Iš Vilniaus – į ūkį kaime: jauna šeima nesitikėjo, su kuo teks susidurti

Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.

Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>lrytas.lt koliažas
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>lrytas.lt koliažas
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>lrytas.lt koliažas
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>lrytas.lt koliažas
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Mėsos cechas.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Mėsos cechas.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Dešimtmetį Vilniuje gyvenę Kristina ir Vaidas Satkūnai vieną dieną pajuto, kad savo gyvenime nori kažką keisti – taip jie nusipirko 15 avių ir senojoje Kristinos senelių sodyboje Molėtų rajone, Bimbirių kaime, ėmėsi ūkininkystės.<br>I.Naureckaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (15)

Lrytas.lt

Jun 10, 2020, 9:03 PM, atnaujinta Jun 10, 2020, 9:03 PM

„Viską pradėjome nuo nulio. Pastatėme sodybą ir sugalvojome, kad reikia nusipirkti avių. Negaliu pasakyti, kodėl… nieko apie tai nežinojome, nieko nemokėjome. O dabar turime 300 avių, – juokėsi Kristina, pagal išsilavinimą – teisininkė. – Diedukų ūkyje esu visko mačiusi, bet nieko nesu ten dirbusi. Gamta, matyt, prišaukė atgal – ką vaikystėje patyrei, tas traukia, labai gerai jautiesi vaikystės aplinkoje. Matyt, tai ir suveikė.“

Vis dėlto, kaip pasakoja pora, ši avantiūra – miela širdžiai, tačiau išgyventi vien iš šios veiklos – neįmanoma. Kristina ir Vaidas pasakoja, su kokiais sunkumais gali susidurti pradedantieji ūkininkai – nuo pačios valstybės pinklių iki giliai įsišaknijusio lietuvių požiūrio.

Vaikystės kaimynų istorija

„Prieš septynerius metus pradėjome auginti 15 Vokietijos vietinių merinosų veislės avių, dabar jų turime apie 300. Šioje vietoje praleidau visą vaikystę: diedukai turėjo ir avių, ir karvių, arklių ir vištų – tradiciškai, kaip kaimuose anksčiau gyvendavo žmonės.

Dešimtmetį gyvenome Vilniuje, bet vieną dieną, matyt, išaušo toks etapas, kai norėjome daryti kažką kitaip“, – pasakojo Kristina.

Nors šeima persikėlė iš Vilniaus senamiesčio į kaimą Molėtų rajone, Kristinos teigimu, pokyčiai nebuvo kardinalūs: „Mes užaugome ne mieste. Čia buvo mano diedukų sodyba, o Vaido diedukai gyveno kitoje pusėje ežero. Buvome kaimynai“.

Ūkyje Satkūnai augina avis mėsai ir vilnai – gamina antklodes, kailiukus, taip pat augina vištas, bitininkauja. Mėsą parduoda pagal užsakymus, pažįstamiems žmonėms, kiaušinius – „EkoMarket“ Benedikto turguje Vilniuje ir „Assorti“ parduotuvėse.

„Avis auginame nuo šešių iki dešimties mėnesių. Mėsos neturime labai daug – užsisako, kas mus pažįsta, vieni nuo kitų. Mūsų ūkis – visiškai ekologinis. Dirbame ekologiškai, iš idėjos. Manau, kad turime žiūrėti, ką dedame į burną, kuo rengiamės, ką veikiame,“ – pasakojo Kristina.

Vaidas ūkyje – ir veterinaras, ir šėrikas, Kristina labiau atsakinga už administracinį darbą, ūkyje padeda dar vienas žmogus.

Vis dėlto, šeima iš ūkio neišgyvena – Vaidas dirba transporto srityje, Kristina – gamykloje su projektais, todėl darbai ūkyje, kaip pasakoja Kristina – „pribėgom“, nors abu norėtų skirti jam daugiau laiko.

„Bandome viską suderinti, bet jau baigiame pavargti nuo derinimo, – juokiasi ji. – Nuolat rašome paraiškas paramai, nes be paramos, be išmokų – neįmanoma. Nebent kažkas gali šiaip gyventi, turėti kelias vištas ir avis, bet jei kažką daugiau…“

Išgyventi, tik ūkininkaujant ir gaunant išmokas, būtų įmanoma – kukliai, tačiau pavyktų.

„Su dabartinėmis išmokomis, jei dirbtume tik mes, nieko nesamdytume, liktų vidutinis atlyginimas, 800 eurų į rankas – abiems. Tačiau tik tuo atveju, jei nereikėtų investicijų – jei ką turi, tą naudoji, – pasakojo Kristina, tačiau patikino, kad sprendimo nesigaili. – Aš nesigailiu, Vaidas, man atrodo, irgi nesigaili“.

Taisyklės prasilenkia su protu

Vaidas ir Kristina Satkūnai svarsto, kad ekologiški maisto produktai ir prekės, už tokią kainą, kokia pardavinėja, negalėtų atnešti pelno. Be to, dauguma lietuvių dar nevertina ekologiškų produktų ir darbo, įdėto juos pagaminant.

„Kol auginome 20 vištų, viskas buvo gerai. Visos vaikšto lauke, niekas jų nepuola. Kai tik pradėjome auginti 200 – prasidėjo reikalai. Pradeda ir kapotis, pasikeičia oro temperatūra – vėl kiaušinių nededa. Ekologiniai kiaušiniai yra labai sunkiai gauti“, – ūkio ypatumais pasidalijo K.Satkūnė.

„Kaina, kuria mes pardavinėjame mėsą, yra praktiškai minusinė: vidutinė mėsos kaina – 10 eurų už kilogramą. Sulaukti pelno iš kiaušinių, taip sąžinginai auginant, kaip mes – nežinau, kokia turėtų būti jų kaina.

