Kalbasi, bet viena akimi mato mokines
Į tradicinių amatų centrą Upytėje Panevėžio rajone seserys Viltė ir Smiltė Skrickaitės įskrieja lyg vėjas. Neatrodo, kad mergaitės kėlėsi 6 valandą ryto, keliavo maršrutiniu autobusu iš Upytės iki Panevėžio, dar keletą stotelių pavažiavo miesto autobusu iki Alfonso Lipniūno progimnazijos, kelias valandas praleido pamokose, o paskui atvyko čia.
Ketvirtokė Viltė iš karto sėda vyti siūlų, o septintokė Smiltė – prie miniatiūrinių audimo staklyčių.
Mergaitės tarpusavyje per daug nečiauška, audimo pamokai skirta valanda prabėgs kaip viena sekundė, o darbo bus per akis.
Be to, sėdęs prie staklių per daug akimis nepašaudysi, darbas reikalauja susikaupimo kaip per matematikos pamokas. Ypač audžiant juostą su rašteliu ir keliomis spalvomis, kokią kaip tik dabar ir audžia S.Skrickaitė.
Audimo karaliene vadinama panevėžietė Irena Ona Vilienė kalbasi su manimi, bet viena akimi seka mergaičių judesius.
Nesiskundžia, kad nuobodu
Seserys unikalios jau tuo, kad yra vienos iš nedaugelio mergaičių, norinčių perprasti šį senovinį, tradicinį lietuvių tautos amatą. Ne paslaptis, kad daugelis šiuolaikinių vaikų tautodailę, senovinius amatus laiko atgyvena ir mieliau renkasi įdomesnius užsiėmimus, o ką jau kalbėti apie „apsigyvenimą“ socialiniuose tinkluose.
Šios mergaitės meistriškumo paslapčių pas I.O.Vilienę mokosi jau beveik metus ir nė karto nesiskundė, kad joms nuobodu ir neįdomu.
Beveik prieš metus sesutės atėjo pas profesionalią audėją ir per tą laiką daug ko išmoko. Iš pradžių jos susipažino su pintomis juostomis, keletą jų supynė, derindamos įvairiausias spalvas, o netrukus imsis rinktinių juostų audimo.
Verslo planas slypi būtent šiame užsiėmime
V.Skrickaitė pasakojo, kad ausdama juostą atsipalaiduoja, nebegalvoja apie tai, kad grįžusi pas senelius dar turės ruošti pamokas.
„Mes nuo mažens su seserimi piname tokias mažas apyrankes. Kai sužinojome, kad amatų centre galima išmokti austi, iš karto atėjome. Tik maniau, kad greičiau išmoksiu, bet, pasirodė, nebus taip paprasta, kad vienas du – ir jau austum sudėtingų raštų juostas. Viską reikia tiksliai apskaičiuoti, iš pradžių raštą nusibraižyti popieriuje su langučiais, tada skaičiuoti akytes ir tiksliai perkišti spalvotą siūliuką. Darbas kruopštus, paskausta nugara, bet išsėdžiu“, – perteikė audimo rašto subtilybes jaunoji audėja.
Nors seserys dar labai jaunos, bet jau žino, ko nori iš gyvenimo. Jaunesnioji nori tapti geografijos mokytoja, o vyresnioji – įgyti masažuotojos arba vizažistės profesiją.
Tačiau abi tikros, kad audėjos amatas nepamaišys. Juostų audimas bus atsarginis gyvenimo variantas, Skrickaičių „verslo planas“.
„Manau, kad juostų audimas bus mano hobis ir pragyvenimo šaltinis. Jeigu ateitų krizė arba netekčiau darbo, ausčiau juostas, jas pardavinėčiau ir užsidirbčiau pragyvenimui“, – tikino S.Skrickaitė.
Audimas genuose
Jau dabar seserys, pasipuošusios tautiniais kostiumais, dalyvauja mugėse ir pardavinėja juosteles bei apyrankes. Užsidirba ne kažin ką – vos kelis eurus, tad joms labiau patinka austi, nei pardavinėti.
Mergaitės sakė, kad tikrai nelenktų nugarų prie staklių, jei būtų verčiamos tėvų ar senelių. Jos atėjo čia niekieno nevaromos ir yra įsitikinusios, kad mokytis audimo privertė tik genai.
„Močiutė pasakojo, kad proproseneliai audė. Jeigu proprosenelė turėjo kantrybės ir meno gyslelę, vadinasi, ir man persidavė. Daugelis stebisi, kad mums patinka austi, o aš tai vadinu normaliu dalyku“, – svarstė S.Skrickaitė.
Mergaitės sakė esančios labai užimtos, bet joms visai smagu matyti savo išaustas juostas. Nors seserys dar labai jaunos, tačiau pajėgia suprasti, kodėl mokytoja jas spaudžia. Jei liepia juostą išardyti, susiima, išardo ir vėl iš naujo derina raštelį.
