Čia apsilankę skubėsite įsigyti alpakų: jos auginamos jau ir mieste

„Laikui bėgant alpakistų atsiras labai daug. Vienas vedžios šunį, o kitas – alpaką“, – juokdamiesi ateitį prognozuoja jau dabar šiuos gyvūnus mieste auginantys Rasa ir Žydrūnas Raudžiai. Nors šiame privačių namų mikrorajone įsikūrusiame ūkyje pasijauti lyg kaime, tačiau įdėmiau pasižvalgęs pamatai netoliese boluojančius daugiabučių stogus.

„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
Raudžiai.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
Raudžiai.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.
„Jonavos alpakos“.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>G.Žilinskaitės nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
„Jonavos alpakos“.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Jul 18, 2020, 6:41 AM, atnaujinta Nov 5, 2020, 2:34 PM

„Jonavos alpakos“ nėra tipinis zoologijos sodas, kur į gyvūnus gali pasižiūrėti tik iš tolo, tikina ekskursijas ir šventes vaikams ir jų tėvams čia organizuojanti šeimininkė R.Raudienė. „Tai yra artimesnė pažintis – vaikai gali pamaitinti alpakas, jas paglostyti, pavedžioti, prie jų prisiglausti.

Leidžiame šeimai būti su gyvūnais tiek, kiek ji nori, nevarome jų lauk – jei jau esame gamtoje, tai ir būkime joje laisvai, be jokių suvaržymų ir streso. Nuostabu matyti, kaip lankytojai, ypač suaugusieji, atvedę vaikus tokie rūstūs, iš čia išeina išsišiepę iki ausų... O geriausias komplimentas mums, kai vaikučiai pasako: „Mama, aš noriu čia gyventi“, – pasakoja ji.

Įsigijo vietoj žoliapjovės

Jonavoje įsikūrusi šeima šiuo metu augina 7 alpakas ir laukia dar 3 mažylių, kurie į pasaulį turi ateiti jau šį mėnesį. Miesto teritorijoje, anot šeimininkų, geriau auginti alpakas, o ne avis ar ožkas dėl to, kad pastarosios bliauna ir teršia visoje ganykloje, kai alpakos aptvare savo reikalams išsirenka tik vieną vietą ir yra labai tylios.

„Kai nusipirkome šį didelį buvusių ūkininkų sklypą, pagrindinė bėda būdavo šienavimas – sekmadienį nupjovei žolę, o kitą pirmadienį vėl reikia pjauti. Tad vyras sumanė, kad reikia su šia žole kažkaip susitvarkyti... Iš pradžių į alpakas žiūrėjome kaip į žoliapjovę ir tik paskui pamatėme ir kitus dalykus“, – prisiminusi verslo pradžią šypsosi R.Raudienė.

Visgi alpakomis ūkio šeimininkas Ž.Raudys sako susidomėjęs dar prieš penkiolika metų, kai lankėsi parodoje Vokietijoje, kurioje nutekėjusi į Peru lietuvaitė prekiavo megztiniais iš alpakų vilnos už 200–300 eurų. „Aš tada galvojau: kas čia per nesąmonė, kokia čia auksinė vilna? Nes tada minimumas Lietuvoje buvo apie 400 litų. Taip ir ėmiau domėtis“, – pasakoja vyras.

Pirmąsias 5 alpakas Raudžiai įsigijo prieš 3 metus, o praeitą vasarą jau sulaukė ir bandos pagausėjimo – jauniausi Bosiukas ir Barbytė šiuo metu yra tikros ūkio pažibos. Visgi alpakų ūkių konkurencija, įsitikinęs Ž.Raudys, Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau didės, nes žmonės labai pamilo šį gyvūną – ne vienas dabar jį perka ne komercijai, o kaip sodybos papuošalą.

Verslo pradžiai, skaičiuoja šeimininkas, prireikė apie 15 tūkst. eurų. „Tiek atsiėjo vien alpakos be tvartelio rekonstravimo. Mūsų viena alpaka kainavo apie 2 tūkst. eurų, be to, jas atsivežus dar reikėjo karantinuoti porą savaičių ir stebėti, ar neturi kokių ligų, taip pat darėme kraujo tyrimus“, – pasakoja jis.

Alpakų kaina, aiškina Ž.Raudys, priklauso nuo gyvūno kilmės ir vilnos kokybės: „Mes patys rinkomės geresnius gyvūnus, skirtingų spalvų, su dokumentais, ir mokėjome šiek tiek brangiau. Mūsiškės yra kilusios iš Čilės, tik pirkome jas Lenkijoje. Bet jau „rimti“ alpakų patinai gali kainuoti apie 6–8 tūkst. eurų“.

