„Deja, jau uždarėme restoraną. Laukiame tolesnių vyriausybės nurodymų. Koronavirusas – tai labai rimta“, – taip paskelbė paslaugų komplekso Latvijoje „Zoltners“ vadybininkas Robertas Avuotas.
Šis kompleksas – tai 53 metų latvio V.Bruso šeimos verslas. Lietuviams jis ranka pasiekiamas – Tėrvetės pašonėje esantis „Zoltners“ nuo pasienio yra nutolęs maždaug per porą dešimčių kilometrų.
Užtat jame dažni svečiai prakalbėdavo lietuviškai.
Tačiau koronavirusas ir kaimynų valstybėje uždarė sienas – karantinas Latvijoje paskelbtas nuo kovo 17-osios. O tai reiškia, kad ir ten turizmo verslas stoja.
Verslą kuria šeima
Su V.Brusu susitikę buvome tuo metu, kai koronavirusas ėmė plisti Kinijoje, o Europa viską stebėjo iš šalies.
Bet ir tada Valteris užsiminė, kad turizmo paslaugos – svečių apgyvendinimas, maitinimas, renginiai – yra toks verslas, kuriame nuolat tyko rizika. Todėl nuolat jautiesi lyg dirbtum teatre.
„Mums atrodo, kad baleto šokėjai skraido po sceną. O gal jiems ką nors skauda? Gal jie pervargę? Gal namuose nutiko nelaimė? Žiūrovai to privalo nematyti. Paslaugų versle yra tas pat. Tai sunkus darbas, bet svečiai turi matyti tik tai, kas gražu“, – taip pokalbį apie savo veiklą pradėjo V.Brusas.
Yra vienas svarbus dalykas, kuris šį žmogų verčia visada būti pasitempusį, – šeimos sukurtas poilsio ir konferencijų kompleksas pavadintas jo prosenelio iš mamos pusės Zoltnerio pavarde.
„Nevalia jos suteršti. Man ne vis viena, ką žmonės kalba apie mūsų šeimos veiklą“, – sakė V.Brusas.
Pasak R.Avuoto, Valteris yra savo šalies patriotas. „Mūsų darbo aprašyme, kurį gauname pasirašydami darbo sutartį, yra nurodyta, kad turime būti patriotai ir svečiai tai turi pastebėti.
Mes didžiuojamės, kad esame iš Žiemgalos. Ir, kiek tik galime, siūlome įvairius Latvijos gamintojų produktus, maisto – taip pat“, – užsiminė Robertas.
Agronomo įgūdžių nepamiršo
Greta Tėrvetės esantis „Zoltners“ kompleksas – tai viešbutis, šalia esantis kameriniams renginiams skirtas pastatas ir restoranas. Šiuo metu baigiami restauruoti dar du statiniai, skirti svečiams apgyvendinti ir renginiams.
Plėtros imtasi įsitikinus, kad tam yra poreikis, – vestuvės ir dideli renginiai yra šio verslo pamatas. Iki šiol jį maitino ir konferencijų verslas, ir turistų grupės, kurios atvyksta pavalgyti, iš Lietuvos – taip pat. Bet dabar stojo pauzė, o kiek ją išlaikys koronaviruso protrūkis, niekas nežino.
„Zoltners“ kompleksas veiklą pradėjo tik 2015-aisiais – tai nauja V.Bruso šeimos verslo dalis, o kita – nuo 1994-ųjų jo paties plėtojama žemdirbystė.
Nes V.Brusas – profesiją iš tėvo paveldėjęs agronomas. Baigęs Latvijos žemės ūkio universitetą Jelgavoje 1991-aisiais jis ėmėsi darbo žemės ūkyje ir jame liko iki šiol.
„Po studijų trejus metus agronomu padirbėjau buvusiame Tėrvetės kolchoze – jis nesubyrėjo iš karto, nes perėmė pajininkai. Be to, Latvijoje, kitaip nei Lietuvoje, žemės reforma baigėsi gana greitai, apie 1996-uosius.
