E. Leontjeva – apie paliktą institutą, parašytą romaną ir stoką, kurią patiriame visi

„Mano tikslas – atgaivinti pasitikėjimą laisve, sujungti ekonomikos supratimą su moralės ir etikos supratimu“, – aiškino ekonomistė Elena Leontjeva, parašiusi romaną ir sugrįžusi vadovauti jos kurtam Laisvosios rinkos institutui.

E.Leontjeva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Leontjeva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Leontjeva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Leontjeva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Leontjeva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Leontjeva.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
E.Leontjeva.<br>Lietuvos laisvosios rinkos instituto nuotr.
E.Leontjeva.<br>Lietuvos laisvosios rinkos instituto nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Apr 2, 2020, 7:51 PM

„Prieš aštuoniolika metų labai sąmoningai palikau institutą, nors tada visi buvo nustebę. Girdėjau net kalbų, esą susirgau kažkokia baisia liga. Nieko panašaus nebuvo.

Rašyti svajojau nuo pat vaikystės, bet iš karto po nepriklausomybės atkūrimo pakliuvau į reformų sūkurį.

Žinoma, buvau laiminga, kad turėjau galimybių dalyvauti kuriant naujus įstatymus, nes daug metų galvojau, kaip reikėtų pertvarkyti sovietinę sistemą, kurioje pati ir gyvenau“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo 56-erių E.Leontjeva.

– Bet ar negaila buvo palikti instituto, kai 2001 metais jau buvo justi ekonominių reformų rezultatai?

– Iš tikrųjų tada ekonomika kilo, Lietuva ruošėsi stoti į Europos Sąjungą.

Nemažai komentarų, publicistinių straipsnių rašiau ir tuo metu, bet vis labiau jutau, kad viršiju straipsnio formatą, darbo institute nebepajėgiu derinti su rašymu.

Kai nutariau palikti institutą, jame buvo stiprus kolektyvas, todėl išėjau ramia širdimi, pranešusi, kad išeinu į pensiją. Parašiau knygą ir sugrįžau.

– Ar tuo metu nepagalvodavote, kad turite puikias galimybes siekti kokio nors valdžios posto?

– Turėjau nemažai pasiūlymų, bet jie manęs neviliojo.

Šviesaus atminimo Mindaugas Stankevičius siūlė ekonomikos ministro postą ir net sakė nematantis, kas kitas, be manęs, galėtų jį užimti.

Bandė mane įkalbėti ir prezidentas Algirdas Brazauskas, bet aš jam stačiokiškai atsakiau, kad Ekonomikos ministeriją reikėtų iš viso panaikinti, todėl negaliu sutikti jai vadovauti.

– Kad ir kaip būtų, tas jūsų pasitraukimas į savotišką pogrindį, dar pasakant, jog išeinate į pensiją, daug kam atrodė nesuprantamas.

– Pasakymas, kad išeinu į pensiją, nebuvo visai iš piršto laužtas, nes dirbti pradėjau būdama penkiolikos metų.

Pirmasis įrašas mano darbo knygelėje – „Saldainininkė“, „Pergalės“ saldainių fabrikas. Tai buvo saldi darbo vieta, kuri man iki šiol svarbi.

Tuo metu į darbą ateidavau po paskaitų Elektromechanikos technikume (dabartinis Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos fakultetas), kur buvau pasirinkusi matematiko programuotojo specialybę.

Mokiausi gerai, todėl lengvai gavau leidimą dirbti. Fabrike mano pareiga būdavo paleisti saldainių konvejerį, rankomis krauti dėžes su įdaru ant glazūravimo juostos.

Buvau jauna, sportiška ir kur kas stipresnė už ten dirbusias moteris. Vėliau dirbau ir prie pirmosios lietuviškos kramtomosios gumos konvejerio. Irgi labai įdomus darbas.

– Negi atsisakiusi instituto prezidento pareigų visus aštuoniolika metų tik rašėte romaną ir daugiau nieko nedarėte?

