Dabar Inkūnų kaimas yra įkvėpimo šaltinis ne tik jai pačiai ir bičiuliui dailininkui, bet ir visiems, norintiems šiek tiek daugiau sužinoti apie keramiką.
Atvilioja smagios pramogos
Ant kalnelio Šimonių girios vidury Anykščių rajone, Inkūnų kaime, akį traukia išvaizdūs statiniai nendriniais stogais. Netoliese – keramikos degimo krosnis. Moliu drėbta, aukštu kaminu, tarsi iš pasakos.
Tai „Amatų kalnelio“ valdos.
Ši vieta sulaukia daug smalsuolių, gamtos mylėtojų. Juos atvilioja kaimo medinė bažnytėlė, pratekanti Šventoji, šaltinėlis, kabantis beždžionių tiltas.
O kai kas, ypač besidomintieji amatais, atvyksta pasimokyti keramikos paslapčių. Jų moko „Amatų kalnelio“ šeimininkė ir įkūrėja Renata Umbrasienė.
Menininkė kviečia ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir savo rankomis nusilipdyti puodelį, druskinę, sviestinę, o gal netgi ąsotį! Viskas priklauso nuo noro, kantrybės ir gabumų.
Tik vykstant verčiau neišsipuošti. Juk dirbdamas su moliu gali ir išsitepti, o gal norėsis ant žolės prigulti, akis pailsinti žvelgiant į siūruojančių pušų viršūnes, paklausyti paukščių.
Laikas tiesiog praskrieja
Šiemet ant kalnelio kol kas palyginti ramu. Karantino laiką čia leidžianti panevėžietė R.Umbrasienė mėgaujasi vienatve.
„Atsargiai, nesumindykite kaimyno bičių“, – šypsosi pasitikdama korespondentus. Ir iš tiesų kiemas net švyti nuo geltonų pienių, o jų žiedeliuose – daugybė darbštuolių bičių.
Paklausta, ar savo valdose pasislėpusi nuo koronaviruso kaip reikiant pailsėjo, šeimininkė juokiasi.
„Važiuodama į Inkūnus sau sakau: taip pavargau nuo miesto, dabar sodyboje tai bent atsipūsiu. O atgal išvykdama suprantu, kad poilsiui laiko ir vėl pritrūko. Ir taip kiekvieną sykį“, – prisipažįsta.
Jei neužsiima kūryba, nuolat pilna kitokių darbų. Juk reikia ir sodybos aplinką tvarkyti. Laikas tiesiog akimirksniu praskrieja.
Čia ji jaučiasi rami, laiminga ir saugi. Kur kas saugesnė negu mieste. Vengia klausyti radijo ir televizijos, nes naujienos dažnai kelia vidinę sumaištį.
O gamta, priešingai, ramina, patikrina jausmus, sudėlioja, kas gyvenime svarbiausia, padeda atsisijoti nereikšmingas smulkmenas.
Likimui išsakė norą
R.Umbrasienė gimusi ir augusi Panevėžyje, tikra miestietė. Tad kaipgi menininkė surado šią įstabią vietą Šimonių girioje?
Pašnekovė pasakoja, kaip vienas jos bičiulis, jau kadais įsigijęs sodybą kaime, ėmė ir ją įkalbinėti pasiieškoti panašios vietos gamtoje.
„Nulipk pagaliau iš savo penkto aukšto. Pajusk žemę kojomis“, – patarinėjo jis.
Ir toji mintis apsigyveno moters galvoje. Kol kartą ji pajuto, kad atėjo laikas permainoms.
Tuomet pradėjo ieškoti tinkamos sodybos. Ėmė vartyti laikraščių skelbimus. Keliose vietose ir apsilankė, bet niekas prie širdies nelipo.
„Tai ko jūs norite?“ – nebesuprato nekilnojamojo turto agentas.
O norėjo kažko ypatingo, bet sunkiai žodžiais apibūdinamo.
„Savo likimui išsakiau troškimą, kad atvestų į tokią vietą, kur pajusčiau gamtos grožį ir rasčiau įkvėpimo šaltinį. Taip ir atsitiko. Dabar atrodo, tarsi ši vieta manęs laukė“, – šypsosi keramikė.