Perkant brangią alpaką, pasakoja šeimininkas, žiūrima į gyvūno genetiką, stotą, bet dažniausiai tikimasi, kad alpakos vilnos būtų kuo daugiau ir kad ji būtų kuo plonesnė – mažiau nei 20 mikronų turinti vilna laikoma labai gera. „Jei žmogaus plaukas yra nuo 70 iki 100 mikronų storio, tai alpakos vilnos pasaulio rekordas priklauso 13,1 mikrono plauko storį turinčiam gyvūnui“, – palygina jis.

Vilna tinka ir alergiškiems

Dabar Raudžių šeimoje gaminiai iš alpakų vilnos – labai dažna Kalėdinė dovana. „Bet, kai mus dabar jau daug kas žino, labai greit išperka tą vilną. Yra močiutės, kurios labai myli savo anūkėlius ir vis skambina mums ir klausia, kada bus siūlų. Alpakos vilna kuo toliau, tuo labiau imama vertinti“, – šypsosi Ž.Raudys.

Nukirpę vilną Raudžiai veža ją į senovinio stiliaus karšyklą, kurioje dirbantis meistras karšia vilną senoviniu būdu mažais kiekiais, mat pramoninės karšyklos mažų vilnos kiekių nepriima. „Mes labai norime išsaugoti kiekvieno savo gyvūno vilną atskirai, kad visi siūlai būtų skirtingų spalvų – jeigu gyvūno vilnos natūrali spalva yra juoda, kad ji juoda ir liktų.

Būna, kad pamatę kojines iš mūsų alpakų vilnos su juodais ir baltais raštais žmonės klausia: „O tai jos nenubluks?“ Sakau: „Be šansų, čia yra pati ekologiškiausia spalva – natūralus gyvūno pigmentas“. Taip pat alpakų vilna, skirtingai nei avies, visiškai „nekanda“ ir nealergizuoja. Kai čiupinėji suvyniotus siūlus, jie švelnūs it mohera, net neturi svorio“, – kalba R.Raudienė.

Lietuviškas klimatas alpakoms tinka puikiai, tikina Ž.Raudys. Šie gyvūnai bijo tik karščių – jei, pavyzdžiui, lauke 30 laipsnių šilumos, jos iš tvarto gali ir visiškai neišeiti. „Taip pat labai jas saugojame nuo liūties su vėju, nes jų vilna neturi lanolino, ir, kai sumirksta, prisigeria vandens kaip kempinė ir labai sunkiai džiūsta. Atsivėsina jos voliodamosi smėlyje“, – pasakoja jis.

Alpakų priežiūra nėra sudėtinga, tačiau vis tiek reikia žinių, sako šeimininkai. Jos minta žole, šienu ir specialiais pašarais su vitaminais. Dar būtina kirpti jų nagus, vilną ir pagaląsti dantis, taip pat saugoti nuo vidinių parazitų, niežų ir erkių. „Labai saugojame savo gyvūnus ir stengiamės juos maitinti ir prižiūrėti tinkamai.

Todėl ribojame ir ekskursijas – pas mus į jas eilė yra mėnesiui–dviem į priekį, nes lankytojus įsileidžiame tik 2 kartus per dieną, kai maitiname gyvūnus. Žiūrime, kad jie nepersiėstų, kad nepatirtų streso“, – kalba Ž.Raudys.

Ekskursijų neatšaukia

Verslo pradžioje Raudžiai tikina išsigandę žinomumo, mat staiga ėmė sulaukti daug skambučių su prašymais apsilankyti ūkyje. Dar sunkiau buvo pakelti žmonių nusivylimą sužinojus, kad negali ūkin atvykti tada, kada nori. „Bet jau kai užsirezervuoja, tai ekskursijų atsisako labai retai“, – šypsosi R.Raudienė.

Šeimininkai sako prisitaiką prie lankytojų ir visada leidžią jiems patiems pasirinkti ekskursijų laiką, kad šie galėtų atvažiuoti ir vakare, po darbų. „Atvažiuoja pas mus iš Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Elektrėnų... Kone visi vaikai čia nurimsta, tampa patenkinti, nes gyvūnai labai ramina“, – tikina šeimininkė.

Ekskursija suaugusiajam čia kainuoja 2 eurus, o vaikui – 1 eurą. „Simboliškai, nes imame pinigus tik už maistą. Visiems lankytojams paruošiu po indelį alpakų maisto ir visi kartu pamaitiname gyvūnus“, – pasakoja ji.