– Ne tik. Institute vadovavau vykusiam Stokos ir moralės tyrimui. Gilinausi, analizavau stokos fenomeno ištakas.

Subūriau mokslininkų grupę, su kuria trejus metus turėjome ypač įdomios veiklos.

Pagal mūsų tyrimus buvo sukurtas dokumentinis filmas „Tobulas alkis“, prie kurio man irgi teko nemenkai padirbėti.

– Ar sutiktumėte, kad žmonių išgyvenimai, išbandymai, sunkios gyvenimo sąlygos, o gal asocialios šeimos ar net gyvenimas vaikų namuose neretai gali tapti jų gyvenimo varomąja jėga?

– Panašūs dalykai ir buvo mūsų tyrimų akiratyje. Viena įžvalgų – stoka yra ne tik žmonių gyvenimo, bet ir visos būties struktūros varomoji jėga.

Tragiški žmonių išgyvenimai gali turėti žymios įtakos formuojantis asmenybei.

Netgi tie, kurie to nepatiria, nuolat išgyvena žinių, pažinimo, troškimų išsipildymo ar noro sutikti sielos draugą, gyvenimo partnerį stoką.

Kiekvienas siekia įveikti jam aktualiausią stoką, bet pakeliui nuolat atsiranda vis kitokios.

Supratimas, kad besisukantis įvairios stokos ratas nėra pasaulio pabaiga arba viso gyvenimo tragedija, išlaisvina žmogų.

Tačiau mūsų tyrimas parodė, kad apstu ir blogosios stokos, kai savo poelgiais vienas kitą sužeidžiame.

Dažniausiai visi kenčiame dėl meilės stokos, dėl dėmesio trūkumo. Bet visada yra galimybė sulaukti žmonių užuojautos, pagalbos įveikiant užklupusius sunkumus ar išbandymus.

– Praėjo trisdešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo, bet iki šiol galima išgirsti kalbų, jog sovietmečiu vis tiek gyvenimas buvo geresnis, nors daug ko stokojome, negalėjome laisvai reikštis, keliauti.

– Kai žmogus sėdi kalėjime, jis savotiškai jaučiasi saugus – laiku gauna valgyti, gyvena nusistovėjusiu ritmu, nepatiria papildomų iššūkių.

Kartais žmonės išsižada laisvės dėl saugumo, gyvenimo garantijų, stabilumo.

O laisvė neretam tampa našta, nes verčia nuolat lavinti valią ir protą, rinktis. Gal dėl to kai kurie žmonės ir ilgisi sovietmečio. Bet nereikėtų jo visiškai nubraukti – juk ir tais laikais buvo gražių draugysčių, kultūros, meno, mokslo laimėjimų.

– Kokios stokos pati savo gyvenime jūs esate patyrusi daugiausia?

– Tiesos, pažinimo, prasmės.

– Negalėjote išvažiuoti studijuoti arba dirbti į užsienį?

– Visam laikui niekada to nenorėjau. Trumpam – taip.

– Kadaise esate pasakiusi, jog moteris turi taip gyventi, kad pati sugebėtų sau nusipirkti ir perlų, ir brangakmenių. Ar tokiais principais ir vadovavotės?

– Tai senų laikų istorijos atgarsiai. Mano šeimoje yra pietietiškų šaknų, todėl tekdavo bendrauti su kaukaziečiais.

Deimantai jų moterų ausyse buvo kaip kone viso gyvenimo siekiamybė.

Kai dar neturėdama nė dvidešimties iš savo uždirbtų pinigų pati nusipirkau tuos deimantus, supratau, kad visada galėsiu užsidirbti tam, ko man reikės.

Bet taip pat greitai supratau, kad deimantai nėra mano gyvenimo siekis.

– Ar dabar deimantų pačiai pirkti nebesinori, ar šią privilegiją suteikiate savo vyrui?