Laukė tarsi vaiko
Keramikė tikėjosi surasti tokią vietą, kad ją išvydus užgniaužtų kvapą.
Agentas tarstelėjo turintis idėją, bet vargu ar ta sodyba bus kada parduodama. Ir pasiūlė nuvykti apžiūrėti.
Buvo pati vasaros pabaiga arba rudens pradžia. Miško apsupty, ant kalniuko, R.Umbrasienė išvydo seną suklypusią vargonininko trobelę – be elektros, be langų ir durų, su skruzdėlynu aslos vidury.
Pro kiaurus langus veržėsi vešlūs erškėtrožių krūmai, mišką kaitino rudenėjantys saulės spinduliai, pievoje ganėsi arkliukas...
Pasijuto patekusi į pasaką. Tokia stipri tos vietos aura! R.Umbrasienei užgniaužė kvapą.
O agentas ją dar veda prie medinės bažnytėlės, trykštančio šaltinio, prie Šventosios upės, beždžionių tilto...
Vargonininkas daug metų trobelėje jau negyveno, pradėjo jį įkalbinėti, kad parduotų.
„Visko buvo. Šios sodybos laukiau devynis mėnesius – kaip vaiko. Niekam nesakiau, net mamai“, – kalba moteris.
Bet mama pati tai stebuklingai susapnavo ir pasiteiravo, ką šioji rengiasi pirkti.
Nuspyrusi batus – lovon
Jau nusipirkusi sodybą, pirmus metus R.Umbrasienė atvažiuodavo į ją pabūti. Norėjo pažinti šią vietą, ją prisijaukinti, suprasti, ką galėtų naudingo veikti.
Vasarą nakvodavo palapinėje, o žiemą atlėkdavo su bičiuliais pabūti gamtoje, po sniegingą mišką pasivaikščioti, senoje trobelėje ugnį pakūrenti.
Taip mintyse susidėliojo būsimos trobelės vaizdas – nedidukės, šiaudiniu stogu.
Ją pasistatė buvusios lūšnelės vietoje.
Keramikės svajonė išsipildė, namukas pastatytas, bet širdyje kažko dar trūko.
Daug metų paskyrusi savo keramikos įmonėlei „Molio Motiejukas“, menininkė pajuto, kad bent dalį laiko nori skirti sau ir kūrybai.
Ji ryžosi rašyti projektą paramai ir pasistatyti keramikos dirbtuves.
Nuspyrusi batus – lovon
R.Umbrasienė pasakoja, kad jos laukė dveji itin darbingi metai. Pirmiausia ji mokėsi senųjų keramikos technikų Vilniaus puodžių ceche, dalyvavo archajiškų amatų stovyklose, apsigynė tautinio paveldo sertifikatą puodininkystei.
O tuo pačiu metu reikėjo susikurti dirbtuvėlių viziją, parengti architektūrinius projektus, rašyti paraišką europinei paramai.
Po to – pasiraitojus rankas kibti į statybas.
„Turėjau būti punktuali, tiksli, apsisprendusi, ko noriu. Jei ko nežinojau, turėjau greitai sužinoti. Tokio intensyvaus laiko mano gyvenime nėra buvę. Skaičiavimai, lakstymai, statybų priežiūra... Nuspirdavau batus – ir į lovą“, – prisimena.
Inkūnai padarė įspūdį
Prieš porą metų viename parodos atidaryme R.Umbrasienė sutiko dailininką Ričardą Pelecką. Abu buvo lankę Panevėžyje dailės mokyklą, tik mokėsi skirtingose klasėse ir vienas kito neprisiminė. Dabar jis – dažnas svečias keramikės sodyboje.
„Atvykus iš lygumų krašto, Inkūnai išties padarė įspūdį. Nežinau, gamta ar aplinkiniai žmonės sukuria ypatingą aurą, bet tiesiog sulimpi su šia vieta“, – sako dailininkas.
Šeimininkė šypsosi, kad jos bičiulis taip įrengė sodybos kiemo vartus, jog atrodo – jie visuomet čia stovėję. Ir kitokiems darbams kaime taip reikia vyriškų rankų!
Menininkai sukūrė bendrą darbų kolekciją „ReRi“ ženklu – pagal pirmas vardų raides. R.Umbrasienė turi daugiau patirties kaip keramikė, o R.Peleckas kūrinius išpiešia.
