„Šis ūkis man atsipalaidavimas. Yra čia to darbo, bet jį dirbdamas atsipalaiduoju – vakare po darbo užsikuriu traktoriuką ir sėkmingai dirbu iki 12 val. nakties“, – tikina R.Danilaitis.
Žemę ruošė dvejus metus
Idėja įkurti uogų ūkį Vilniuje autoserviso vadovu dirbančiam R.Danilaičiui kilo paveldėjus 16 ha savo tetų sodybą Jonavoje, kur anksčiau buvo mažas šeimos gyvulininkystės ūkis. Šeima sako norėjusi sukurti kažką savo, tad, kiek pasidomėjusi, nusprendė auginti augalus.
Nors iš pradžių Danilaičiai svarstė apie šilauoges ir avietes, nes jų ekonominės naudos dydis vienodas, tačiau pasirinko užveisti avietes, mat tai kainavo pigiau – užveisti hektarą šilauogių, nusipirkus sodinukus ir durpes, įrengiant laistymo sistemą, su savo darbo jėga būtų atsiėję apie 30 tūkst. eurų, kai tuo tarpu avietes buvo galima įsirengti už 8-9 tūkst. eurų, skaičiavo jie.
„Parašėme projektą paramai gauti, įsigijome technikos, nes be jos lauke ne karys, ir pirmuosius sodinukus. Patys sodinome, patys įsirengėme laistymo sistemą, išsikasėme kūdrą. Daug domėjomės uogomis, po truputį mokėmės iš savo klaidų“, – verslo pradžią prisimena vyras.
O ji nebuvo lengva – perėmus ūkį teko išnaikinti piktžoles, išdirbti ir atgaivinti žemę. „Dvejus metus arėme laukus, sodinome garstyčias, kad žemę atgaivintume, vėl arėme. Darėme žemės tyrimus prieš visa tai ir po“, – kalbėjo V.Danilaitis.
Tvarkytis ūkyje R. ir V. Danilaičiams padeda du judviejų vaikai, giminės ir artimieji, pats R.Danilaitis darbuojasi su visa ūkio technika, prie kurios, juokiasi jo žmona, nieko neprileidžia. Visgi tėvai šypsosi, kad vaikų būti ūkininkais nevers – kiekvienas pats pasirinks savo kelią.
„Kiekvienam darbui, idėjai turi būti pašaukimas. Be to, manau, kad ūkininkas yra ne profesija. Nėra taip lengva, kaip atrodo iš šono – pasodinai ir auga eurai ant šakelių“, – dėsto savo nuomonę verslininkas.
Sunkiausia, anot jo, yra su darbo jėga – šiais laikais niekas nenori dirbti, nes gauna pašalpas. Nors žmones skinti aviečių šeima bando atsivilioti iš aplinkinių kaimų – deda skelbimus, juos ir atsiveža, ir parveža namo – bet apgailestauja, kad neretai darbininkai šiek tiek padirbę dingsta vos gavę algas. O pašalpų dienomis, pasak jų, iš, pavyzdžiui, 5 darbininkų nepasirodo nė vienas.
Net ir pagrindinės klaidos, kurias užsiimdami ūkininkavimu padarė Danilaičiai, buvo dėl darbininkų trūkumo laiku neatlikti tam tikri darbai, pavyzdžiui, ravėjimas. „Dar šiemet praleidome purškimą nuo rūdžių, bet tėra tik vienas kitas geltonas lapas, tad nieko tokio. Galbūt taip net ir pirkėjui sveikiau.
Galima net sakyti, kad uogas auginame ekologiškai, turime minčių, kad reikėtų išsiimti ir tai patvirtinantį sertifikatą. Mūsų uogas reikia vos ne tą pačią dieną suvartoti, nes jos pradeda pelyti – kitaip nei perkamos parduotuvėse“, – pasakoja R.Danilaitis.
Nenori atiduoti perdirbėjams
Iš aviečių šeima gamina sirupą, veža į sulčių spaudyklą gaminti natūralias filtruotas ir nefiltruotas tirštas sultis. Po truputį jie sako brandiną mintis užsiimti liofilizavimu, taip pat turėti ir nuosavą spaudyklą, mat nesinorį uogų parduoti perdirbėjams ir perpardavinėtojams – norisi viską iš jų gaminti patiems.
„Turime pasiūlymų iš perdirbėjų, tačiau dauguma jų nori uogų vos ne už dyką, o perparduoti brangiai“, – savo pasirinkimą aiškina R.Danilaitis.
„Avietės gana brangios ir lepios, jas sunku transportuoti, laikyti jų ilgai taip pat negalima. Kai tik pradėjome ūkininkauti, tikėjomės, kad šaltoje patalpoje uogos išbus kiek ilgesnį laiką, bet užteko nakties – jei tik indelyje yra nors viena pagedusi uoga, ji visą indelį „užneša kačiukais“.
Todėl šias uogas reikia greitai perdirbti – visada stengiamės tai padaryti tą pačią dieną, vos tik nurenkame. Arba vos ne iš lauko perduodame į pirkėjo rankas ir perspėjame, kad jas apdorotų ar laikytų vėsiau“, – apie sunkumus derliaus metu pasakoja V.Danilaitienė.
