Batų taisyklos savininkė – 85-erių senjorė: ne tik pati taiso avalynę, bet ir kuria darbo vietas

Sulaukusi garbaus amžiaus, panevėžietė Elena Aldona Mačėnaitė ne tik pati dirba – taiso batus, bet ir kuria darbo vietas. Ji vilki tik savo siūtais drabužiais, domisi šalies ir pasaulio įvykiais, stebi krepšinio rungtynes. O sodininkystę ir daržininkystę vadina atsipalaidavimu ir mėgstamu laisvalaikio praleidimo būdu.

85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku, todėl kiekvieną rytą senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“.<br> R.Ančerevičiaus/jp.lt nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Dovilė Barvičiūtė, www.jp.lt

Jun 27, 2021, 5:58 PM

85-erių E.A.Mačėnaitė sako, kad būti tik pensininke per daug nyku. Todėl kiekvieną ankstų rytą su šypsena senjorė skuba į darbą – į avalynės ir odos gaminių taisyklą „Klumpė“, kurią moteris pati įkūrė prieš daigiau nei dvidešimt metų.

„Jaunystėje sakiau – jau batų niekada netaisysiu. O dabar esu savininkė, direktorė, buhalterė, tiekėja, batų taisytoja, valytoja“, – savo dabartines pareigas pristato E.A.Mačėnaitė ir priduria – jei samdomi darbininkai galvoja, kad įkūrus savo verslą galės gyventi taip, kaip nori, ir nieko nedarys, tai jie labai klysta. Čia dirbama keliskart daugiau.

Nors įmonėje verslininkė įkūrė ir dar vieną darbo vietą, pati batų taisymo irgi nevengia. Jei riekia apsiūti batus, perduoda kolegai, jei tik paklijuoti – imasi pati. Už batų suklijavimą verslininkė ima du eurus, o batų poros apsiuvimas kainuoja apie dešimt eurų.

„Kas gi mane pensininkę kur nors įdarbins, niekas tokių žmonių jau nebenori, todėl tenka suktis pačiai. Viskas klostosi ne taip jau ir blogai. Aš visą gyvenimą viskuo patenkinta“, – optimizmu švyti E.A.Mačėnaitė.

Oriam gyvenimui – tūkstantis eurų

Senjorė neslepia, kad pastaruoju metu užsidirbti iš batų taisymo sunku. Nedidukė avalynės taisykla įkurta miesto centre, Respublikos gatvėje priešais Panevėžio dailės galeriją. Kurį laiką gatvė buvo remontuojama, savo padarė ir karantinas. Kasdien čia užsuka vos keli klientai, o nuo 2019 metų pelno įmonė neturi.

„Jau geriau taip, nei sėdėti namuose ir žiūrėti pro langą. Galvoju, kad kažkaip išsikapstysiu. Juk negali visą laiką būti blogai“, – optimistiškai kalbėjo verslininkė.

E.A.Mačėnaitė kas mėnesį gauna kiek daugiau nei 500 eurų užtarnautą pensiją, kelis eurus prisiduria iš avalynės taisyklos.

„Nesu labai išlaidi. Perku tik tai, ko labiausiai reikia. Tai vaistukai nuo spaudimo, tai, žiūrėk, jau puodas prisvilo, reikia naujo, tai koks puodelis sudūžta. Pragyventi užtenka, nesiskundžiu. Bet norint gyventi oriai, bent keletą kartelių nuvažiuoti prie jūros ar svajoti apie atostogas užsienyje nedrįstu. Jei pensija siektų tūkstantį eurų, savo gyvenimą tikrai vadinčiau oriu“, – paaiškino senjorė.

Savęs amatininke nevadina

E.A.Mačėnaitė gimė ir užaugo Radviliškio rajone, mažame kaimelyje. Mokėsi Smilgių vidurinėje mokykloje, vėliau baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą. Gavusi paskyrą atvyko į Panevėžį. Čia keturiolika metų dirbo siuvimo fabrike „Nevėžis“.

„Esu inžinierė, drabužių siuvimo technologė. Didžiąją gyvenimo dalį dirbau ekonominį darbą, bet visą laiką buvau lengvojoje pramonėje, siuvau drabužius ir avalynę. Atlikau praktiką dideliuose siuvimo fabrikuose. Praktikavausi ir Kijeve. Ten dirbo daugiau nei septyni tūkstančiai žmonių. Patikėkit, siuvimas nėra toks paprastas. Atkeliaudavo milijoniniai kiekiai medžiagos, vykdėme masinę gamybą“, – prisimena panevėžietė.

Senjorė kukli: „Dabar savęs nei amatininke, nei drabužių siuvėja, nei batų taisytoja nevadinu, bet kažką pasiūti ar pataisyti tikrai galiu“.

Iš teatro grįžo basomis

Ne vieną dešimtmetį praleidusi batų taisykloje, senjorė pastebi, kad kaip ir anksčiau, taip ir dabar žmonės linkę taupyti. Klientų ji visuomet paklausia, kiek kainavo batai, nes ne visada juos verta taisyti.

