Siuvinėti pradėjo atsitiktinai
G.Riabovaitė gyvenime išbandė daug veiklų. Nors ji baigė menotyros studijas, tačiau teko dirbti ir kultūrinės veiklos vadybininke, ir užsiimti pardavimais telefonu ar net išvežioti automobilių detales. Prieš patį karantiną jį ruošėsi imtis ir kito darbo, tačiau pandemija pakišo koją ir darbo sutarties pasirašyti nebepavyko.
„Buvau ką tik persikrausčiusi į savo butą, kilo panika, nes pasiėmiau paskolą, o ir daug ko trūko. Prasidėjus karantinui negalėjau net į parduotuvę nueiti, tad mama man atsiuntė paštomatu siuntinį, kuriame buvo įvairių daiktų: ir kojinių, skudurėlių, buvo ir paprasti siuvimo siūlai su adata“, – prisiminė pašnekovė.
Pirmosiomis karantino dienomis G.Riabovaitė išvaikščiojo visus namų kampus, kol galiausiai ėmė ieškoti kokios nors veiklos, taip jai akys užkliuvo už mamos siųstų siuvimo siūlų, kuriuos ji paėmusi iki šiol iš rankų nepaleido.
„Mokykloje niekada nepiešiau, mama nesakė, kad būčiau mėgusi tą daryti. Rankdarbiai man visada atrodė nuobodūs, neturėjau tam kantrybės, gebėjimo, maniau, kad esu nekruopšti. Vaikystėje man patiko aktyvesnės veiklos, vaidyba“, – naujienų portalui lrytas.lt pasakojo G.Riabovaitė nė pati nesupratusi, kodėl siuvinėjimas jai taip „prilipo“.
Užsakymus pradėjo priimti vos pramokusi siuvinėti
Pirmaisiais siuvinėjimo darbais ji dalijosi savo asmeninėje instagramo paskyroje, tačiau supratusi, jog daliai žmonių siuvinėjimas visiškai nei motais, sukūrė atskirą paskyrą savo siuvinėjimo darbams dalytis. Tuo metu G.Riabovaitė nė nebuvo paskelbusi, jog priima individualius užsakymus, tačiau žmonės patys ėmė prašyti, kad ji ką nors jiems išsiuvinėtų.
Tad praėjus maždaug dviem mėnesiams nuo siuvinėjimo pradžios ir pamačius, jog prašymų nemažėja, G.Riabovaitė išdrįso pati viešai paskelbti, jog užsakymus priima. O šie pradėjo plaukti greitai, taip pašnekovė ir įkūrė „Manding“ studiją.
„Dabar pagalvojus, kokie mano įgūdžiai buvo tuo metu, nes iš pradžių iš viso mokėjau vos vieną paprastą linijinį dygsnį, atrodo, kad toks žingsnis buvo drąsus ar net naivus. Esu labai savikritiška, bet mano darbai ir dabar nėra tobuli, aš vis dar mokausi. Bet tuo metu darbo neturėjau, tai galvojau, kad reikia siuvinėti. Jei tuo metu nebūčiau to padariusi, galbūt ir dabar to neveikčiau“, – pasidžiaugė savo drąsa mergina.
Daugeliui žodis „manding“ nėra nei girdėtas, nei matytas, tačiau jis lietuviškas, reiškiantis „atrodo, turbūt“.
„Man visada galvoje sukdavosi du lietuviški žodžiai: manding ir vargu bau. Jie atrodo keistai ir visai nelietuviškai. Skaitau nemažai knygų, o senuose vertimuose šie žodžiai įprasti. Vis pagalvodavau, kad jei kurčiau tinklaraštį ar kitą veiklą, pavadinčiau „Manding“. Tai universalus žodis, man atrodo, jis tiktų ir architektūros studijai, ir autoservisui pavadinti. Kai pradėjau siuvinėti net nedvejojau, kokį pavadinimą duosiu, nes pirmiau buvo pavadinimas, o tik tada veikla. Išvengiau nenuoširdaus ir paprasto pavadinimo, pavyzdžiui, „Siuvinėjimo oazė“, – nusijuokė pašnekovė.
Išsiuvinėtas darbas pasiekė net I.Šimonytę
Vienas iš G.Riabovaitės darbų atsidūrė net premjerės Ingridos Šimonytės rankose. Tai nutiko visai atsitiktinai – mergina nusipirko portretų siuvinėjimo kursus ir ši pasirinko išsiuvinėti būtent Ministrės Pirmininkės portretą. Darbo rezultatu ji pasidalijo socialiniuose tinkluose ir greitai iš vienos merginos sulaukė prašymo šį darbą parduoti.
„Aš to daryti neketinau, pati turėjau slaptą mintį kada nors I.Šimonytei šį darbą padovanoti. Bet neradau tam nei progos, nei drąsos. Tada paaiškėjo, kad mergina buvo iš I.Šimonytės komandos ir norėjo šį darbą padovanoti pačiai premjerei. Jo reikėjo skubiai – į mane kreipėsi penktadienį, o pirmadienį buvo I.Šimonytės gimtadienis. Tad išsiuvinėtą darbą jiems net ne pardaviau, o padovanojau.
Nežinau, ar jis rado vietą ant I.Šimonytės sienos ar lentynoje, bet jos komanda sakė, kad premjerė tikrai apsidžiaugė“, – prisiminė įvykį siuvinėtoja.
