„Norėjau prekiauti produktais, kurių niekas Lietuvoje neturi. Tai buvo labai stiprus iššūkis – sunku rasti kažką, apie ko egzistavimą kiti nežino, o dar sunkiau tuo užsiimti mažame mieste. Bet Jonava mane tam įkvėpė“, – šypsosi krautuvėlės įkūrėja R.Maleronkaitė.
Anot verslininkės, Jonava – miestas, kurį laikas nuo laiko grįždama ji rasdavo vis kitokį. Tačiau kiekvieną kartą ją kamuodavo vis tas pats klausimas – kur nusipirkti gero vyno ir kažką įdomesnio nusinešti į svečius?
Trūksta dėmesio
Ir nors gerų pasiūlymų Jonavoje buvo, bet trūko suteikiamų žinių – nebuvo dėmesio produktui, o neretai ir klientui, pastebėjo jonavietė. „Maniau, kad tai turėtų keistis. Dažniausiai visi laukia, kol kas nors ką nors keis, o aš esu iš žmonių, kurie patys nori imtis pokyčių“, – juokiasi ji.
„Paprastai, kai klientas atėjęs žiūri į lentyną, tai dažniausiai reiškia, kad jis nežino, ko nori. Todėl pirmiausia reikia klausti, kas jį domina: ar raudonas vynas, ar baltas? Neretai paaiškėja, kad jis nežino ir to, nes tą vyną perka dovanų. Tuomet reikia klausi daugiau klausimų: kam bus dovana, kokio amžiaus žmogui, kartais galima paklausti ir apie biudžetą.
Ir tik po to jau gali pasiūlyti produktą. Taip pat dar dažnas atėjęs nori tiesiog pasiklausti, ką jam gerti prie vakarienės. Tada jau reikia pasidomėti, o kas vakarienei? Todėl ir kiekvieną paragautą vyną stengiuosi aprašyti savais žodžiais – neužtenka tik „tinka prie žuvies ar mėsos“.
Tai yra nežmogiška, tai klientui nepadeda apsispręsti. Parduodame ne butelį, ne gėrimą, o patirtį“, – klientų aptarnavimo subtilybes pasakojo R.Maleronkaitė.
Bet yra klientų, kurie tiesiog ieško naujovių, sako ji, ateina ir klausia: „Ar galite mane nustebinti kažkuo, ko aš dar nematęs ir neragavęs?“ „Vieną dieną tokiems klientams pardaviau visus savo turėtus raugintų agurkėlių ir vanilės džemus“, – juokiasi verslininkė.
Atsidarė tarp karantinų
Krautuvėlę su drauge R.Maleronkaitė planavo atidaryti dar praeitų metų kovą, tačiau planus sujaukė prasidėjusi pandemija. Butikas duris atvėrė iškart po pirmojo karantino. Tačiau tie pora mėnesių karantino anuomet išėjo į naudą, įsitikinusi ji, mat buvo galima nuosekliau viską apgalvoti.
Moteris pasakoja vis pasvarstydavusi apie nuosavą verslą, bet niekada nemaniusi, kad įgyvendins būtent šią idėją. „Na, bet vynas man visuomet padėjo. Italijoje teko pažinti keletą vyndarių, visą šeimyną someljė, tad tai buvo labai geras startas, puiki pradžia pasidaryti norimą vyno selekciją, pabendrauti su vietiniais, sužinoti, ką jie parduoda, ką gali pasiūlyti, įveikiau ir kalbos barjerą“, – šypsosi verslininkė.
Su Italija R.Maleronkaitę sieja labai glaudūs draugiški ryšiai – joje praleisdama po kelis mėnesius per metus ji susipažino su someljė šeima, pas kuriuos apsistojusi ir pamilo vyną. Nors jai teko aplankyti ir Graikiją, ir Ispaniją, ir kitas šalis, tačiau Italijos kultūra verslininkei tapo artimiausia.
