Turėjo solidžios patirties
Vilnius, Ukmergės gatvė ir pernai joje duris atvėrusi „Maxima X“. Tai – R.Mickevičiūtės darbo vieta: parduotuvė, kuriai ji šiuo metu vadovauja ir kurios darbuotojų komandą prieš pusantrų metų subūrė pati.
Iš prekybos – į prekybą. Toks yra šios moters profesinis kelias. Gerą dešimtį metų Vilniuje R.Mickevičiūtė dirbo parduotuvėje, veikusioje Studentų miestelio „Kamčiatkos“ bendrabučiuose: iš pradžių – pardavėja, vėliau jai buvo patikėtos vedėjos pareigos.
Rima studentus aprūpindavo prekėmis tol, kol po užgriuvusio sunkmečio parduotuvę valdžiusi bendrovė neatsitiesė ir 2012-aisiais nutraukė veiklą. Bet už prekystalio sukaupta R.Mickevičiūtės patirtis niekur nedingo.
Neištvėrė nedirbdama
„Kai parduotuvė Saulėtekyje buvo uždaryta, užsiregistravau tuometėje darbo biržoje. Maniau, pailsėsiu, bet nedirbdama ištvėriau vos tris mėnesius.
Mintyse sau vis kartojau, kad noriu dirbti prekyboje, bet pažįstami žmonės vis užsimindavo, kad tik nesirinkčiau „Maxima“ parduotuvių. Esą, jose labai didelis darbo krūvis.
Bet lyg tyčia pamačiau skelbimą, kad Baltupiuose, Didlaukio gatvėje esančiai „Maximai“ reikalingos kasininkė-pardavėja bei pardavėja.
Kai pasakiau vyrui Sauliui, kad einu į ją darbo pokalbio, jis tepratarė, jog nereikia klausyti gandų – geriau pačiai pabandyti“, – pasakojo R.Mickevičiūtė.
Ji puikiai pamena, kaip, eidama darbo pokalbio, žingsniavo per visą parduotuvę su nerimu dairydamasi į šalis ir galvodama, ar tikrai bus įmanoma joje pritapti.
Tačiau dar baisesnis buvo direktorės klausimas, ar Rima tikrai ryšis pas juos dirbti, nes apie darbo sąlygas „Maxima“ parduotuvėse sklando kuo visokiausių kalbų. Taigi ji bedė tiesiai pirštu ten, kur buvo daugiausia baimės.
„Atsakiau jai tai, ką galvojau: jeigu pati nepabandysiu, negalėsiu susidaryti nuomonės“, – taip į 2013-uosius grįžtelėjo Rima.
Ir ji pabandė. Ji stojo už prekystalio mėsos svėrimo skyriuje nė žodžio nepasakiusi apie tai, kad turi parduotuvės vedėjos patirties. „Norėjau pradėti nuo nulio“, – šyptelėjo ji.
Ji neneigia: mėsos skyriuje dirbti nebuvo lengva, nebūdavo laiko nė prisėsti. Tačiau tai buvo naujovė, kuri, anot Rimos, jos darbą darė įdomų. Be to, jai teko rūpintis ir griliumi – vištienos kepsnine, o to anksčiau irgi nebuvo dariusi. Jai buvo įdomu bendrauti su klientais, – pasidomėti, kokią produkciją jie perka ir pasiūlyti įvairiausių mėsos gaminių.
O kaip su tais gandais apie vergiškas darbo sąlygas?
„Mano baimė ištirpo, gandai – taip pat. Pati atėjau iš prekybos, kur kasdien dirbdavau nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. O čia buvo slenkantis grafikas – keturias darbo dienas keisdavo keturi laisvadieniai“, – pasakojo Rima.
Keturios laisvos dienos jai suteikė galimybę gimtajame kaime dažnai lankyti savo garbaus amžiaus mamą.
„Mamai jau per aštuoniasdešimt metų. Ir mūsų – aštuonių vaikų rūpestis yra ją prižiūrėti. Esame susitarę, kuris ir kada pas ją važiuojame ir, parūpinę maisto, nudirbame visus ūkio darbus.
Be to, darže per vasarą prisiauginame visko, ko reikia namams – daržovių, bulvių. Turiu ir savo žemės kampą, kurį esu apsodinusi avietėmis bei gervuogėmis – tai mano gėrybės“, – pasakojo R.Mickevičiūtė, kuri yra jauniausia iš 4 brolių ir seserų.
Žingsnis po žingsnio – aukštyn
Netrukus R.Mickevičiūtė atsidūrė tokioje situacijoje, kuri iš esmės pakeitė jos darbo pobūdį.