Alpakų bijoti nereikia, tvirtina šeimininkai. Jeigu jas kažkas labai suerzina, kas nutinka itin retai, jos tik apčiaudo. „Galima glostyti jų kaklus, galvas, kūnus. Išskyrus vietas už galinių kojų – visgi tai yra kanopinis gyvūnas“, – moko R.Raudienė.

Šiame ūkyje populiarumo sulaukia ne tik ekskursijos, bet ir vaikų dienos stovyklos bei galimybė atšvęsti šventes, džiaugiasi ji. „Vis kitaip, nei uždarose patalpose su kaspinais, balionais ir pompastikomis. Smagu, kad atsigręžiame atgal į gamtą.

Iš pradžių bėgome iš kaimų, o dabar į juos grįžtame. Mano 13 metų krikštasūnis man skambina, klausia: „Na, kūma, kada aš galėsiu atvažiuoti? Man ta planšetė su tuo telefonu jau taip atsibodo...“ Jis savaitgaliui kai atvažiuoja, iškart su gerais drabužiais bėga į tvartą...“ – juokdamasi pasakoja šeimininkė.

Po apsilankymo – pirkti alpakų

Raudžiai juokiasi, kad ne vienas grįžęs iš ekskursijos sugalvoja įsigyti alpakų. „Tad visada pasakome: jeigu iškils klausimų, kreipkitės, viską paaiškinsime ir pagelbėsime. Nes mes patys, kai ruošiamės įsigyti alpakas, labai pasigedome informacijos, ir tik vienintelė Panevėžio alpakų ūkio savininkė ir veterinarė iš Kauno akademijos mums padėjo“, – geru žodžiu dvi moteris mini R.Raudienė.

Ji juokdamasi prisiminė, kaip laukė pirmojo jauniklio gimimo: „Kai laukėsi pati pirmoji Onutė ir jau turėjo atsivesti jauniklį, veterinarė primokė, kad būtinai turime pasiruošti rankšluostį, jodo jauniklio bambutei patepti. Aš jau čia laukiu, einu kas valandą patikrinti į ganyklą, ar dar nėra. Vyras komandiruotėje, dukros irgi kažkur išvažiavusios...

Dar paravėjau, palaisčiau gėlynus ir pagalvojau – ai, einu dar pailsėti. Bet, galvoju, pažiūrėsiu dar kartą į ganyklą prieš tai – iškišau galvą pro namo kampą ir žiūriu: matyti nebe viena alpakos galva, o dvi! Greitai bėgau tada žiūrėti, nes mane buvo primokę, kad reikės nušluostyti naujagimį, žiūrėti, kad jis nesušaltų, nesulytų.

Nes alpaka, kai palaižo vaiką ir pamato, kad jis šaltas, nusisuka: „Nelaižysiu vaiko, man liežuvis šąla“. Tad bėgom lekiu į ganyklą, greitai skambinu vyrui, sakau: „Gimė!“ Jis klausia: „Kas gimė?“ Aš: „Nežinau!“ Jis: „Kaip tai nežinai?!“ Sakau: „Aš bijau prie jo prisiliesti!“ Atbėgu... O mažylė jau sėdi nulaižyta, sutvarkyta!“

Nusprendusiems papuošti savo sodybą Ž.Raudys rekomenduoja rinktis du patinėlius, mat jie ir tvarkingesni, ir gražesni už pateles. „Viena alpaka negali gyventi, nes labai stresuoja. Turi būti bent dviese, ir negali gyventi porelė – turi būti arba du patinėliai, arba dvi patelės. Jeigu žmogus nori veisti, tada galima auginti dvi pateles, o patinus išsinuomoti.

Bet, jei ūkis nusiperka jau rimtą, brangų patiną, tada jau nerizikuoja – tas patinėlis visada vienas, nes kai patinai susipeša, tarp jų jau vyksta rimtos kovos, jie pliekiasi kaklais. Pavyzdžiui, vakar kaip tik kalbėjau su vienu ūkiu Vokietijoje, kuris neseniai įsigijo patinėlį už 80 tūkst. dolerių“, – dalinasi patirtimi jis.

Raudžiai sutaria, kad grįžti po sunkios darbo dienos į savo sodybą, kurioje bėgioja alpakos – labai malonu. „Žmona sako, kad aš iš tvartuko visada grįžtu geresnis, švelnesnis. Visada išsišiepęs pareinu“, – šypsosi Ž.Raudys.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.