Grįžusi į Lietuvą sako labai norėjusi atidaryti parduotuvę, visgi ją vis kamavo dvejonės. Tačiau galiausiai R.Maleronkaitė juokauja persilaužusi, o paskui viskas jau vyko spontaniškai: ilgai ieškojusi norimų patalpų ir galiausiai atradusi tinkamas, iškart jas išsinuomavo ir ėmėsi įrenginėti.
Bet štai investicijas į verslą R.Maleronkaitė sako skaičiuojanti „valandiniais įkainiais“, mat, nors į verslą lėšų investuota ir daug, tačiau bemiegių naktų – gerokai daugiau. „Laikas yra brangiausias dalykas – niekas tau jo neatiduos. Ypač kai tik viską įrenginėji ir ta veikla neneša tau pelno“, – kalbėjo ji.
Nuo bananų kečupo iki geriausio pasaulyje vyno
R.Maleronkaitė šypsosi galinti pasigirti produktais, kurių Lietuvoje daugiau niekas neturi: bananų kečupu, čili kremu, alkoholinių kokteilių marmeladais, „Kruvinosios Merės“ čatniu, itališkais sausainiais su baltu vynu, Kongo Respublikos čili pasta, tradiciniais Nigerijos užkandžiais – vieno kąsnio sausainiukais, kurių skonis kaip torto.
Dar čia galima rasti dirbinių iš alyvmedžio (ne alyvų medienos, o alyvuogių!). Verslininkė taip pat užtikrintai teigia, kad yra 95 proc. tikimybė, kad niekur kitur Lietuvoje klientas neras tokio vyno, koks yra jos krautuvėlėje.
„O bananų kečupo istorija tokia: amerikiečiai Filipinuose pristatė pomidorų kečupą. Jis filipiniečiams labai patiko. Bet Filipinų gyventojai neturėjo pomidorų, todėl sugalvojo pasidaryti savo kečupą: naudodami bananus kaip pagrindą, pridėjo į jį prieskonių ir taip pagamino šį kečupą. Jis valgomas su ryžiais, vištiena, kepsniais“, – pasakojo verslininkė.
O štai alkoholinių kokteilių džemų, kad ir kaip nekaltai skambėtų jų pavadinimas, užtenka vos kelių šaukštelių, kad pajustum poveikį. Viename alkoholio yra 11 proc., kitame – kiek mažiau. Alaus-barbekiu džeme-padaže yra 34 proc. alaus.
Turi R.Maleronkaitė ir geriausių pasaulyje 2019 metų vyno. „Apskritai turime didelę kolekciją senų rūšinių, antikvarinių viskių ir romų, kitų įvairių gėrimų. Artimiausiuose planuose yra tokių gėrimų turėti ir parduotuvėje, pasiūlyti kolekcininkams.
Yra žmonių, kurie keliauja vadinamaisiais viskio ir romo „takais“ ir medžioja butelius, kurių labai sunku gauti. Gali būti, kad tokių butelių yra mūsų kolekcijoje, tad būtų labai smagu, kad kažkas iš Vokietijos, Prancūzijos ar Kongo Respublikos atvyktų pas mus dėl to butelio“, – svarsto R.Maleronkaitė.
Verslininkės taip pat bendradarbiauja ir su lietuvių gamintojais – turi lietuviško alaus, Pakruojo dvaro gėrimų. „Pakruojo dvaras populiarus tuo, kad jame buvo šešios grafų dinastijos. Kartą vienas grafas apsirgo, o kadangi turėjo pinigų ir galimybių, pasikvietė škotą farmacininką.
Jis darė grafui tinktūras, bet pasveikęs grafas vis tiek nusprendė pasilikti škotą. Tad farmacininkas gamino tinktūras ir toliau, taip džiugindamas Pakruojį“, – juokdamasi pasakojo R.Maleronkaitė.