„Esu nunešusi į mokyklą kelias juostas parodyti, niekas netiki, kad aš nuaudžiau. Draugės giria, bet pačios nenori pabandyti. Gal vėliau pakviesiu, kad atvažiuotų bent pasižiūrėti, kas čia per darbas“, – kalbėjo S.Skrickaitė.
Visai pametusi galvą
Amatų centre stovi net kelios audimo staklės, tačiau norint išausti ne itin sudėtingo rašto juostą, pakanka pasidaryti primityvius medinius rėmelius ir juos pritaisyti prie knygos.
Tokia „technika“ juostas pradėjo austi ir pati meistrė I.O.Vilienė.
79-erių panevėžietė dar pakankamai greita ir gyvybinga. Ji neslepia, kad energijos suteikia jaunų žmonių domėjimasis šiuo ypatingu, jos taip labai pamėgtu amatu.
Sūnus Remigijų, Rolandą, Gvidą ir 6 anūkus išmokiusi austi, profesionali, sertifikuota audėja sako galutinai pametusi galvą dėl šio amato.
Labiausiai prie to palinko jauniausias sūnus Gvidas, kartu su mama jie jau rengia juostų parodas.
Prieš 40 metų pabandžiusi išausti juostas tuomečiam „Ekrano“ gamyklos liaudies dainų ir šokių ansambliui, moteris iki šiol negali sustoti.
„Gal negalima taip sakyti, bet aš kaip pijokas, kuris prie alaus pripranta ir nebegali kitaip, taip ir mano galvoje nieko nebėra daugiau, tik juostos, spalvos, raštų deriniai“, – juokiasi pašnekovė.
Stakles vadina kompiuteriu ir bemaž neapsirinka
Jaunąsias audėjas ji vadina neeilinių gabumų mergaitėmis, o labiausiai patinka, kad jos itin kruopščios ir kantrios, nes kitokio charakterio vaikus prie staklių net jėga neprispausi.
„Pamatau, kad nelygiai išausta, liepiu išardyti ir iš naujo austi. Mergaitės sutinka, nesipriešina. Esu senovinė mokytoja, griežta, netgi sausa, bet jos vis tiek nepabėga“, – lyg juokais, lyg rimtai sakė I.O.Vilienė.
Kai vaikai atvažiuoja į Upytę ir pamatę audimo stakles paklausia, kas čia, audėja irgi pasirodo esanti ne iš kelmo spirta.
„Čia yra kompiuteris. Ir seku pasakėles: va, mygtukas, paspaudžiu nyteles, pasidaro langelis, per jį pradedu kaišyti raštą su siūlu. Vaikai stebisi, netiki, kad juostos dar ir dabar audžiamos rankomis“, – juokėsi I.O.Vilienė.
Vis dėlto ji įsitikinusi, kad austi darbai nepraras populiarumo, atvirkščiai – trūkstant audėjų, bus graibstomi. Ir jos pačios bus graibstomos.
„Kurios išmoks, bus aukso vertės. Darbo visuomet turės ir bus pagarboje. Tauta juda, kruta visuose kampeliuose, veikia amatų centrai, ansambliai dainuoja ir šoka, žmonės rengiasi tautiniais drabužiais, ir ne bet kokiais, o autentiškais“, – iliustruoja pavyzdžiais audėja.
Ir iš tiesų – šie metai juk Seimo paskelbti Tautodailės metais.
Naujoji karta jau nežino, kas yra juosta
I.O.Vilienė turėjo daug mokinių, tačiau ne visi jie pasiliko.
„Jei kas pakviesdavo, visur važiuodavau, niekam neatsakydavau, ir dabar neatsakau, ypač laukiu jaunų žmonių. Net širdis apsąla išgirdus, kad jaunas žmogus nori išmokti“, – tikino moteris.
Kalbos, kad I.O.Vilienė gali išausti viską, – ne iš piršto laužtos. Popiežius Jonas Paulius II iš Lietuvos į Vatikaną išsivežė būtent šios auksarankės išaustą juostą.
Audėja teigė negalinti vienareikšmiškai pasakyti, ar dabar audimas populiarus.
„Susidomėjimas lyg ir atslūgęs, lyg ir ne. Būna, kad mugėse pamatę juostas jauni žmonės klausinėja, kas čia per daiktas, kur jas dėti. Kita vertus, sulauki užsakymų įvairioms progoms“, – svarsto pašnekovė.
Anksčiau buvusi populiari tradicija jubiliatą apjuosti juosta, pasirodo, ir dabar niekur nedingo. Neseniai ji nuaudė juostą anūko Lauryno vestuvėms ir jiedu su žmona liko labai patenkinti. Netrukus kartu su savo mokinėmis mokytoja pradės austi juostą, skirtą jų senelių jubiliejui.