Dalis ūkių tiesiog nustojo egzistuoti. O po to stojo Rusijos krizė. Ir tik nuo kokių 2000-ųjų žemės ūkis šovė aukštyn.
1994-aisiais atgavome prosenelio žemę, pradėjome ūkininkauti savarankiškai.
Tuo metu Strazdų kaime tai buvo 18 hektarų, o dabar – jau 1800 hektarų žemės turintis ūkis „Strazdi“, – pasakojo V.Brusas.
Grūdininkystės ūkyje jis pats dirba agronomu. Be jo, čia darbuojasi 4 mechanizatoriai, dar pora darbininkų ir mechanikas.
Įsigijo atokų vienkiemį
Pasak V.Bruso, plečiant ūkį prireikė ir vietos, kurioje būtų įkurta jo techninė bazė. Dar prieš Rusijos krizę jis nusipirko vienkiemį ir jam priklausančią žemę.
„Keistokas tas pirkinys, nes sodyba priklausė trims paveldėtojams. Mūsų šeima nusipirko nuosavybę iš dviejų, o trečias žmogus savo dalį pasiliko.
Tai buvo paradoksali situacija – sklypo riba ėjo palei seną plytinį seną pastatą, kuriame kolūkio laikais buvo pirtis. Jį vienas sodybos savininkų pasiliko sau ir leisdavo ten savaitgalius.
Mums priklausė ūkiniai pastatai, kurie dabar kaip tik baigiami atnaujinti. Savo žemės dalyje pastatėme techninę bazę ūkiui ir plėtojome žemdirbystę.
Draugiškai sugyvenome ir su kaimynu. O 2013-ųjų rudenį jis ėmė ir pasiūlė nupirkti jo dalį – jam tiesioj viskas atsibodo“, – pasakojo Valteris.
Sąskaitoje – šeši maratonai
Nupirkti nupirko, bet ką daryti su mūrine pirtimi? Tai klausimas, į kurį Valteris ieškojo atsakymo pradėjęs tuo metu bėgioti, per treniruotes vis ilgindamas atstumus. Po pusantrų metų treniruočių jis įveikė pirmąjį – Rygos maratoną, kartu į startą paleisdamas ir „Zoltners“ komplekso statybas.
Po to buvo maratonai Paryžiuje, Frankfurte, Venecijoje, Niujorke. Kai 2018-aisiais Valteris finišavo Florencijoje, kaimo turizmo verslas jau veikė visu pajėgumu.
Buvusio raudonų plytų pirties pastato sienos išliko.
Bet įrengiant jame 7 kambarių „Zoltners“ viešbutį architektui ir statybininkams reikėjo taip pasistengti, kad avarinės būklės statinys taptų saugus.
Greta viešbučio per porą metų iškilo skandinaviško stiliaus statinys, kuriame – dvi konferencijoms, kameriniams koncertams ir kitiems renginiams skirtos salės.
Ir architektūrinė dalis, ir pilkas akmens masės interjeras – tai Valterio žmonos Gunitos, kuriai patikėta ir visa šeimos verslo buhalterija, darbas. Ji dirbo išvien su dizaineriais ir sukūrė tai, kas atitiko jos sumanymą.
„Vieniems svečiams toks dizainas patinka, kitiems atrodo, kad per tamsu. Bet neįmanoma padaryti, kad tiktų visiems be išimties. Ir nesvarbu, ar tai būtų viešbutis, ar renginiams skirtas pastatas, ar restoranas su alaus darykla“, – šyptelėjo V.Brusas.
Daryklos įranga – latviška
Čia verdamas ir alus. „Kaipgi be jo? – nusijuokė Valteris. – Juk tai – Latvija.“
Apskritai alaus gamyba nuolat lydėjo šį žmogų. V.Bruso tėvas buvo vyriausiasis Tėrvetės kolchozo agronomas.