O štai dažniausiai G.Riabovaitė sulaukia prašymų išsiuvinėti augintinius, žmonės net siunčia jų nuotraukas. „Dažniausiai jie užsako tokius siuvinėjimus kaip dovanas kitiems. Kartais siuvinėju ir herbus, į kuriuos sudedu to žmogaus svarbiausių veiklų simbolius. Bet dažniausiai siuvinėju gyvūnus. Tai jau tendencija“, – nusijuokė ji.
Rankų darbą vis dar lygina su mašinomis
Kad ši veikla galėtų tapti verslu ar net pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu G.Riabovaitė nebuvo nė pagalvojusi. Iš pradžių ji manė, jog tai eilinį kartą bus tik laikina veikla, kurios ji griebėsi, nes visose dabovietėse dažniausiai užsibūdavo neilgai. Tačiau ji paskaičavo, jog siuvinėjimas yra ilgiausiai jos dirbtas darbas – tuo užsiima jau pusantrų metų.
Už pirmuosius užsakymus ji imdavo tik simbolinį mokestį, kuris padengtų pirktų marškinėlių kainą ir sugaištą laiką. Tačiau bėgant laikui patirtis didėja. Tai, ką anksčiau mergina siuvinėdavo keturias valandas, dabar gali įgyvendinti per valandą. Dėl didėjančio profesionalumo kyla ir užsakymų kaina. Tačiau G.Riabovaitė pripažįsta iki šiol sulaukianti žmonių replikų, jog už tokį rankų darbą ji prašo per mažai.
„Daug kas sako, kad vis dar per mažai pinigų imu, bet šioje vietoje, kalbant apie finansus, neturiu drąsos kelti kainą“, – pripažino ji.
Visgi pasitaiko ir tokių, kuriuos sumos išgąsdina. „Kreipėsi į mane moteris, kuri norėjo, kad išsiuvinėčiau raides ant drabužių. Kai pasakiau, kokia bus kaina už mano siuvinėjimą ir drabužį, ji atsakė, jog žino vietą, kurioje gali už 6 ar 7 eurus tą patį jai išsiuvinėti. O ir paprastą džemperį ji gali nusipirkti už 15 eurų, tad 60 eurų jai mokėti per brangu“, – prisiminė G.Riabovaitė.
Galiausiai paaiškėjo, jog už itin mažą sumą simbolius išsiuvinėti gali ne žmogaus rankos, o siuvimo mašina.
„Tai žinoma, kad tiek ir kainuos. Tokius simbolius mašina gali per 5 minutes išsiuvinėti, pati mačiau, kaip tai atrodo. Bet ar mes vis dar lyginame mašinos darbą su žmogaus rankų darbu? Tai nepalyginama. Net jei tai būtų rankų darbo žvakė iš bičių vaško ir paprasta žvakė kokios nors parduotuvės lentynoje.
Pirmiausia, kai tai yra rankų darbo gaminys, gaunamas ir išskirtinis dėmesys, nes užsakymas yra individualus, vienetinis, tai nėra masinė gamyba. Tad kai man pasako, jog siuvinėjimas mašina yra pigesnis, aš tiesiog atsakau, kad nekonkuruoju su mašinomis. Čia kiti žaidimai“, – nusišypsojo pašnekovė.
„Akių gali neužtekti viskam, ką norėčiau išsiuvinėti“
Šiuo metu G.Riabovaitė net pati pagalvoja, jog norėtų ne tik siuvinėti, bet ir mokyti to kitus. Tačiau kaip jai sektųsi, nežino net pati.
„Mokyti yra atskiras mokslas. Tad noriu kol kas pasikviesi pažįstamus žmones ir jiems pravesti mokymus, susirinkti atgalinį ryšį ir pasižiūrėti, ką daryti toliau“, – apie planus užsiminė ji.
O apie mokymus ji pradėjo galvoti ne be reikalo. Užsakymų daugėja, idėjų siuvinėjimams – taip pat. Tačiau siuvinėjant akys labai įsitempia, todėl regėjimas pradėjo prastėti.
„Ėmiau jaudintis, kad man akių gali neužtekti viskam, ką norėčiau išsiuvinėti. Kad ir kaip norėčiau, akys tiesiog nepaveš“, – prasitarė ji.
G.Riabovaitė neslepia, jog šiame darbe pasitaiko ir kitų sunkumų. Vienas iš jų – laiko planavimas.
„Kaip visus darbus suspėti padaryti per vieną parą? – nusijuokė pašnekovė. – Pavyzdžiui, reikia išrašyti sąskaitas, o tai nėra natūrali mano būsena, atrodo visas kūnas priešinasi tam, kas susiję su skaičiavimu. Užsakyti priemones taip pat užtrunka. Supakuoti, nupiešti eskizus, juos pataisyti... Be siuvinėjimo turiu ir daug kitų veiklų nuveikti. Kartais svarstau, kad norėtųsi dar vienų darbo rankų, bet tada pagalvoju, kad dar ne laikas, nes man dar nei viena veikla pačiai neatsibodo. O kai atsibos, tada susirasiu buhalterę, bet kol kas susitvarkau pati.“
Svajoja ji ir apie socialinį verslą. Jei užsakymų padaugėtų, tektų priimti daugiau darbuotojų. Siuvinėti ji pasikviestų pažeidžiamiausias žmonių grupes, asmenis su negalia ar moteris iš krizių centro.
„Norėčiau kažkam suteikti prasmingą darbo vietą, kurioje žmogus galėtų save realizuoti ir jaustis naudingas“, – patikino G.Riabovaitė, pripažindama, jog mokėjimas siuvinėti nebūtų pagrindinis darbuotojo kriterijus, nes, kaip ji sakė, jei siuvinėti išmoko ji, tikrai išmoks ir kiti.