Pačios pirmosios uogos būna pačios brangiausios ir kainuoja apie 4-5 Eur/kg. Vėliau atpinga iki 3 Eur/kg – pigiau jau nebūna, nes ūkininkams nebeišeina savikaina. Iš 1 ha aviečių, „jei viskas gerai“, šeima gauna 2-3 t derliaus. „Tik vadovėliuose rašoma, kad iš 1 ha galima gauti 10-15 ar 20-25 t“, – kreivai šypteli R.Danilaitis.
Uogomis Danilaičiai prekiauja Jonavos turguje, taip pat veža į Vilnių ir Kauną. Be to, jau turi ir savus nuolatinius klientus, atvažiuojančius iš aplinkinių miestų, rajonų aplankyti verslininkų, apžiūrėti ūkio ir įsigyti produkcijos.
Visgi šiandien šeima sako dar negalinti mesti pagrindinių darbų Vilniuje ir oriai gyventi iš ūkininkystės. Bet, sako, ateityje bus matyti – jei ūkis neštų užtektinai pelno, tuomet jau rinktųsi jį.
Ūkis – atgaiva karantino metu
Pandemija nei verslui, nei šeimos santykiams neturėjo jokios įtakos, tikina tarp Jonavos ir Vilniaus gyvenantys Danilaičiai. „Šis kampelis buvo tikra atgaiva ir didelis išsigelbėjimas karantino metu. Čia buvo palaima būti su vaikais, laisvai judėti be kaukių, kai važiuodavome į parduotuvę, būdavo keisti jas dėvėti.
Vilniuje tiesiog yra tyla, o čia kalbamės su gamta. Čia didelė erdvė, visi išsiskirsto kas kur, nėra trinties kaip bute, kai visi šalia vienas kito. Bute dėl fono pasileidžiame muziką, o čia to nereikia – paukščių čiulbėjimas atstoja muziką, tad tiesiog kvailystė leisti dar kažką“, – gyvenimą Vilniuje ir Jonavoje lygina medienos gaminių technologe sostinėje dirbanti V.Danilaitienė.
„Už tvoros matome stirnas, bebrus, briedžius, gerves. Atsimenu, sūnus mažas, pamatęs būrį stirnų, griebė žiūronus ir šaukė: „Mama, palei tvorą laksto dideli šunys!“ – atsiminęs juokiasi R.Danilaitis.
Per karantinus šeima sako turėjusi daug darbų – anksti pavasarį tenka pjauti 5 ha aviečių lauką iki pat žemės, išimti laistymo sistemą, išbarstyti kalio, fosforo, azoto trąšas. Kai avietės išdygsta, gegužės mėnesį pradedama jas retinti, mat iš viename metre esančių 60-80 vnt. daigų reikia palikti tik apie 10. O vėliau jau tenka ravėti braškes.
„Nuo gegužės iki rugpjūčio dirbame be sustojimo, o paskui laukiame aviečių. O dar šiemet braškių sezonas pas mus buvo ištemptas – pradėjome 40 a. jų auginti praeitais metais, tai šiemet, kadangi buvo antrametės, derlių davė jau nemenką. O kadangi šiemet gegužę pasodinome dar 60 a. šiųmetinių braškių, tai liepos gale dar teko skinti. Iš viso priskynėme apie 2,5 t“, – skaičiuoja R.Danilaitis.
„Braškių sezono metu net nebuvo laiko ką nors sapnuoti, mat reikėdavo dirbti nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro – ypač pačioje pradžioje, kai uogas dar tik dviese skindavome“, – juokauja v.Danilaitienė.
Nors uogos baigiasi iki pirmųjų šalnų – spalio, lapkričio pradžios, visgi vienais metais, prisimena šeima, skinti uogas teko ir iš po sniego.
Rekomenduoja auginti visiems
Danilaičiai 1 ha augina 8 veisles braškių, tokių kaip „Malvina“, „Magnus“, „Sonata“, „Rumb“ ir vasarines avietes „Glen ample“, rudenines „Polka“, „Kveli“. „Kveli“, tikina R.Danilaitis, jei nebūtų šalnų, galėtų derėti net iki lapkričio vidurio, šios veislės uogos didelės, skanios, lengvai transportuojamos.
V.Danilaitienė pasisodinti avietę prie namų rekomenduotų kiekvienam žmogui. Jos gelbsti nuo peršalimo ligų, turi antioksidantų, yra vitaminingos uogos. Be to, tai sveikas produktas, kurį galima valgyti kaip desertą. Danilaičiai namuose uogas šaldo, trina, su jomis vis eksperimentuoja, verda uogienes, arbatą. Ir juokiasi, kad uogų vis dar niekaip neatsivalgo.
Visgi prižiūrėti avietes nemenkas darbas – užėjusi didelė kruša gali išplakti žiedus, uogas, net išlaužti sodinukus. Taip pat jas vienoje vietoje galima auginti iki 10 metų, paskui, jei norima pakeisti uogų veislę ar auginti kitas uogas, vėl reikia išdirbti žemę.
Šeima tai pat atsimena, kaip vienais metais jų laukus buvo užpuolusios širšės, kurios tiesiog nuėdė uogas. „Buvome tada pastatę apie 300 gaudyklių, prigaudėme apie 2 kibirus širšių“, – prisimena R.Danilaitis.