– Man jų tiesiog nebereikia. Dabar kur kas brangiau ir svarbiau – supratimas, kad mūsų visų gyvenimas laikinas, ribotas ir kaip tą ribotumą išgyvename.

– Vienu metu teko girdėti kalbų, jog apsigyvenote vienuolyne.

– Iš tiesų gyvenu gana uždarai. Gal todėl žmonėms ir atrodo, kad arba susirgau, arba kur nors dingau. Labai vertinu tylą. Keliuosi anksti.

Tai nereiškia, kad dirbu po aštuoniolika valandų per parą. Bet pradėti dieną laimėjimu – svarbu. Todėl natūralu, kad vakarais nesinori dalyvauti šurmulyje, kuris sutrukdytų rytą atsikelti tokios savijautos, kokia man būtina.

Beje, dirbdama prezidento Valdo Adamkaus patarėja nesu dalyvavusi nė viename karalių ar kitų aukštų užsienio svečių priėmime.

– Kaip pasitikrinate savo gyvenimo tiesas, jei taip uždarai gyvenate?

– Turiu gerų draugų, šeimą. Neretai užsienyje dalyvauju įvairiuose renginiuose.

– Cerkvėje jus galima sutikti?

– Aš esu katalikė.

– Gal galėtumėte paatvirauti apie jau baigtą rašyti romaną? Ar kurdama jį rėmėtės realių asmenybių gyvenimu, tikrais įvykiais?

– Draugai man dažnai sakydavo: „Ne kalbėk, o rašyk.“ Romano kūrimas buvo ilgas ir kankinantis procesas.

Teko ne kartą viską ir iš naujo apmąstyti, ir perrašyti, herojai vertė mane išgyventi jų gyvenimo dramas. Sudėtinga buvo suvaldyti visus procesus.

Realiomis asmenybėmis ar jų gyvenimo istorijomis nesirėmiau.

Man tai nebuvo įdomu. Gal kai kas mano romane ir yra bendra su Lietuvos aktualijomis, tačiau esu labiau linkusi mąstyti abstrakčiai.

Mane domino tai, kas būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms pasaulio šalims, tai, kas nulemia žmonių santykius, gyvenimą, pinigų prigimtį. Kodėl žmonėms norisi daugiau pinigų ir kodėl jie turi būti ribojami?

– Ar rašydama romaną bandėte pati sau ką nors įrodyti?

– Kartais tai paaiškėja kur kas vėliau. Per mažai dar laiko praėjo, kad suvokčiau, kodėl rašiau romaną ir kokia to mano darbo prasmė. Tačiau mano ištvermė per tuos aštuoniolika metų mane pačią stebindavo.

– Kas jus išlaikė, kol rašėte romaną?

– Vyras. Nuo pat mūsų vedybų jis sakė, kad yra pajėgus išlaikyti šeimą. Man atrodo, kad apskritai vyrams patinka atsakomybė. Todėl visada buvau labai pasyvi kuriant materialiąją mūsų šeimos gerovę.

Vyras man padėjo ir kai kūriau institutą. Kartais jis mano gyvenimo tikslus supranta kur kas labiau nei parodo.

Faktai ir įvykiai

56-erių E.Leontjevos vyras Igoris Leontjevas (60 m.) – verslininkas, įmonės „BM būstas“ vadovas, sūnus Arsenijus Leontjevas (32 m.) – programuotojas.

E.Leontjevos duktė ekonomistė Kaetana Leontjeva (34 m.) ištekėjo už verslininko milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus (52 m.). 2015 m. birželį susikūrusi šeima gyvena ir verslą kuria Londone.

Romaną, kurio pavadinimo dar neatskleidžia, E.Leontjeva rašė gimtąja rusų kalba. Knygą ji planuoja išleisti ne Lietuvoje. Ar romanas bus verčiamas į kitas kalbas, kol kas nežino.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.