Vidurinių Rytų ir Šiaurės Afrikos regione.
Simona turėjo megzti ir plėtoti ryšius su vėžio ligomis sergančiųjų organizacijomis, rūpintis informacijos apie prostatos vėžį sklaida, taip pat mergina buvo atsakinga ir už vidinę komunikaciją. Šioje kompanijoje ji dirbo 3 metus, jai teko daug keliauti.
„Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę artimiau susipažinti su skirtingomis šalimis, perprasti kultūrinius skirtumus.
Sunkiausia šio darbo dalis buvo darbas su regionine žiniasklaida, mat prostatos vėžio tema šiame regione yra tabu, nes, vietinių supratimu, tai susiję su vyro vyriškumu. O Viduriniuose Rytuose apie vyrus galima kalbėti tik gerai arba nieko.
Be to, žiniasklaida turi nedaug informacijos apie šia ligą arabų kalba“, – apie darbo užkulisius pasakojo Simona.
Lietuvei teko pasukti galvą, kaip išspręsti dar vieną problemą, nes vos įsidarbinusi ji suprato esanti gerokai, net dvylika ir daugiau metų, jaunesnė už savo kolegas.
„Užsibrėžiau per labai trumpą laiką įrodyti, kad esu savo srities ekspertė, esu naudinga komandai ir kursiu vertę kompanijai. Pirmus mėnesius, o ir visą laiką dirbau išsijuosusi“, – pasakojo Simona. Ji apgailestauja tik dėl vieno – per aštuonerius metus, kuriuos gyveno Dubajuje, taip ir neišmoko arabų kalbos.
S.Šutavičiūtė mano, kad pelnyti darbdavių pasitikėjimą padėjo ir jos atvirumas. Ji niekada neslėpė ko nors neišmananti, tačiau pabrėždavo savo pranašumus.
„Mano gebėjimas logiškai spręsti problemas, greitai suprasti ir apdoroti naują informaciją padėjo pasiekti užsibrėžtus tikslus. Net ir turint mažiau patirties nei kolegos“, – sakė Simona.
Įkūrė verslo asociaciją
„Esu tikra, kad jei žmogus klausosi savo širdies, žino, ko nori, tikslingai to siekia įdėdamas labai daug pastangų, jis gali rasti savo vietą bet kuriame pasaulio krašte. Vienose šalyse tai bus lengviau, kitose sunkiau, bet įmanoma.
Dubajuje apstu galimybių. Tačiau, žinoma, tai nėra šalis, į kurią atvažiuoji ir tave apipila auksu. Tokių vietų išvis nėra, reikia stengtis ir daug dirbti“, – sakė Simona.
Ji pažįsta daug lietuvių, kurie Dubajuje siekia karjeros. Prieš ketverius metus susibūrę bendraminčiai įsteigė Lietuvos verslo asociaciją Dubajuje.
Šios organizacijos tikslas – burti lietuvius, kurie dalindamiesi žiniomis padėtų Lietuvos verslininkams, norintiems įsitvirtinti šioje valstybėje.
„Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę prisidėti prie šios asociacijos įsteigimo ir jos veiklos pradžios“, – sakė S.Šutavičiūtė.
Tarp Lietuvos ir Amerikos
Prieš kelis mėnesius Simona paliko Jungtinius Arabų Emyratus ir dabar gyvena tarp Lietuvos ir Amerikos.
„Esu didžiulė Dubajaus gerbėja ir manau, kad tai yra nuostabus miestas su daugybe galimybių. Bet pasaulis juk toks didelis ir labai norisi jo kuo daugiau pamatyti.
Visuomet turėjau idėjų pradėti savo verslą, šiuo metu būtent tai ir darau. Verslą kuriu Lietuvoje“, – apie naują pradžią pasakojo S.Šutavičiūtė.
Kokia būsianti jos įmonės veikla, ji kol kas nutyli, tačiau neslėpė, kad tai bus susiję su turizmu.
O į Ameriką ją traukia meilė. Jos draugas metus gyvena Hjustone.
„Artimoje ateityje bus daug kelionių“, – šypsojosi Simona.