„Žiūrėk, kitąsyk žmogus nusiperka kokį chlamą, kad net neverta taisyti. Būna, kad atvažiuoja klientai prabangia mašina, atneša siaubingus batus, labai prastos kokybės. Ką ten iš tokių padarysi. Ir dar kai paprašai kelių eurų už sutaisymą, tai pyksta, ko taip brangiai“, – pasakojo E.A.Mačėnaitė.

Ji taip pat kalbėjo: „Matau, kad batą reikia būtinai apsiūti, bet klientė taupo pinigėlius ir prašo tik suklijuoti. Atkalbu, kad nieko nebus, išeis ir atsiklijuos, bet jos manęs neklauso. Atsimenu pati iš savo jaunystės – maniau, kad nusipirkau labai geras basutes. Mačiau, kad batų padai truputėlį atsiklijavę, bet, ai bala nematė, labai jų norėjau. Apsimoviau kojinytes, basutes ir išėjau į teatrą. Besėdint man tie padai atlipo. Tai žinokit, kaip nemalonu buvo! Nei ką daryti, namo grįžau basomis“.

Teko kviesti policiją

Paklausta, ar neteko taisyti ypač prabangių batų, E.A.Mačėnaitė pasakojo: „Remontavom vienus batus, kurių amžius – 27 metai. Bandžiau atkalbėti žmogų. Uždėjom dešimt ar daugiau lopų, bet jam reikia tų batų, nors tu ką“.

E.A.Mačėnaitė sako, kad šis darbas įdomus ir malonus, tačiau retsykiais net ir pavojingas – kartą teko kviesti policiją.

„Tada jau buvo prasidėjusi kedų mada. Klientas atnešė batus, paprašė juos apsiūti ir įsivaizdavo, kad tų siūlų nesimatys. Atidavėm batus, o jis pradėjo pykti, kad siūlės matosi. Tada mūsų paprašė sumokėti už batus, nes neva juos sugadinom. Buvau pasiruošusi mokėti, bet kai jis užsiprašė tūkstančio litų, tada jau iškviečiau policiją“, – prisimena pašnekovė.

Odiniai batai brangiai kainuoja

Senjorė pasakoja, kad ir šiais laikais batai gali atrodyti labai apgaulingai. Mat dabar labai gerai apdirbamas dermantinas ir yra panašus į tikrą odą. Žmonės perka kaip odinius ir moka kaip už odinius, bet labai daug klientų apsigauna.

„Kad ir pati, nuėjau į parduotuvę, žiūriu – tokie gražūs bateliai, mėlynos spalvos, kaina 120 eurų, atrodė lyg ir odiniai. Galvoju paimsiu, nes jau nebeturėjau ką nešioti, buvau sutrynusi paskutinę batų porą. Vėliau, kada parduotuvytę uždarinėjo ir skelbė išpardavimą, tie batukai kainavo tik 36 eurus. Na va, štai ir atsakymas. Tikros odos batai net per išpardavimą tiek kainuoti negali“, – sako batų žinovė.

Palaiko „Lietkabelio“ krepšininkus

Šiuolaikinė senjorė neigia mitą, kad garbaus amžiaus žmonės niekuo nesidomi ir laiką leidžia vien tik namuose. Ji keliasi septintą ryto. Pasigamina pusryčius ir eina į darbą. Ten išgeria rytinę kavą ir laukia klientų. Darbus baigia apie 16 valandą, tada užsuka į parduotuvę. Grįžusi iš taisyklos ji visada žiūri daktaro Alvydo Unikausko laidą „Klauskite daktaro“, vėliau „Panoramą“, domisi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio naujienomis, dažnai skaito internetinį naujienų portalą. Moteris puikiai įgudusi naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, internetu moka įvairius mokesčius.

Įdomu ir tai, kad E.A.Mačėnaitei rūpi krepšinio pasaulis. Ji serga už Kauno „Žalgirį“, bet palaiko ir Panevėžio „Lietkabelį“.

„Jaunystėje žaidžiau rankinį, buvau sportininkė – lengvaatletė. Sprinto, šuolio į aukštį ir tolį rungtyse Lietuvoje ėmiau prizines vietas. Labai nedaug trūko, kad tapčiau ir šalies rekordininke“, – prisimena pašnekovė.

Moteris prisipažįsta nemėgstanti jokių susibūrimų, daugiau vertina ramybę. Turi kolektyvinį sodą, ten augina įvairiausias daržoves, vaisius, uogas. O paklausta, kokia jos jaunatviškumo paslaptis, gūžčioja pečiais: „Stengiuosi sveikai valgyti, neperku purkštų vaisių ir daržovių, labai nemėgstu sumuštinių. Nieko ypatingo nedarau, tiesiog stengiuosi būti laiminga ir mylėti gyvenimą“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.