„Per darbuotojų susirinkimą parduotuvės direktorė užklausė, ar kas nors nenorėtų imtis didesnės atsakomybės ir pabandyti administracinio darbo. Pasinešiojau šį jos klausimą mintyse ir pasisiūliau – tapau pamainos vadovės pavaduotoja“, – pasakojo Rima.
Pusantrų metų ji dirbo viską, kas tik susiję su prekių priėmimu. O tada palypėjo vidinės karjeros laiptais aukštyn.
Ne vienas kolega nuo kasininko-pardavėjo pakilo iki parduotuvės vadovo pareigų.
Vidinėje įmonės virtuvėje lengviau yra eiti aukštyn pakopomis, nes kiekvienoje jų sukaupta patirtis praverčia dirbant kitur. Tai – ne teorija. Tai – mano asmeninė patirtis“, – patikino R.Mickevičiūtė.
Atsakomybė – vis didesnė
Pamainos vadovė. Štai tokios pareigos Rimos darbo sutartyje atsirado 2016-aisiais. Ir ji tapo pirmu žmogumi po direktoriaus.
Jai teko pareiga ir paskirstyti darbus, ir rūpintis prekių lentynomis, ir spręsti žmonių tarpusavio santykius.
„Man toks darbas patiko, aš gerai jaučiausi“, – užsiminė Rima. Bet ji ir tuomet nesustojo.
„Gana gyventi vienoje vietoje“, – ir Didlaukio gatvėje esančios „Maximos“ direktorei paakinus Rima ėmėsi greitai gendančių produktų vadybininkės darbo Justiniškėse, Taikos gatvėje esančioje „Maxima XX“ parduotuvėje, žmonių iki šiol vadinamoje „Žilvinėliu“.
Tačiau taip jau susiklostė, kad netrukus „Žilvinėlio“ parduotuvė buvo uždaryta rekonstrukcijai, ir darbšti moteris atsidūrė ten, kur keliai atveda kone visus vilniečius – didžiojoje „Maxima XXX“, esančioje Mindaugo gatvėje.
„Kai pasikvietusi regiono direktorė pasakė, kad manęs reikia būtent toje milžiniškoje parduotuvėje, ištiko šokas. Kaip susitvarkysiu?
Tačiau nustebino ir tai, kad manimi pasitikima, kad man sakoma: „Jūs galit, pabandykit“.
Pasitikėjimui neįmanoma atsispirti. Ir pabandžiau. Pirmos dienos buvo pilnos įtampos, o vėliau įsivažiavau – nebuvo taip baisu, kaip maniau“, – štai taip apie savo karjeros kelią pasakojo R.Mickevičiūtė.
O štai šiuo metu R.Mickevičiūtė vadovauja Vilniaus Ukmergės gatvėje esančiai „Maxima X“ parduotuvei.
Virtuvėje – lyg virtuozė
Rima yra iš tų žmonių, kurie, rinkdamiesi specialybę, o vėliau – ir darbą, klausosi širdies balso.
Tai nebuvo atsitiktinumas, kad baigusi mokslus tėviškėje – Ukmergės rajono Želvos mokykloje (jos gimtasis kaimas Žvynėnai), Vilniaus prekybos mokykloje ji ėmėsi studijuoti virėjos – konditerės specialybę.
„Po mokslų trejus metus kepiau duoną, pyragus, tortus, bet širdis vis tiek labiau linko į prekybą. Tai ir nulėmė, kad, pasitaikius progai, įsidarbinau parduotuvėje“, – užsiminė ji.
Darbas prekyboje yra toks, kurio ėmęsis kiekvienas žmogus pasakytų: „Nelengva“. Tad kaip ji pailsi?
„Viena, man labai gera būti gamtoje. Būna, nusižiūrime su vyru Sauliumi maršrutą ir traukiame kur nors link ežerų.
Antra, labai mėgstu karštą, garinę pirtį. Tad kiekvienas apsilankymas kaime neapsieina be jos.
Trečia, man labai patinka gaminti maistą. Kulinarija, konditerija – tai mano pomėgiai, kuriems negaliu atsispirti. Galiu virtuvėje darbuotis nors ir kiaurą parą – pavargstu, bet esu laiminga“, – paaiškino Rima.
Jos draugai ir artimieji gerai žino: jeigu jau atėjo šventė, Rima į ją būtinai atsiveš arba įdarytą (farširuotą) žuvį, arba įdarytą vištą.
Jeigu priartėjo Kalėdos, vadinasi, ant šventinio stalo būtinai atsiras Rimos keptas cinamonu kvepiantis medaus tortas, o jeigu kas nors gimtadienį vasara – vaišėms bus jos pagamintas gaivus želė desertas. Nėra tokio artimųjų susibūrimo, kuriam Rima ko nors nepagamintų.