„Ričardo arkliukas yra stiklo plastika ir tapyba, bet tam tikri motyvai netruko persikelti į keramiką“, – aiškina R.Umbrasienė.
Degant džinas siautėja
Kūriniuose pavaizduoti bučiniai, apsikabinimai, angelai... Veikiausiai juos kuria laimingi žmonės? Ar priima vienas kito kritiką?
„Ričardo vertinimai man neleidžia nusisaldinti. Jo kūrybos stilius vyriškai griežtas, bet turi labai įdomių idėjų“, – aiškina keramikė.
R.Peleckas šypteli, kad Renata verčianti jį kitaip tapyti, negu jis tapo, bet nepasiduodantis. Svarbiausia, kad sutaria „Amatų kiemelyje“ kurdami bendrus darbus.
R.Umbrasienė daugiausia dirba raugo technika, o kartu su R.Pelecku pagal kitokią – raku techniką.
Menininkai aiškina, kad visi darbai keliauja į tą pačią dujinę krosnį, tik iš krosnies keliauja į skirtingas puses.
Kai krosnies temperatūra pakyla iki 1020 laipsnių, vieni darbai ilgomis replėmis traukiami ir merkiami į skystą raugą. Todėl šis būdas ir vadinamas raugo technika.
O kiti metami į statinę su sausomis pjuvenomis. Šios akimirksniu užsidega nuo tokio karščio. Tuomet dar užmeta pjuvenų ant viršaus ir uždengia dangtį. Tai raku technika.
„Būna pilna dūmų, jie veržiasi per dangtį. Lyg džinas viduje siautėtų. Dūmo tiek daug, toks tirštas, kad molį persmelkia kiaurai, ir indas iš balto pasidaro juodas“, – aiškina R.Umbrasienė.
Darbų degimas – fiziškai sunkus darbas, čia taip pat labai praverčia vyriška pagalba.
Vargšės Sigutės darbas
Menininkai aiškina, kad autoriniai darbai ne kasdien sulaukia savo pirkėjo, todėl pagal induose išpieštus motyvus jie kuria magnetukus.
Juose R.Peleckas sugeba papasakoti ištisas istorijas, pavyzdžiui, kaip velnias nešė Puntuko akmenį ir pametė. Sukurtos serijos apie Lajų taką, Anykščių bažnyčią, Laimės žiburį, siauruką.
Ir vėlgi tie patys bučiniai, apsikabinimai, katinukai didžiulėmis akimis, skrydis ant mūzos sparnų.
Naujausia magnetukų kolekcija sukurta liaudies raštų ir ženklų motyvais.
O raugo techniką naudojanti R.Umbrasienė ir akimis, ir rankomis nuglosto vieną iš pirmų tokių savo darbų – ąsotį.
„Rankomis paruoštas molis, rankomis lipdytas indas. Granitas taip pat sugrūstas rankomis, išsijotas, vėl su moliu suminkytas. Kai žiūri iš šalies – lyg ir nieko ypatingo. Bet žinant, kiek įdėta pastangų, tai vargšės našlaitės Sigutės darbas“, – pasakoja.
Kaip batsiuvys be batų
R.Umbrasienė lipdo kepimo indus, puodynes, sviestines. Kuo ilgiau žiūri į ugnies ir raugo sukurtą piešinį, tuo jaukiau atrodo.
Viena iš puodynių – su ištiestomis rankelėmis. Taip ir norisi apsikabinti!
„Daug atsitiktinumo, niekad nežinai, kaip kūrinys atrodys“, – šypsosi pašnekovė.
Ar pati gamina maistą ir tokiuose induose?
„Aš kaip tas batsiuvys be batų“, – juokiasi.
Pirkėjai tokių indų įsigyja ne tik maistui gaminti, bet ir namams papuošti, nes jie suteikia jaukumo įspūdį. Pasigamina ir atvykusieji pasimokyti raugo keramikos.
Šiuo metu R.Umbrasienė įnikusi į angelų šviestuvų gamybą. Šie jau glazūruoti ir pagal spalvą gavę vardus. Vienas – Kraičio skrynios angelas, kitas – Paukščių tako, trečias turbūt bus Meduolių angelas. Ketvirtas gavo Rasų angelo vardą.
