G.Jackienė savo gėlių salone, ruošdamasi Valentino dienai, svarsto, ką iš prekių nedidelėje patalpoje, kurioje gėlių galima įsigyti kad ir paryčiais, palikti, o ką – išnešti. Šešerius metus gėlėmis prekiaujanti moteris žino, kad vasario 14-oji, pats karštymetis. „Visi privalo rasti gėlių: ir tie, kurie ateina 22 val., ir tie, kurie – 4 val. ryto“, – nukerta jurbarkietė.
Ji ir iki pasiūlė savitarną naktimis į parduotuvę įsileisdavo klientus. Itin daug skambučių sulaukdavo Kalėdų rytais. Per praėjusias žiemos šventes nusprendė nevogti šventės iš šeimos – pridarė puokščių ir paliko salone, į kurį duris parduotuvės savininkė gali atrakinti internetu. Puokštes iššlavė – tapo akivaizdu, kad žmonėms tokios paslaugos reikia.
Per dvi savaites Giedrė su vyru įrengė stebėjimo kamerą ir duris į atskirą patalpą, į kurią dabar įsileidžia gėlių savitarnos klientus. Pirkėjų atėjo jau pirmąją naktį vos paskelbus apie galimybę bet kuriuo paros metu įsigyti gėlių.
Patogi kaimynystė
Salono „Giedrės gėlės“ lange bėgančioje eilutėje užrašytas jos telefonas. Sugalvojus parduotuvei jau nebedirbant įsigyti gėlių, klientas juo paskambina, Giedrė išsyk įsijungia stebėjimo kamerą, per kurią mato, koks žmogus laukia prie durų. Jį įleidus į savitarnos patalpą gėlių salono savininkė mato, kaip pirkėjas elgiasi viduje. Už pirkinį galima sumokėti grynaisiais arba kortele. Jei klientui kas neaišku, G.Jackienė konsultuoja telefonu.
Pašnekovė atvira – pasiūliusi savitarną ji neturi kitos išeities, tik visiškai pasitikėti pirkėjais. Jei kas sugalvos vietoj perkamų penkių žiedų išsinešti vienu kitu daugiau – nelabai ką ir padarysi.
„Bet niekas iki šiol manęs nėra neapgavęs. Be to, yra kamera. Būna, kad matau, jog nešasi puokštę su kaina. Kai pasakau klientui, kad reikėtų ją išimti, pirkėjas žino, jog aš jį matau.
Kita vertus, jei koks banditėlis išsineš puokštę – tegul. Ką jis daugiau padarys – nuvers lentyną? Atvažiavusi vėl ją į vietą pastatysiu. Be to, esu labai patogioje vietoje – mūsų kieme stovi Teismo rūmai. Todėl visiems vagiukams nelabai tas kiemas ir patinka, nes jei jie būna čia pravesti su antrankiais, šios vietos labai nemėgsta“, – kvatodama pasakojo verslininkė.
Aštuoni naktiniai pirkėjai
Iki sumanė įrengti gėlių savitarną, G.Jackienė saviems klientams vis tiek nakčia atrakindavo salono duris. Tik kaskart tekdavo pačiai atvažiuoti į vietą. Įprastai darbo dienomis ji sulaukia vieno dviejų naktinių klientų, savaitgaliais – iki dešimties.
„Vieną vasaros naktį esu aštuonis kartus važiavusi į saloną – grįžtu namo ir vėl atgal sukuosi, – kalbėjo Giedrė. – Dabar atmerkiu akį, atrakinu parduotuvę, žmogus apsipirkti užtrunka penkias minutes, o aš, išjungusi telefoną, ir vėl miegu“.
Moteris turi nuolatinį klientą, kuriam kelis kartus važiavo nakčia atrakinti salono, kad šis įsigytų po vieną rožę. Po penkto sykio vyras gėlių nupirko pačiai Giedrei.
Ji neslepia – kol nepradėjo ir naktį prekiauti gėlėmis, pati netikėjo, kad paslauga bus tokia paklausi. O pasirodo, dažnai puokštės naktį užsuka į namus grįžtantys emigrantai, kurie kelerius metus nematę mamos nori jai čia ir dabar, o ne ryte padovanoti gėlių.
