Dirba tuos pačius darbus
Amerikoje gimusi, Los Andžele gyvenanti 49 metų T.Barauskas ir iš Žemaitijos kilusi 41 metų M.Bunkaitė dažnai apsikeičia žinutėmis socialiniuose tinkluose.
Kasmet jos gyvai susitinka ir vasarą. Tačiau būdamos antros eilės pusseserės jos vos prieš porą metų išsiaiškino, kad dirba kone tuos pačius darbus.
Kalifornijos valstijoje, prie Ramiojo vandenyno prigludusioje Santa Monikoje, T.Barauskas rūpinasi socialinio būsto statybomis mažas pajamas gaunantiems žmonėms.
Ji dvidešimt metų sukasi šiame versle – vadovauja Santa Monikos organizacijai „Community Corporation of Santa Monica“.
Anksčiau finansų konsultante dirbusi M.Bunkaitė yra įkūrusi organizaciją „Orūs namai“. 2018-aisiais ji įrengė pirmuosius būstus vienišiems senoliams Vilniuje, Karoliniškėse, o dabar tai daro ir Alytaus rajone.
„Aš nesuvokiau, ką Tara veikia Santa Monikoje. Vos prieš porą metų išsiaiškinome, kad mūsų veikla tokia pati, todėl mums labai įdomu kalbėtis apie darbus“, – pasidžiaugė Marija.
Prieš turistus – palapinės
Vis dėlto Lietuva – ne Amerika, todėl socialinės problemos labai skiriasi. „Bloga pas mus situacija, – pratarė Tara. – Lankytinose Los Andželo apskrities vietovėse turistai mato vien benamių palapines.
Ten nėra jokios infrastruktūros, nes net pastatytas viešasis tualetas reikštų, kad ten leidžiama gyventi. Daug diskutuojama, kaip spręsti šią problemą, tačiau vien gerų norų nepakanka.“
Kita vertus, oro sąlygos Los Andžele puikios, tad benamiai kiaurus metus gali praleisti kemperiuose, automobiliuose, palapinėse.
Skaičiuojama, kad tokį gyvenimo būdą yra pasirinkę apie 60 tūkst. žmonių.
Jie yra patekę į tokią finansinę situaciją, kad tiesiog renkasi nieko nekainuojantį būstą po atviru dangumi.
Būstas pernelyg brangus
Pati Tara jau 20 metų daro tai, kuo gali pelnytai didžiuotis. Ji geba pramušti valstybės užkardas ir, gavusi finansavimą, įgyvendina socialinius projektus – stato ekologiškus daugiabučius ir nuomoja juose esančius butus mažai uždirbantiems žmonėms.
Tokiuose daugiabučiuose – kelios dešimtys butų. Jie nepriklauso savivaldai ar valstybei. Jų statybos ir išlaikymas – privati veikla, vadinama įperkamu apgyvendinimu (angl. „affordable housing“).
Santa Monikoje, kuri garsėja prabangiais kvartalais, vadovaujant T.Barauskas jau pastatyta apie 100 daugiabučių, kuriuose apgyvendinta per 4 tūkstančius žmonių.
„Būstas Santa Monikoje nepaprastai brangus. Joje dirbantys žmonės – valytojai, pardavėjai, paslaugų teikėjai – negali čia apsigyventi. Net Los Andžele vieno kambario būsto nuoma per mėnesį kainuoja mažiausiai 2 tūkst. dolerių (1680 eurų).
Taigi dirbant restorane, kuriame gaunama apie 15 dolerių (12,6 euro) per valandą atlygio, neįmanoma atseikėti tiek pinigų nuomai, tad socialinio būsto poreikis milžiniškas“, – teigė T.Barauskas.
Poreikis nuolat auga
„Community Corporation of Santa Monica“ veikia jau 40 metų, tačiau jos teikiama socialinio būsto pasiūla nepasiveja poreikio net ir dabar, kai panašia veikla vien Los Andžele užsiima apie 20 organizacijų.
„Visada buvo ir bus benamių ar mažai uždirbančių žmonių. Padėtis dar labiau pablogėjo po 2008-ųjų krizės, kai žmonės prarado už paskolas įsigytą būstą.
Mes neatsitiktinai sutelkėme dėmesį į Santa Moniką – vieną brangiausių Los Andželo rajonų. Projektą apie 1980-uosius sumanę žmonės buvo įsitikinę (ir tai iš tiesų pasiteisino), kad vargšų vaikai turi gyventi ten, kur yra geros mokyklos.
Tai jiems suteikia galimybę gauti gerą išsilavinimą ir išsiveržti iš skurdo“, – pasakojo Tara.
Tiesa, turtingiems Santa Monikos gyventojams ne itin patinka varguolių kaimynystė.
Kaskart pradėjus naują projektą jie ima aiškinti, kad būstai turėtų būti statomi ten, kur pigiau gyventi.
„Jie bijo padidėsiančio nusikalstamumo, esą mažus atlyginimus gauna tik blogi žmonės. Tokiais atvejais aš supykstu – tai visiškai prasilenkia su tiesa. Mūsų tikslas nepasikeitė – trauka yra geros mokyklos“, – nukirto Tara.