Sovietmečiu buvo įprasta, kad kolchozai imtųsi kokios nors gamybos, todėl Tėrvetės ūkis tai padarė 1975-aisiais pasistatęs alaus daryklą.
„Žingsniuodavau pro ją dukart per dieną – į mokyklą ir atgal.
Ko gero, tada mintis apie alaus daryklą įstrigo galvoje ir vartėsi kone visą gyvenimą, kol atėjo metas ją paversti tikrove. Aišku, tam prireikė nemažai laiko“, – šyptelėjo Valteris.
Ir nei juokais, nei rimtai pridūrė, kad daryklos statybos jis ėmėsi dėl to, kad „Tervete“ alus, verdamas už kokių trijų kilometrų nuo „Zoltners“, jam visada buvo per kartus.
„Svarbiausia mano verslo nuostata – turime būti patriotai ir remti savo šalies įmones. Taigi mūsų alaus darykla yra bene vienintelė Latvijoje, kuriai įrangą pagamino latviai. Suteikėme jiems tokią galimybę, nors ir buvo šiek tiek rizikos.
Gamintojai viską sumontavo ir gamybą paleido nepriekaištingai. Na, jei reikėtų viską įrengti iš naujo, šį tą pakeisčiau“, – kalbėjo Valteris.
Kokių tam prireikė investicijų? „Niekas, be manęs, to nežino ir nesužinos, – patikino V.Brusas. – Jos labai didelės. Nes tai ne tik pinigai, sudėti į įrangą. Čia ir darbo, ir daug širdies įdėta.“
„Zoltners“ darykloje nuolat verdamas „kraft“ alus – originalusis, o kitos dvi rūšys – pagal sezoną: žiemą verdamas tamsusis, vasarą – lengvasis.
Iš viso per metus ši darykla pagamina maždaug 150 tūkst. litrų alaus.
Maždaug dešimtadalis jo parduodama savame restorane, visas kitas tiekiamas barams Rygoje, Jelgavoje, Kuldigoje, Liepojoje.
Lietuvos šis alus nepasiekia, nes jis nepilstomas į butelius ir neeksportuojamas.
Neketinama didinti ir gamybos apimties.
Apie palikimą ir iššūkius
Ar turi verslininkas kam perduoti palikimą – ir ūkį, ir kaimo turizmo verslą?
„Jau per vėlu apie tai galvoti, – nusijuokė V.Brusas. – Anksčiau apie tai reikėjo susimąstyti.“
Ko gero, jis ir pamąstė. Nes du vyresnieji jo sūnūs, 32 ir 31 metų, yra baigę Latvijos žemės ūkio universitetą Jelgavoje ir dirba pagal profesiją. Vienas jų yra agronomas, kitas – žemės ūkio ekonomistas. O štai trečiasis dar abiturientas ir dar nežino, ką veiks.
„Zoltners“ veikia penktus metus, „Strazdi“ ūkis – penkiskart ilgiau. Nejaugi viskas taip klostosi lyg sviestu patepta? Juo labiau kad tai – šeimos verslas, vadinasi, viskas priklauso vos nuo kelių žmonių?
„Be nesėkmių ir rizikos versle neįmanoma. Iššūkių niekada netrūksta. Viena vertus, daug lemia gamta. Būna tokių momentų, kai apsėda mintys – ir kam aš viso to ėmiausi? – užsiminė Valteris. – Žemės ūkio veikla yra viso verslo pagrindas, o „Zoltners“ sukurtas širdžiai. Tai teikia pasitenkinimo – gražu, ir daugumai žmonių tai patinka.“
Tiesa, jis neslėpė, kad vos atidarius kompleksą kilo abejonių, ar buvo verta imtis šio verslo.
„Pirmomis dienomis svečių buvo minios, o mes neturėjome jokios patirties, nesuvaldėme tos žmonių masės. Tačiau vėliau, kai apmokėme personalą ir įsibėgėjome, atsirado ir pasitikėjimo jausmas. Ir tikėjimo. Nenuobodu“, – pasakojo verslininkas.