„Jurbarke turime didelę tolimųjų reisų įmonę – parvažiuoja žmonų pasiilgę vairuotojai, užsuka gėlių. Kiti dar būdami reise pasiskambina ir užsisako puokštę. Ir, aišku, labai didelis skaičius tų prasikaltusiųjų, kuriems žmonos neatidaro durų. Žinau visų jų istorijas: vieni susitaiko, kiti išsiskiria, treti dėkoja, kad tik dėl gėlių parėjo namo“, – su šypsena pasakojo jurbarkietė.
Savitarnoje paklausios ir gėlės laidotuvėms – Giedrė kiekvienai nakčiai palieka puokščių ir poriniu skaičiumi surištų žiedų. Yra ir žvakių. „Net anksti į laidotuves išvažiuojantys žmonės nori pačių šviežiausių gėlių, o nuvykus į kitą vietą nežinia, kur jų ieškoti“, – kalbėjo G.Jackienė.
10 tūkst. eurų mainais į savaitgalius su šeima
Verslininkė skaičiuoja, kad atskirai savitarnos patalpai įrengti reikėjo panašiai 10 tūkst. eurų. Tačiau kada ši suma atsipirks, ji vertina kitais matais.
„Tai atsiperka nuo pirmojo savaitgalio, kurį leidžiu su šeima. Kad ir šį sekmadienį orkaitėje kepiau vištieną. 17-metis sūnus žiūri išpūtęs akis, kad esu namie ir apskritai kažką gaminu. Anksčiau būdavo – aš pašaunu kepsnį, o namiškiai turi jį baigti kepti ir man pranešti, kad jau viskas baigta. Grįžtu pavalgyti ir vėl atgal į saloną“, – pasakojo verslininkė.
Pirmi kibirai nugeibo
Gėlių salonas – ne pirmasis G.Jackienės verslas. Jis išaugo iš moters jau 15 metų turimos suvenyrų ir juvelyrikos parduotuvės. „Būdavo, nuperka žmonės dovanų auskarus ir kalba, kad važiuos ieškoti gėlių. Vieni padejavo, kiti – pagalvojau, pati pasistatyti parduotuvėje rožių“, – pasakojo pašnekovė.
Taip ir padarė – į juvelyrikos parduotuvę atsivežė porą kibirų rožių, tik klientai nupirko kelis žiedus – kiti nugeibo. O kai kažkas iš pirkėjų paprašė įdomiau įrišti tris rožes, G.Jackienė nuvažiavusi į Kauno „Urmo bazę“ susipirko viską, kas buvo skirta gėlėms.
„Dėl tų trijų rožių išleidau gal 500 litų. Bet klientams patiko, kiti pamatė – tiems irgi patiko. Prie juvelyrinės buvo mažas nenaudojamas sandėliukas. Jame įrengiau nedidelį gėlių saloną. Tačiau pradėjusi ruošti užsakymus, pamačiau, kokių grožių esama – negalėjau neužsisakyti visų įmanomų rūšių, todėl per visus tuos metus daugiau išmečiau nei pardaviau.
Žmonėms mano siūloma įvairovė patiko, nes jie buvo įpratę turgelyje matyti baltas, raudonas rožes ir dar lelijų. Ačiū dievui, kad ta juvelyrinė parduotuvė „patempė“ mano išmestas gėles“, – pirmuosius bandymus prekiauti gėlėmis prisiminė G.Jackienė.
O dar po kurio lako moteris ėmė dekoruoti šventes, sodybas, laidotuves.
Kol kas G.Jackienė gėles pardavinėja tik Jurbarke, tačiau verslininkė turi minčių plėstis į aplinkinius miestelius: Šakiuose ir Raseiniuose jos seseriai priklauso juvelyrinės parduotuvės, todėl šie miestai jai artimi. Jei planus įgyvendins, čia irgi atsiras ištisą parą veikiantys gėlių salonai, kuriuose pardavėjos apskritai nebus.