Pinigų socialinio būsto statyboms gaunama rengiant projektus, o jie – ypač brangūs. Pavyzdžiui, Los Andžele 40 butų pastato statyba kainuoja 20 mln. JAV dolerių (16,8 mln. eurų).
„Neseniai nusipirkome žemės plotą, kuriame būtų galima pastatyti apie 100 daugiabučių. Tai mums kainavo 9 mln. JAV dolerių (7,58 mln. eurų).
Tačiau kiekvieną parengtą projektą turime pristatyti miesto valdžiai, paskui – apskričiai, vėliau – valstijai.
Vadinu tai lazanija: pirmiausia reikia makaronus išvirti, o tada jau prikrauti mėsos ir užlieti padažo“, – šyptelėjo Tara.
Pagal sukurtą programą į projektus gali investuoti bankai. Jie suteikia palankias paskolas statyboms, už tai jiems valstybė taiko mažesnius mokesčius.
Kaip veikia sistema?
Būsto nuomos sistema JAV nėra sudėtinga – veikia atskiros socialinės programos, sudarytos atsižvelgiant į žmonių pajamas. Nuomos laikas nėra ribojamas.
„Jeigu žmogus, tarkime, dirbdamas restorane padavėju gauna nedidelį atlygį, būsto nuomai jis turi skirti trečdalį atlyginimo.
Tuo metu už bedarbius nuomos išlaidas mums sumoka valstybė, bet ji iš žmogaus atsiima 33 proc. jo pajamų, kad ir kokios menkos jos būtų“, – paaiškino organizacijos vadovė.
Dauguma nuomininkų – imigrantų šeimos.
„Priimame visus gyventojus, net jei tai nelegalūs imigrantai, antraip jie taps benamiais. Esame privatus verslas, mums nesvarbi žmogaus kilmė.
Be to, gyventojams suteikiame ne tik būstą. Vaikams pasamdome korepetitorių – suteikiame akademinę paramą, mokome gyventi sveikai – kviečiame jogos mokytojus, įrengiame vietas daržovėms auginti“, – pasakojo T.Barauskas.
Suteikė nuomos galimybę
M.Bunkaitė taip pat dirba tai, ką liepia širdis ir protas.
„Pagalba kitiems yra vidinis poreikis. Gal ir dėl to, kad mano tėvai buvo įsivaikinę vaikų, mama buvo kaimo gydytoja, tėtis – žurnalistas. Mūsų šeimoje visada buvo daug daroma dėl kitų“, – užsiminė Marija.
Ji neabejoja, kad dauguma senjorų yra turtingesni už jaunimą, kurių pajamas smarkiai apkarpo įmokos bankams už suteiktas būsto paskolas.
Atrodytų, kad dabartinė senjorų karta, kuri sovietmečiu „privalomai“ buvo aprūpinta būstu, neturėtų papildyti benamių gretų. Tačiau taip nėra. Įvairios priežastys ar priimti klaidingi sprendimai dalį šių žmonių paliko be namų.
Kiti tebeturi būstą, tačiau jis yra lyg akmuo po kaklu, nes jam tenka skirti kone visą pensiją.
Tačiau žmonės vis tiek nesiryžta jo iškeisti į mažesnį ar parduoti, nes bijo būti apgauti.
„Esu išklausiusi gausybę senolių pasakojimų, kaip jie prarado namus. Būtent tai ir paskatino mane įkurti „Orius namus“. Tai projektas, kurio idėja – neterminuota būsto nuoma savarankiškai gebantiems gyventi senjorams“, – sakė Marija.
Taigi jos sumanymas yra kone toks pat kaip Taros – įperkamas apgyvendinimas. Ieškodama vietos „Oriems namams“ Marija Vilniuje, Karoliniškėse, surado po daugiabučio statybų neįrengtas patalpas pirmame aukšte. Tačiau už jas buvo paprašyta 78 tūkst. eurų.
„Pusmetį pasakojau apie savo idėją ieškodama rėmėjų. Sulaukėme vienos užsienyje gyvenančios moters paramos ir nupirkome patalpas. Tada atsirado ir privačių rėmėjų, už jų lėšas įrengėme 4 butus ir pradėjome“, – pasakojo Marija.
Butus įrengs kontoroje
Tuomet, kai sostinėje „Orių namų“ patalpos buvo užpildytos, ji su bendraminčiais ėmė dairytis naujų.
Paieškos vyko ir Vilniuje, ir Kaune, o vėliau geografija prasiplėtė ir galiausiai buvo pasirinktas Alytaus rajone esantis Krokialaukis. Šiuo metu jame atnaujinamas buvęs kontoros pastatas, kuriame bus įrengti 6 butai.
„Tai jų namai. Aš nesikišu į buities reikalus, nesu socialinė darbuotoja.
Norėjau ir to, kad būstų vienoje vietoje nebūtų daug, kad tai netaptų kažkokia institucija.
Be to, mes išsprendžiame tik senjorų apgyvendinimo problemą, bet juos sužalojusios psichologinės traumos niekur nedingsta. Štai todėl ir ieškome patalpų kitiems būstams ten, kur stipri bendruomenė ir kur žmonės yra vieni kitiems reikalingi“, – aiškino M.Bunkaitė.