Sprendžia apie žmogų iš jo mėgstamo vyno
R.Maleronkaitė asmeniškai bendrauja su daugeliu produktų gamintojų ir prieš ką nors parduodama viską išragauja pati. Šitaip apsisaugo ir nuo apgavysčių – pavyzdžiui, pasitaiko, kad kai kurie pardavėjai bando įbrukti prastos kokybės limoncello likerį. Dėl šios priežasties ji ieško ir kuo natūralesnių produktų.
Visgi nors Italijoje turi du someljė, kurie parenka vynus, tačiau verslininkė tikina, kad pirmiausia juos vis tiek reikia įvertinti iš lietuvių perspektyvos: „Ragaudama galvoju: „Štai, šitas vynas lietuviams tiktų, nes tinka man“ arba „Šitas netinka, nes netinka man“. O paragavę jau sprendžiame, ar tą produktą pirkti, ar ne“.
Ji sako pastebėjusi, kad lietuviai mėgsta du vynus: putojantį ir raudoną. Ir, nors sakoma, kad negalima apie knygą spręsti iš jos viršelio, tačiau R.Maleronkaitė juokauja, jog spręsti apie žmogų iš jo mėgstamo vyno – galima.
„Pavyzdžiui, iškart gali pasakyti, ką žmogus valgys, kai vyną jis renkasi pats. Jeigu pirksi brangiausią vyną, tai nebūtinai reikš, kad esi turtingas, arba jei pirksi vyną už 9 eurus, tai nereikš, kad esi kažkuo prastesnis už kitus. Nors vynas niekada nepasakys žmogaus finansinių galimybių, bet galima atspėti, ar žmogus eina švęsti, ar atsipalaiduoti, laukia svečių, ar pats bus svečias“, – kalbėjo ji.
Emigrantai į šalį įneša naujovių
O į keliones po pasaulį R.Maleronkaitę išginė noras atrasti save. Studijų laikais, dirbdama barmene Lietuvoje, ji sako troškusi keliauti, tačiau tam tuomet neužteko nei laiko, nei lėšų. Tad palikusi Lietuvą tada dar būsima verslininkė išsikraustė į Jungtinę Karalystę, kur jaunam žmogui buvo kur kas paprasčiau be patirties rasti darbą, kuris leistų užsidirbti ir keliauti tiek, kiek norisi.
„O kada dar gali būti geresnis metas pakeliauti, negu tarp 20 ir 30 metų? Tad mano planas buvo 10 metų keliauti. Lipdama į lėktuvą žinojau, kad išvykstu 10-čiai metų. Tiesiog maniau, kad tas amžiaus tarpas idealus kelionėms, savęs atradimams“, – pasakojo ji.
Per tuos dešimt metų, kuriuos R.Maleronkaitė praleido emigracijoje, ji sako pastebėjusi, kad Jonava pasikeitė radikaliai – miestas tapo gyvybingas, įrengta daugiau žaidimų aikštelių vaikams, sutvarkytas senamiestis, į kurį galima išeiti pasivaikščioti vakarais.
„Pasikeitė žmonių mentalitetas, jie tapo socialesni. Tie, kurie išvyko apie 2010 metus, grįžę ne tik į Jonavą, bet ir apskritai į šalį įnešė kažko naujo – kitokio požiūrio, savo idėjų. Todėl Jonavoje turime labai daug naujų verslų.
Mano pačios bendraklasės atidarė parduotuvę, kurioje riša puokštes iš nematytų gėlių. Lietuviai buvo per daug susikoncentravę į rožes, tulpes, kalijas, bet jos tai pakeitė į Jonavą atsigabenusios egzotiškų gėlių.
Kitas mano bendraklasis prekiauja labai populiariais čiužiniais, dar Jonavoje atsidarė įvairios naujoviško grožio studijos ir visa tai dabar labai jaučiasi: ką anksčiau galėdavai rasti tik didmiesčiuose, dabar yra ranka pasiekiama ir čia“, – šypsosi verslininkė.