Ta pati mėsa, vilna, antklodė – kiek yra įdėta darbo...Lietuviai daug perka, išmeta maisto, tada perka vėl. Įsisukę žmonės į savotišką vartojimo ratuką“, – pridūrė ji.

Suremontavę seną pastatą Satkūnai įkūrė cechą, kuriame tvarko mėsą. Kaip pasakoja Kristina, veterinarai net atvyksta pasižiūrėti, kaip atrodo tokio mažo dydžio cechas – anot jos, Lietuvoje tokie dideli reikalavimai mėsos cechams, kad žmonės jų tiesiog neįsirengdavo.

„Gal ir įsirengdavo, bet nesusitvarkydavo visų reikiamų dokumentų. Pasidarydavo ir dirbdavo nelegaliai. Susitvarkyti visus reikiamus dokumentus iš tiesų užima labai daug laiko“, – pridūrė Vaidas.

„Apskritai Lietuvoje yra tokia gąsdinimo ir baudimo politika. Tačiau mes pabandėme – jau turėjome ekologinį ūkį, kuriam irgi buvo nemaži reikalavimai. Vienas dalykas yra auginti, kitas – rašyti, pildyti dokumentus, žiūrėti, kad kokių klaidų nepadarytum. Net tikrai sąžiningai, ekologiškai ūkininkaudami, nieko neslėpdami ir nenaudodami, ko nereikia, vistiek padarome ką nors, kas netinka“, – sunkumus įvardijo K.Satkūnė.

Moteris pasakojo, kad nors pati Vilniaus universitete baigė teisės studijas, ir jai sudėtinga suprasti visus reikalavimus ir taisykles. Be to, skirtingų įstaigų taisyklės, pasitaiko, prieštarauja viena kitai.

„Pavyzdžiui, Nacionalinės mokėjimų agentūros ir „EkoAgros“ taisyklės net prieštarauja viena kitai. „EkoAgros“ atvažiuoja, sako – pas jus viskas gerai, NMA – uždeda sankcijas. Toks nesusikalbėjimas apsunkina darbą“, – pasakojo ūkininkė.

Taip pat sudėtinga ir su paraiškomis paramai gauti – K.Satkūnė svarsto, kad Žemės ūkio ministerijos darbuotojai, ruošiantys taisykles paraiškoms, turėtų bent kiek susipažinti su darbu ūkyje.

„Jie sako: imkite paramą, tikina, kad ūkininkams skirta ES parama – neišnaudojama. Bet kaip išnaudosi, kai jie parašo tokias taisykles. Ūkininkaudamas pasižiūri, ko tau reikia – gal ir patrauklu iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau pradedi gilintis ir pamatai – arba neįvykdysi, arba tai, ko jie reikalauja, yra absurdas. Ir gaila pasidaro – ir jie dirba, rašo, skelbia, tuos pinigus ima iš ES. O paskui parašo tokias taisykles, ir niekas tų lėšų nepaima. Sunku atitikti kriterijus, sunku išpildyti jų reikalavimus, labai susmulkmeninta.

Kilo mintis, kad reikia organizuoti tarnautojų išvažiavimus, kad jie realiai atvažiuotų į ūkius, kažką jiems papasakoti, kad jie nors truputį praplėstų akiratį. Atvirai sakau – avių augintojų asociacijoje šnekamės, kad kartais tos taisyklės prasilenkia su protu. Na, ir net ne kartais“, – pastebėjo ūkininkė.

Nevertina ekologijos?

K.Satkūnė pastebi, kad Lietuvoje vis dar vyrauja nusistatymas prieš ūkininkus, karantinas parodė, kokie svarbūs yra vietiniai gamintojai tokių nelaimių atveju.

„Žmonės sako, kad ūkininkai labai gerai gyvena. Tačiau įsivaizduokime – sienos uždaromos, tai ką mes turime? Ką mes valgome? Kaip mes gyvename?

Atrodo, viską nusipirksi iš kinų, atsisiųsi labai pigiai – o kodėl pigiai? Nes kinai remia tuos dalykus, kad tik mes siųstumėmes, dotuoja. Kai užsidaro sienos, pradedi galvoti, kad gal visgi gerai, kad pas mus yra tie ūkininkai, kad augina tuos kiaušinius, daržoves ir mėsą. Norėtųsi, kad žmonės būtų sąmoningesni – pirktų kad ir mažiau, bet pirmiausia savo, kokybišką produktą,“ – vylėsi Kristina.

Moteris svarstė, kad ekologija lietuviams dar nėra svarbi – jie verčiau pirktų pigesnį daiktą.

„Aš manau, kad lietuviai yra prekybcentrių vergai. Deja. Arba prekės ženklų, arba prekybcentrių. Maisto, manau, lietuviai perka daug, bet pasižiūrėkite – prekybcentriai ant kiekvieno kampo. Ką tai reiškia? Jie nestatys dar vieno prekybos centro už 500 metrų, jeigu tai neapsimokės.

Pati stengiuosi pirkti visus produktus ekologiškus – aišku, tikrai ne 100 proc., tuo labiau Molėtuose – čia ekologiškų produktų pasirinkimas tikrai nėra didelis. Vis tiek, kai matau, kad galiu rinktis iš vieno arba kito, perku ekologišką, nes galvoju, kad vis tiek didesnė tikimybė, kad nupirksiu jį nors kiek švaresnį.

Norėčiau, kad daugiau žmonių taip darytų. Kad pagalvotų, kas gyvena šalia – mūsų juk tiek mažai, Lietuva tokia graži, švari šalis. Turėtume tai tausoti. Padėti vieni kitiems, palaikyti vieni kitus“, – lūkesčiais pasidalijo ūkininkė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.